Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 4 diena - Bryce Canyon

Šis parkas save reklamuoja kaip nuostabiausią žvaigždžių stebėjimo vietą planetoje. Geriausia pataikyti tamsiausią naktį, kai nėra jokio mėnulio. Tačiau, net šviečiant pilnačiai, patirtis yra kitokia, tačiau vistiek labai graži. Tokia magiškai mistiška. Kaip jau tikriausiai supratote, mūsų vizito metu būtent švietė pilnatis.  Tuo tarpu mes pagal siaubo filmų scenarijų važinėjom tamsoje tarp miškų ieškodamos aikštelės pasigėrėti naktiniu vaizdu. Filmuose tokiais atvejais herojai privažiuoja kokią apleistą pašiūrę ir spingsint mažai švieselei, juos užpuoja zombiai ir vilkolakiai. Nieko panašaus neatsitiko. Ramiai ant suolelio paspoksojome į sidabrinės švienos užlietus uolienų spyglius ir saugiai grįžom namo. Dar lankytojų centras turi teleskopus ir galima iš širdies į tas žvaigžes žiūrėti. Mes ten neužsukom. Nutarėm, kad ir plika akim bus gerai. Kaip jau minėjau ryškiausia ir vienintelė žvaigždė buvo mėnulis.

Tačiau dar grįžkime į priešistorę. Prieš pat nusileidžant saulei atvažiavome į itin mielą kaubojišką kaimelį su trim viešbučiais, dviem restorais ir keliom suvenyrų parduotuvėm. That’s pretty much it. Daugiau ten nieko nėra. Nutarėm, kad bus labai smagu ant šlaito surengti pikniką su persikų vynu (kai jau įsitikinom, kad vis dėlto čia pasirodo galima gerti), džiovinta jautiena (labai kaubojiškais maistas), vyšniom ir užkandėliais (ta pačia nesibaigiančia salsa, kurią valgėm jau trečią dieną). Maža problemėlė buvo, o gi kad neturim vyno atidarytuvo. Užsukom į šalimais esantį restoraną ir pataikėm tiesiai į kaubojų performanso vidurį. Taip ir sustingom akis išplėtę, kol tris kartus mūsų perklausė ar valgyt čia atėjom? Ne, ne tik vyno atsidayti. Tas beje nėra nemokamai. Atsiskaitėm 5 doleriais. Bet už tai dar ir ledo pasiprašėm.

Kaip ir įprasta užsukom į lankytojų centą užduoti kvailų klausimų. Bet jų darbas būtent yra į juos atsakinėti. Ten mums apibraukė žemėlapį su įspūdigiausiais vaizdais. Kiekvienam centre visada būna koks gražus, malonus jaunuolis itin nudžiungantis, kad užsuko dvi blondinės, o ne eilinė šeima su vaikais. Žinoma blondinių vardą pateisinom.

-       Tai ar Sunset point yra saulėlydžiui žiūrėti, o Sunrise, saulėtekiui?

-       Ehm... Čia tiesiog yra viena didelė atodanga, kur matosi žymiosios Bryce Canyon uolienos. Viskas į tą pačia pusę ir galima tiesiog palei ją pasivaikščioti bei pažiūrėti kitais kampais. Saulė deja leidžiasi į kitą pusę.

Mums iš kur tai žinoti? Patys kalti kad duoda tokius klaidinančius pavadinimus.

Artimiausias buvo Sunrise point, ten ir įsitaisėm su savo pikniko rakandais prie pat skardžio. Nors saulės nesimatė, supratom, kad jau nusileido, spalvų atšvaitai keitėsi įvairiausiais oranžiniais atspalviais. Tarsi gyvas meno kūrinys. Miela pora mus pafotografavo. Laimei moteris iš savo vyro paėmė telefoną ir nutarė paimprovizuoti kitu kampu, nes vyriškio darytų fotografijų geriau nekomentuoti. Juk tiek žymių fotografų yra vyrai, kodėl statistiškai nepažįstamam vyriškiui davus telefoną nuotraukai visą laiką būna arba nukirptas vaizdas, arba pusė galvos arba šiaip viskas išsilieję? Ir kodėl jie daro tik VIENĄ nuotrauką? Gi reikia mygtuką spausti 10 kartų mažiausiai. Mes jau pačios atsirinksim. Čia jums patarimas mieli vyrai. Spauskit kuo daugiau kartų, tada nereikės klausytis skundų ir gadintis atostogų. Arba jei iš 20 nuotraukų vistiek nei vienos nebus geros, bent jau turėsit rimtą argumentą. Tik dėl Dievo meilės nedrįskite savo mylimosios pavadinti nefotogeniška. Viskas visada yra telefono kaltė! Arba jūsų kaltė.

Bryce kanjono uolų formas išgraužė vanduo, ledas ir sniegas. O nudažė rūdys. Net sunku patikėti, kad kažkada čia buvo įprasti kalnai. Smailės iš aukštai atrodo kaip uolų miškas ar antikinio mieto griuvėsiai, per dieną keičiantys spalvas. Senovėje šalia Kanjono gyvenę indėnai manė, jog šios uolos yra žmonės, kurie patekę į dievų nemalonę buvo paversti akmenimis. Gal kada nors prisikels naujam gyvenimui?  

Reginys tikrai magiškas ir būtina jį bent jau kartą gyvenime pamatyti. Pasijunti tarsi atsidūręs siurrealistinėje planetoje ar kokiam Dali paveiksle. Ypač įspūdingai atrodo medžiai augantys netikėtose vietose, išsiraizgiusiomis šaknimis.

Ne paslaptis, kad legviausia perkrauti save yra duodant šoką smegenims. Čia gamtos vaizdai yra tokie neįprasti, jog atrodo neuronai net čirška stengdamiesie susilieti į jungtis ir kažkaip susisteminti tai ką mato akys. Ką primena tos formos? Kaip įmanoma, kad jos taip susiformavo? Kokia neaprėpiama tolybė. Kur jos galas? Galiausiai pasiduodi, nustoji vertinti ir tiesiog gėriesi.