Friday, 8 December 2017

Kelionė Automobiliu po Ameriką - 6 diena - Balionai Didžiąjame Kanjone

Antroji diena Didžiąjame Kanjone išaušo giedresnė ir saulėtesnė. Tiesiog tobula draugės gimtadienio fotosesijai. Pasipuošėm gražiausiom suknelėm, pasidažėm, susišiaušėm plaukus is susirinkom iš vakaro pripūstus balionus. Sugrūsti juos mašinos vidun buvo nelengvas reikalas, bet šiaip ne taip pavyko. Nuo mūsų Indėniško viešbučio iki kanjono buvo apie 20 minučių kelio. Visą tą laiką vairavau nieko nematydama per galinį veidrodėlį. Įdomu ką būtų sakiusi policija, jei būtų pakeliui mus sustabdžius? 
Atvykę džiaugsmingai išsitraukėm visą balionų turinį ir nustraksėjom link kanjono krašto. Galvojom prijuokinsim turistus, nes dviejų blondinių reginys su rožiniais balionais nėra labai įprastas. Tačiau niekas nekreipė į mus nei mažiausio dėmesio. Tikriausiai pripratę prie keistuolių. Mums savo ruožtu neįprasta pasirodė tai, kad fotosesijoms buvo daugybė erdvės. Žmonės stovėjo susigrūdę apžvalgos aikštelėse vietoj to, kad žengtų kelis žingsnius į šoną ir patyrinėtų nuošalesnius takelius. Tai tikrai maloniai nustebino, nes aš visą laiką galvojau, kad Grand Canyon yra turistų sangrūda ir per žmones jo grožio net nesimato. Nieko panašaus, paeini 10 metrų į šalį ir visas kanjonas vien tik tau. Gal ir ilgiau būtume pasimėgave jo didybe, bet buvo labai karšta ir nuo fotosesijos greit suplukom. 
Dar pasiteiravom ar galima paleisti tuos balionus skristi pavėjui, nešant į dangų draugės svajones. Bet darbuotojai nesuprato tokio užmojo ir griežtai uždraudė taip daryti. Todėl pakeliui sustojome prie kažkokio mažo kanjonėlio, kuris visai tiko tam reikalui. Deja balionai labai toli nenuskrido ir subliuško ant dygliuoto krūmo, bet pats paleidimo momentas buvo labai įspūdingas.
Pats smagiausias dalykas buvo, kad netoliese papuošalais prekiavęs indėnas, visą šį laiką stebėjęs mus iš tolo, besėdant į mašiną priėjo pasveikinti draugės su gimtadieniu. Ant rankos užrišo paties vertą apyrankę ir palinkėjo kuo didžiausios sėkmės. Jos lydimos ir iškeliavom į Sedoną.
Pakeliui pravažiavom Flagstaff miestelį, kuris kaip tik yra ant Route 66 atkarpos. Pakelės pilnos motelių, Diners bei suvenyrų parduotuvių. 
Aš greit pagooglinau, ką dėdė internetas rekomenduoja pietums, nes šitam mietely tikriausiai kiekvienam gyventojui tenka po užkandinę. Geros naujienos žinoma buvo, kad pagaliau civilizacija ir nebereikės graužt agurkų. Nors šiaip jau ta agurkų ir pomidorų dieta nacionainiuose parkuose išėjo į sveikatą. Pagal rekomendavijas sustojom MartAnnes Breakfast Place su raudonom sienom, ryškiais paveikslais su kaukolėm iš Meksikos mirusiųjų dienos (Day of the Dead) ir šmaikščiais padavėjais. 
Noriu paminėti, kad Amerikiečiai galvoja jog Day of the Dead yra labai cool thing ir šią  tradiciją komerciškai pasiskolino ir perdarė savaip. Todėl nieko stebėtino, kad kaukolė su sombrero yra visai įprastas meno kūrinys papuošti pakelės Diner sienas. Buvom palydėtos prie spalvoto staliuko ir netrukus prieš akis atsirado dvi  gigantiškos Mimozos (šampanas su apelsinų sultim, kas nežinot). Pamatę kokteilių dydį supratom, kad ir maisto porcijos bus nemenkos. Užsisakėm blynų (kažkokios sveikuoliškos variacijos) at kurių man niekad negana sviesto ir Meksikietiškos makliavonės su pupelėm, avokadais ir kiaušiniais

Gimtadienio paminėjimas pavyko puikiai ir linksmai. 
Be galo džiaugėmės pagaliau sustoję bent jau kažkokiam Diner, nes iki šiol kiekvieną rytą atsibusdavom su viltim kur nors skaniai pusryčiauti, bet po to kažkaip užgaišdavom ir skubėdavom tolyn, kad įveiktume dienos maršrutą. Kaip sakoma the best things come for those who wait

Thursday, 30 November 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką - 5 diena - Rūstusis Didysis Kanjonas

Kelias iki jo toks pats įspūdingas kaip ir pats gamtos kūrinys. Kai privažiavom kanjoną lynojo, pūtė stiprus vėjas, kuris niekaip negalėjo išvaikyti tamsių debesų susikaupusių danguje. Todėl turiu du įspūdžius – vakarinį šaltą ir rytinį karštą (iš kitos dienos).
Internetu nesugebėjome rasti nakvynės, todėl eilinį kartą nutarėm pasitikėti gyvenimų ir rasti ką nors bevažiuojant. Kuo labiau artėjom prie kanjono, tuo labiau mažėjo bet kokių žmonių pėdsakų. Apart poros treilerių parkų, jokio miesto horizonte. Ėmė darytis neramu ir netgi rezgėme planą nakvoti treileryje, kai staiga privažiavom senovinį indėnų prekybos centrą in the middle of nowhere. Ten buvo viskas ko reikia, degalinė, suvenyrų parduotuvė, restoranas ir žinoma motelis. Daugiau praktiškai nieko ir nebuvo. Pasiklausėme ar būtų vietos ir netrukus buvom apgyvendintos indėniškais motyvais dėkoruotam kambary su vaizdu į prerijas. Galima būtų pagalvoti, jog nusikėlėme į senovę, jei ne ledo mašina koridoriuj. Kaip gi šiose vietose be ledo?

Akivaizdu, kad patekome į indėnų žemę. Jie labai kūrybingi ir nagingi, ant kiekvieno kampo pardavinėjamos apyrankės, karoliai, plunksnos ir kiti papuošalai. Mes tuo tarpu ištirpom iš laimės suvenyrų parduotuvėje radę Route 66 atributikos ir kelionės garderobas pasipildė naujais marškinėliais. Tiesą sakant aš visą laiką juokdavausi iš turistų perkančių maikutes kelionėse (ir dar vežančių dovanų). Tai dabar štai va prašom – Rock chicks.
 
Ir toliau neatsisakėme minties sutikti saulėlydį kiekvienoje vietoje, kur bevažiuojam, bet apsiskaičiavom, kad pasikeitė laiko juosta ir vis bandėm susigaudyti, kada ta saulė iš tiesų turėjo leistis ir kiek yra valadų. Atvažiavę į kanjoną radome tik lietų ir rausvėjantį dangų.
Didysis Kanjonas užima beveik 5000 kvadratinių kilometrų plotą. Yra Šiaurinis kraštas (North Rim) ir Pietinis (Sout Rim). Juose galima kanjoną pamatyti iš skirtingų pusių. South Rim dovanoja visiems pažįstamus vaizdus, žinomus iš atviručių. Tai tas kanjono veidas, kuris net nei karto gyvai jo nemačius tikriausiai kiekvienam seniai įsirėžęs į atmintį. Vakarinėje dalyje yra žymusis Dangaus ratas (sky walk), kur atsistojus ant stiklinių grindų galima pamatyti kanjoną po savo kojomis.
Jei Ziono kanjone važiuoji jo dugnu ir žiūri į dangų užstojačias aukštas uolas, čia važiuoji Didžiojo kanjono viršumi, ir labai norint galima nusileisti į apačią.
Dienos sveiko maisto meniu baigėsi greito maisto užkandinėje pavadinimu Chicken with more Chicken, ar kažkaip panašiai, nes ten ir tebuvo tik vištiena patiekta įvairiausiais pavidalais: salotų, sriubos, sumuštinio, gruzdinta, skrudinta, kepta... Žodžiu supratote, puota Amerikietišku stiliumi.

Thursday, 23 November 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką - 5 diena - Lake Powell

Šiandienos galutinis tikslas buvo Didysis Kanjonas (Grand Canyon) pakeliui aplankat porą kitų objektų, kurių nelabai aplankėm nes orkaitės tempertūra ne itin viliojo lipti iš malonios oro kondicionieriaus vėsos mašinoje.
Pakeliui sustojom tik prie Lake Powel, kuris atsirado Hidroelektrinės paskandintame tarpeklyje. Ežeras toks milžiniškas, kad po užtvankos pastatymo prisipildė tik per 11 metų. Labai populiarus įvairioms laivininkystės apraiškoms kultivuoti. Be jachtų, valčių, plaustų ir garlaivių, yra ir gyvenamųjų namų ant vandens ilgesnėms atostogoms. Vandens žydrynė gali konkuriuoti su Maldyvais. Nuotraukose nesimato to žydrumo, bet patikėkit manim. 
Savaime suprantama, po savaitės miškuose, pamanėm, kad bus smagu nueiti į paplūdimį. Deja visiškai neįvertinom +45C laipsnių temperatūros. Paaiškėjo, kad mintis surengti pikniką prie vandens ant smėlio labiau primena karštos bulvės vartymąsi žarijose. Jei nežinote kas yra +45C, įsivaizduokit karštą feną pučiantį tiesiai į veidą. Penkios ėjimo minutės nuo mašinos iki vandents prilygo žygiui per Sacharą.  
Atrodė tuoj išsilydisim ir prisiklijuosim prie asfalto. Keisti poilsiautojai tuo tarpu kuo ramiausiai deginosi ir turškėsi vandenyje.  Ar jie kokioj paralelinėj realybėj? O gal tiesiog miražas? Susižvalgę susirinkom visus užkandžius ir  nušliaužėm iki mašinos, kur visu pajėgumu įsijungėm kondicionierių ir bandėm atgauti kvapą.
Vėliau sustojom pavėsinėje ant kalvos su vaizdu į ežerą, kur netgi pūtė šioks toks vėjelis. Nepalyginamai geriau. Ir Burito susivalgė kur kas skaniau. Tačiau vistiek buvo be galo karšta.
Po smagios patirties prie ežero nutarėm, kad kitų objektų (tokių kaip Horse Shoe bend ir Antilopės Kanjonas) nėra ko lankyti. Tačiau jei kas būsite apylinėse ne sausros apokalipsės metu, būtinai sustokite. Įdedu keleta nuotraukų, kad žinotumėt kaip atrodo.
Horse Shoe Bend
Antilopės Kanjonas
Mes tuo tarpu tiesiu taikymu pajudėjome link pagrindinio tikslo – Didžiojo Kanjono. Net išradome, kaip visą laiką laikyti coca colos skardinę atšaldytą. Į kibiro dydžio puodelį reikia prisikrauti ledo.
 - Ne, aš nenoriu pirkti viso to puodo coca colos, noriu tik skardinės arba mažo buteliuko (geriausia cherry coke) ir prikraukit puodą ledo, - aiškinau nustebusiam benzino kolonėlės pardavėjui. Amerikoje Coca Cola liejasi laisvai. Tik kvaili Europiečiai perka skardines.


Thursday, 9 November 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką - 4 diena - Ziono Parkas

Paskutinis didžiojo kanjonų penketo sąraše buvo Ziono parkas. 
Priminsiu, kitus: Arkų Nacionalinis parkas, Canyonlands, Capitol Reef ir BryceCanyon. Dar labai rekomenduojamas pamatyti Monument Valley, bet mes deja dėl laiko trūkumo ten neužsukom. Vėliau, netgi sužinojau apie nerealų viešbutį su vaizdu tarsi į paveikslą.
Pagal indėnų ir pirmųjų mormonų pasakojimus, Zionas – tai dievų namai. Unikali parko geologinė struktūra išgarsino jį visame pasaulyje. Viena iš lankomiausių šio parko vietų yra 2 km tunelis uoloje iki kurio reikia bristi per upę. Būtina žinoti, kada eiti, nes yra buvę liūdnų atvejų, kai pakilęs vanduo tiesiog užliedavo siaurą tarpeklį nusinešdamas gyvybes.Parkas veikiau panašus į rezervatą: ant uolų veši susiraizgę augalų sodai, trykšta kriokliai. Šaknimis įsikibę į uolos šlaitus, medžiai sugeria kiekvieną krintančio vandens lašą. Saulėje žaižaruojantis kanjonas nusidažo nuo kraujo raudonumo iki purpurinės spalvų.Kadangi automobiliais po parką važinėti draudžiama, kursuoja specialūs turistiniai autobusai. Stovyklautojų miestelis didžiausias kokį mačiau. Beveik pasijutau kaip Oxford Street Londone nuo to žmonių bruzdėlyno. Gerai nors tiek, kad po to visa minia išsisklaido po kalnus. Stovėjimo aikštelėje taip pat galima pasiklysti. Nežinau kaip tų autobusų vairuotojai neišprotėja kas valandą kartodami tą pačią istoriją vis naujiems keleiviams: Pažvelkite į Angelų uolą aukštyn. O dabar žemyn. Štai prabėgo būrelis laukinių kurapkų.Neįprastumas ir išskirtinumas šiame parke yra tas, kad važiuoji jo dugnu. Kanjonas toks gilus, jog saulės spinduliai retai kada pasiekia apačią. Tiesą sakant jautėmės truputį klaustrofobiškai, tarsi įkritę į šulinį. Norint pasigėrėti vaizdais iš viršaus reikia leistis į žygius. Į juos mes nesileidom dėl laiko trūkumo. Tačiau ilgesniam laikui apsistojus būtų labai smagu pakopinėti.Jei kam paprasti takeliai per daug nuobodūs, visada galima išbandyti Angels Landing - siaurą praėjimą kalno viršukalnėje, kur iš abiejų pusių atsiveria bedugnė. Nuotrauka ne mano ir nežinau ar aš pasiryžčiau. Nors gal tik baisiau atrodo nei iš tikrųjų.
Zionas populiarus dar ir dėl to, kad jis arti Las Vegaso. Daug žmonių prasuka ratą pro jį ir Didijį kanjoną bei grįžta atgal prie lošimo automatų. Vienas iš tokių buvo benzino kolonėlėje sutiktas Kanadietis, kuris netyčia įsipylė mūsų benziną. Vėliau sumokėjo už mūsiškį ir kantriai stovėjo, kad įrodytų, jog tikrai neapgavo. Nors aš ir sakiau, kad viskas gerai. Pasitikėsim.  Bet geriausia dalis buvo prie parko esantis Kanab miestelis, kuris pasirodo yra naujoji hipių meka. Aplink veganiški restoranai, gyvūnų gelbėjimo prieglauda, daug jaunų kavinėse uždarbiaujančių žmonių. Likome itin maloniai nustebusios pamatę būsimą nakvynės vietą.  Kiekvieną vakarą su nekantrumu laukdavom kur apsistosim ir tikėdavomės blogiausio. Bet man atrodo, kad nakvojom tik geriausiose viešbutukuose už prieinamą kainą. Jokių baisių siurprizų nepasitaikė. Nei vieno tarakono ar nešvarios patalynės. O šį vakarą išvis siurprizas. Atvažiuojam į Kanab, ateinam į reception, viskas super quirky ir trendy. Naujas, stilingas, hipsta style motelis. Dar maloniau likome nustebę, kai užėjome vakarienės į gretimais esantį restoraną. Jis ne tik pasirodė esąs veganinis, bet dar ir turėjo karščiausią padavėją visose apylinkėse. Kuris beje labai apsidžiaugė pamatęs dvi blondines ir visą vakarą su mumis šnekučiavosi, vis nešdamas vyną už dyką. Mes net pusiau juokais pradėjom bendrą kelionę į Los Angeles organizuoti. Jo pasakojimai maždaug tokie: 
- Man patinka neprisirišti. Padirbėsiu čia, vėliau gal važiuosiu į Los Angeles. Norėčiau dirbt reklamose.
- Ar turi patirties?
- Ne, bet neseniai keliavau su muzikos grupe.
- Kokiu instrumentu groji? Gal gitara?
- Tiesą sakant buvau autobuso vairuotojas!
Šiaip USA turbūt vienas geriausių darbų yra būt padavėju. Neblogai uždirbi ir turi visokeriopą laisvę. Taip jis ir bastesi po šalį. Tolimesnis jo planas buvo bandyti laimę ir tapti modeliu Holivude. Mes po kelių taurių vyno žinoma visokeriopai pritarėm tiems planams. Nors mūsų bendri planai ir liko neišsipildę. Kitą dieną pajudėjom ieškoti naujų nuotykių.

Tuesday, 31 October 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką - 4 diena - Bryce Canyon

Šis parkas save reklamuoja kaip nuostabiausią žvaigždžių stebėjimo vietą planetoje. Geriausia pataikyti tamsiausią naktį, kai nėra jokio mėnulio. Tačiau, net šviečiant pilnačiai, patirtis yra kitokia, tačiau vistiek labai graži. Tokia magiškai mistiška. Kaip jau tikriausiai supratote, mūsų vizito metu būtent švietė pilnatis.  Tuo tarpu mes pagal siaubo filmų scenarijų važinėjom tamsoje tarp miškų ieškodamos aikštelės pasigėrėti naktiniu vaizdu. Filmuose tokiais atvejais herojai privažiuoja kokią apleistą pašiūrę ir spingsint mažai švieselei, juos užpuoja zombiai ir vilkolakiai. Nieko panašaus neatsitiko. Ramiai ant suolelio paspoksojome į sidabrinės švienos užlietus uolienų spyglius ir saugiai grįžom namo. Dar lankytojų centras turi teleskopus ir galima iš širdies į tas žvaigžes žiūrėti. Mes ten neužsukom. Nutarėm, kad ir plika akim bus gerai. Kaip jau minėjau ryškiausia ir vienintelė žvaigždė buvo mėnulis.
Tačiau dar grįžkime į priešistorę. Prieš pat nusileidžant saulei atvažiavome į itin mielą kaubojišką kaimelį su trim viešbučiais, dviem restorais ir keliom suvenyrų parduotuvėm. That’s pretty much it. Daugiau ten nieko nėra. Nutarėm, kad bus labai smagu ant šlaito surengti pikniką su persikų vynu (kai jau įsitikinom, kad vis dėlto čia pasirodo galima gerti), džiovinta jautiena (labai kaubojiškais maistas), vyšniom ir užkandėliais (ta pačia nesibaigiančia salsa, kurią valgėm jau trečią dieną). Maža problemėlė buvo, o gi kad neturim vyno atidarytuvo. Užsukom į šalimais esantį restoraną ir pataikėm tiesiai į kaubojų performanso vidurį. Taip ir sustingom akis išplėtę, kol tris kartus mūsų perklausė ar valgyt čia atėjom? Ne, ne tik vyno atsidayti. Tas beje nėra nemokamai. Atsiskaitėm 5 doleriais. Bet už tai dar ir ledo pasiprašėm.
Kaip ir įprasta užsukom į lankytojų centą užduoti kvailų klausimų. Bet jų darbas būtent yra į juos atsakinėti. Ten mums apibraukė žemėlapį su įspūdigiausiais vaizdais. Kiekvienam centre visada būna koks gražus, malonus jaunuolis itin nudžiungantis, kad užsuko dvi blondinės, o ne eilinė šeima su vaikais. Žinoma blondinių vardą pateisinom.

-       Tai ar Sunset point yra saulėlydžiui žiūrėti, o Sunrise, saulėtekiui?
-       Ehm... Čia tiesiog yra viena didelė atodanga, kur matosi žymiosios Bryce Canyon uolienos. Viskas į tą pačia pusę ir galima tiesiog palei ją pasivaikščioti bei pažiūrėti kitais kampais. Saulė deja leidžiasi į kitą pusę.

Mums iš kur tai žinoti? Patys kalti kad duoda tokius klaidinančius pavadinimus.
Artimiausias buvo Sunrise point, ten ir įsitaisėm su savo pikniko rakandais prie pat skardžio. Nors saulės nesimatė, supratom, kad jau nusileido, spalvų atšvaitai keitėsi įvairiausiais oranžiniais atspalviais. Tarsi gyvas meno kūrinys. Miela pora mus pafotografavo. Laimei moteris iš savo vyro paėmė telefoną ir nutarė paimprovizuoti kitu kampu, nes vyriškio darytų fotografijų geriau nekomentuoti. Juk tiek žymių fotografų yra vyrai, kodėl statistiškai nepažįstamam vyriškiui davus telefoną nuotraukai visą laiką būna arba nukirptas vaizdas, arba pusė galvos arba šiaip viskas išsilieję? Ir kodėl jie daro tik VIENĄ nuotrauką? Gi reikia mygtuką spausti 10 kartų mažiausiai. Mes jau pačios atsirinksim. Čia jums patarimas mieli vyrai. Spauskit kuo daugiau kartų, tada nereikės klausytis skundų ir gadintis atostogų. Arba jei iš 20 nuotraukų vistiek nei vienos nebus geros, bent jau turėsit rimtą argumentą. Tik dėl Dievo meilės nedrįskite savo mylimosios pavadinti nefotogeniška. Viskas visada yra telefono kaltė! Arba jūsų kaltė.
Bryce kanjono uolų formas išgraužė vanduo, ledas ir sniegas. O nudažė rūdys. Net sunku patikėti, kad kažkada čia buvo įprasti kalnai. Smailės iš aukštai atrodo kaip uolų miškas ar antikinio mieto griuvėsiai, per dieną keičiantys spalvas. Senovėje šalia Kanjono gyvenę indėnai manė, jog šios uolos yra žmonės, kurie patekę į dievų nemalonę buvo paversti akmenimis. Gal kada nors prisikels naujam gyvenimui?  
Reginys tikrai magiškas ir būtina jį bent jau kartą gyvenime pamatyti. Pasijunti tarsi atsidūręs siurrealistinėje planetoje ar kokiam Dali paveiksle. Ypač įspūdingai atrodo medžiai augantys netikėtose vietose, išsiraizgiusiomis šaknimis.

Ne paslaptis, kad legviausia perkrauti save yra duodant šoką smegenims. Čia gamtos vaizdai yra tokie neįprasti, jog atrodo neuronai net čirška stengdamiesie susilieti į jungtis ir kažkaip susisteminti tai ką mato akys. Ką primena tos formos? Kaip įmanoma, kad jos taip susiformavo? Kokia neaprėpiama tolybė. Kur jos galas? Galiausiai pasiduodi, nustoji vertinti ir tiesiog gėriesi.