Thursday, 8 September 2016

Šveicarija: Sion vynuogynai ir pilys



- Aš esu pragmatikas, - sako mano draugas, kuris įsitikinęs, kad reikia visur ir visada nešiotis neperšlampamą aprangą. 
- Žinoma, tu jau ketvirta diena prognozuoji lietų.
- Na vakar naktį dar ir kaip žaibavo su didžiausia perkūnija. Negali sakyti, kad aš neteisus. 
- Kokiom 5 valandom vėluojančiai teisus. 

Prognozės ir šiandienai eilinį kartą rodė lietų, o debesys atrodė itin žemai. Todėl iš šortų peršokau į džinsus, į kuprinę įsidėjau striukę ir nusiteikiau ramiai dienai vaikštinėjant po Sion miestelį ir geriant kavą. 

- Ar pažiūrėjai kokių muziejų. Ką ten galima nuveikti? 
- Na yra pilis ir bažnyčia ant kalvų. Bet va radau tokį nediduką dviejų valandų pasivaikščiojimą po vyuogynus ir ežeriuką. Gal spėtume prieš lietų? 
- Ne, ne, šiandien jokio vaikščiojimo. Mano super laikrodis rodo, kad po dviejų dienų work out man reikia ilsėtis 24 valandas. 
- Išties protingas laikrodis. Bet čia gi visai greitas pasivaikščiojimas.
- Tai vynuogynai ne ant kalno šlaitų?
- Na, kaip ir ant šlaitų, bet tikriausiai eina tiesus takelis pagal drėkinimo kanalą.
- Nėra Šveicarijoj lygių takelių. Patikėk manim!

Na, dėl takelių jis neklydo, visi jie veda į kalną. Dažniausiai į itin statų kalną. Nelaimei dėl oro jis buvo neteisus. Jokio lietaus nei ženklo, 25C (ar net daugiau) karštis ir plieskianti saulė. Taip, turistinės brošūros teigia, kad Sion yra saulėčiausia vieta Šveicarijoje. Savo kailiu ir prakaitu įsitikinau, kad jos tikrai nemeluoja. 

McDonalde nusipirkę kas kavos, kas ledų, nes tiesą sakant ką daugiau ten bepirkti, patraukėme link mūsų trumpojo pasivaikšiojimo tako. Jis jau nuo pirmo žingsnio kilo aukštyn, iš pradžių miestelio gatvėmis, vėliau vynuogyais, o dar vėliau miškais. Kuo toliau tuo stačiau. 





Tiesa buvo ir lygių vietų, ratas aplink ežeriuką tankiai apaugusį nendrėmis. 



- Ar tu tikras, kad mes einam teisingu keliu?, - vis klausinėjau. 
- Čia yra tik vienintelis kelias, ir jis veda tik į viršų. 
- Ne, aš įsitikinusi, kad čia negali būti tas kelias. 
- Nieko sau išsirinkai lengvą pasivaikščiojimą. Mano superlaikrodis šoke, jo visa sistema perkaito, nes dabar turėtų būti mano 24 valandų ilsėjimosi laikotarpis atstatyti jėgas. 

Įvairiose kalno vietose aptikome keisčiausių sportavimui skirtų agregatų. Vieni atrodė kaip grybai, kiti - spalvoti basliai sukasti į žemę, kuriuos reikia apibėgti. 

- Kažkaip nesimato jokių sporto entuziastų. Kaip ir visada mes vieninteliai žmonės, kur beeitume. 
- Gi pirmadienis, - visi darbe!



Po pusantros valandos nesibaigiančio kopimo, kibirų prakaito, perkaitusios galvos. Pagaliau pasiekėm aukščiausią tašką, kur stūksojo didingi pilies griuvėsiai. Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, o jie tebestovi dar vis. Tiesa, mane labiau nudžiugino suoliukas, nuo kurio neketinau greitu laiku keltis. 

Kol ilsiuosi ant suoliuko, galiu truputėlį papasakoti apie Sion miestelį, kuris palyginus su iki šiol matytais yra gan nemažas, su visais 33,000 gyventojų. Aplink intensyviai vyksta statybos ir plakatai reklamuoja butus su vienas už kitą gražesniais vaizdais. Kol net pamatų nėra, kol kas pastatomas bokštelis su kopėčiom, kad galima būtų susidaryti įspūdį. O senoji dalis labai jauki ir dvelkianti viduramžių dvasia. Skiriamasis bruožas  - dvi kalvos. Ant vienos pilies liekanos, o kitos bažnyčia. Mes tuo tarpu buvome ant trečios kalvos, su nelabai svarbiomis pilies liekanomis apie kurias daug informacijos neradau. 



- Jeigu nori valgyti, mes turim nusileist nuo šito kalno iki 14.00 valandos, nes gali būti, kad viskas užsidays iki kokių 17.00. Gal jau pailsėjai? 

Gilus atodūsis. 

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad vis dėlto yra lygių takų palei vynuogynus aplink Sion, einančių palei drėkinimo upelius, vadinamus bisses. Tik kažkodėl mes išsirinkom stačiausią. 
Laimei nusileisti buvo lengviau nei pakilti. Nors galvojau, kad tuoj gausiu saulės smūgį. Juk nepasiemiau skrybėlės. Gi prognozavo lietų visą dieną!

Iš neturtingųjų pokalbių Šveicarijoje:

- Skaitau Trip Advisor ir jie turi burgerius, picą, kiniečius ir etiopijos virtuvę.
- Aš norėčiau kažko labiau šveicariško. 
- Suprantu, kad tu norėtum daugiau sūrio. Bet vienu piniginiu ženkliuku pažymeti restoranai  reiškia ne daugiau 20 Frankų už pietus. Nori kad paskaityčiau iš trijų ženkliukų kategorijos? 
- Aha, įdomumo dėlei. 
- Na, vienas Šveicariškas restoranas uždarytas. O kitas kažkoks Japoniškas sushi. 
- Tik du restoranai?
- Ar pastebėjai kokio dydžio šis miestelis? 
- Gerai, tai einam valgyti to burgerio. 

Jis pasirodo buvo prie stoties, kurią sugebėjome dar ne iš karto rasti, nors ryte iš ten atvažiavom. Tikrai buvo perkaitusi galva. Burgeris beje buvo skanus. Labai jau taikiu pavadinimu Šventa Karvė, turint omeny kad kepamos vargšelės, kurios ką tik laigė po kalnus su varpeliais: http://www.holycow.ch. Taip, taip nusižengiau savo vegetarinei dietai, nes burgeriams atsilaikyti negaliu. Ir dar jie turėjo labai skanios persikų Ice Tea. 

Kad galutinai atgautume jėgas, prisėdome lauko kavinėje kavos. Ir tada jau buvome pasiruošę vėl kopti. 

Miesto gatvele pakilę aukštyn atsidūrėme tarp dviejų kalvų. Ta, kur su bažnyčia buvo žemesnė. Taigi pradėjome nuo aukštesnės. Nes juk visada reikia pradėti nuo sunkesnių dalykų. Tourbillon pilis pastatyta XIII amžiuje ne itin gerai atlaikė karus, nors ir atrodo kaip itin atspari tvirtovė. 





- Nežiau kaip jie nesugebėjo apsiginti su tomis pilimis ant kalnų? Gi jų neįmanoma pasiekti.
- Gal jie visi numirė iš bado arba troškulio?
- Hm.. Įdomu kaip jie gaudavo vandens? Gi nekasdavo šulinio per visą kalno aukštį. 

Ir ką jūs manote? Taip, būtent kasdavo! Bent jau Google tuo įsitikinęs. 




Po pirmojo pasilaipiojimo, užkopti į pilį buvo vieni juokai. O vaizdai atsivėre nepaprastai gražūs. 

Į trečią kalvą, su bažnyčia užkopiau viena ir ji buvo lengviausia. Tuo tarpu draugas klausė laikrodžio instrukcijų ir bandė atgauti kvapą. Koplyčia buvo itin senovinė, puošta viduramžių paveikslais, kuriuose Jėzus ir šventieji atrodė lyg iš siaubo filmo. Todėl pasimeldžiau tik mergelei Marijai, ji ten vienintelė negąsdinančiai atrodė. 





Tuo mūsų kopinėjimas ir baigėsi. Sion miestelis man nepaprastai patiko, nepaisant visų vargų, nuovargio ir karščio. Tikrai rekomeduoju aplankyti. Tos pilys ir senos gatvelės skleidžia senovinę dvasią ir pasakoja istorijas. Vynuogynai irgi prideda šarmo. 



Kelionė atgal buvo kupina klegesio. Visi mokiniai baigę pamokas kaip tik grįžinėjo į savo miestelius. 

Na, o paskutinę dieną Šveicarijoje praleidau balkone, bandydama atsižiūrėti į kalnus. 

- Taip ir sėdėsi tam balkone visą dieną? Gal nori pažiūrėti filmą?
- Tu rimtai? Siūlai man žiūrėti į mažą televizoriaus ekraną vietoj šito grožio? 



Beeinant į stotį pagaliau pasirodė žadėtasis lietus. Dangus verkė kartu su manim. O į Londoną parsivežiau saulę. Grožis vis dar tebestovi prieš akis, ypač vakarais, kai einu miegoti. 

No comments:

Post a Comment