Monday, 4 January 2016

Šri Lanka: Ella

Yra toks mažas miestelis Šri Lankos Kalnuose, kuris vadinasi Ella. Nežinau kiek laiko jis dar išliks toks mielas ir nepaliestas. Ant kalnų šlaitų it sraigės po lietaus būriais šliaužioja eskavatoriai beigi dygsta viešbučių sienos. Ši vieta labai dažnai atsiranda turistų žemėlapiuose, nes tai vieno įspūdingiausio traukinių maršruto stotelė. Traukinys kursuoja tarp Kandy ir Ella. Juo pravažiuoji pusę Šri Lankos, besigrožėdamas arbatos plantacijom, kaimeliais, kalnais ir upėm. Beveik kaip koks City Open Bus tour, tik ne po miestą, bet per vaizdingus peizažus. Daugiau apie tą kelionę traukiniu galima pasisikaityti čia. O tuo tarpu apie patį miestelį. Tiksliau ne apie miestelį, bet apie tai ko mes čia ir susirinkom - žygius į kalnus. 
Populiariausi kopimo tikslai yra iki Ella Rock ir Little Adam's Peak. Mes juos abu įveikėm per vieną dieną, nes taupėm laiką. Tuo tarpu paprastai kalnų mėgėjai nebūna tokie ekstremalūs. Pirmasis ilgesnis ir reikalaujantis daugiau jėgų, ypač karštyje (apie 4 valandas ėjimo bei lipimo stačiais šlaitais aukšty-žemyn). Tuo tarpu antrasis vakarop mums pasirodė, kaip lengvas pasivaikščiojimas namų sode (1 valanda). Na gerai, kiek aukščiau esančiame labai įspūdingame namų sode, suvešėjusiame arbatų krūmais. Ir apskitai nesutikom nei vieno, kas būtų į Šri Lanką atvažiavę savaitei ir duotųsi iš vieno galo į kitą, kaip išprotėję sprinto bėgikai. Maža to dar ir į Maldyvus susiplanuotų kelionę. Atvirkščiai, sutiktieji pakeleiviai niekur neskubėjo ir Šri Lankoje jau ir taip kokį mėnesį gyveno. 
Atsibudus ryte mūsų svečių namelio terasoje jau laukė suruošta puota su vaizdu į kalnus ir krioklį. Tai tikriausiai buvo vieni įsimintiniausių pusryčių mano gyvenime. Stalas nukrautas vaisių salotom, šviežiom sultim, rotti blynais su kokosais, daal lęšiais, kepinta duona, džemais, kava ir arbata. Jau ne pirmą kartą pastebiu, jei apsistoji kokiam mažam šeimyniniam viešbutėly, tai ir pusryčiai bus kaip šeimai. 
Primikšę pilvus patraukėm į žygį. Kelia mums rodė žinoma mūsų vairuotojas - gidas - asistentas - turo operatorius - fotografas ir šiaip Jurgelis Meistrelis Sangeedas. Net mano kuprinę truputėlį panešėjo, kas sutinku žinoma yra šiokia tokia tinginystė ir princesystė iš mano pusės. Pradėjome nuo kelionės per bėgius. Per dieną būna tik du traukiniai: ryte ir vakare, todėl likusią dienos dalį jie puikiai tarnauja kaip žygio trąsa. 
Vėliau pasukome į ryžių terasas, siaurais takeliais kilome aukštyn ir kirtome upę. Vietinių gyvenimas buvo ne ką mažiau įdomus nei gamtos peizažai. Moterys, skalbiančios upėje, nešančios malkas ant galvos, plėvesuojantys skalbiniai ir linksmuoliai vaikai pabyrantys iš visų pusių.
Karštyje po kalnus laipioti nėra taip jau lengva, bet vaizdai atpirko viską. Akys net mirguliavo nuo šlaitų žalumo, o plaučiai džiaugėsi grynu oru. Tik kūnas truputėlį burbuliavo ir buvo šlapias nuo prakaito. Pasiekę aukščiausią tašką turėjome laiko šiek tiek atsikvėpti bei susirasti pašnekovų, kaip kad pavyzdžiui Pracūzas jau kurį laiką besibastantis po Aziją. Pagal statistiką mano pašnekovai visada būna kokie nors Vakarų pasaulį palikę ir naują gyvenimo lapą atvertę bastūnai. Na gal išskyrus itin aukštus Kiniečius su kuriais vėliau susipažinom ir kurie kaip ir mes čia buvo tik laikini turistai, norintys kuo daugiau varnelių sužymėti ant lankytinų objektų sąrašo. Vienas iš jų buvo Nacionalinis Yala parkas ir tai išgirdęs Kinietis labai norėjo įsiprašyti į kompaniją ir į mūsų džipą. Bet kadangi niekas neturėjo veikiančių telefonų beigi žalio supratimo, kur mes ten apsitosim, nelabai žinojom kaip reikės vėliau susisiekti. Tai tik tepasakėm: 'See you there'. 
Kitoje apžvalgos aikštelėje aptikome kitus du bastūnus, prie Budos statulos ramiais veidais susikūrusius lauželį ir beskutančius bulves vakarienei. Laikini namai buvo be stogo, tačiau su vaizdu už milijoną. Kas nenorėtų pasitikti dienos pasveikindamas saulę išlendančią iš už kalnų keterų. Jie buvo jau spėję tapti  kalno eksponatais, nes visi lankytojai sustodavo nufotografuoti ir paklausinėti tų pačių klausimų: Ką čia darote? Ar seniai čia gyvenate? Ką valgote? Kur prausiatės? Ir panašiai. Man tai tik duok su visokiais keistuoliais pabendrauti! Susipažinę kažkokiam psichodeliniam festivalyje Indijoje, jie nutarė per Aziją keliauti kartu. Įsiprašydami į kokį restoraną grindų plauti, už tai gavę ryžių ir kartais net nakvynę. O kai nepavykus, nakvodami lauke ir džiaugdamiesi vienas už kitą gražesniais vaizdais. Net apsalę nuo savo laisvės ir jaunatviškumo. 
Pietauti sustojome prie bėgių esančiame šeimyniniame restoranėlyje, kur meniu buvo tai ką močiutė tuo metu turėjo virtuvėje. Tądien pasitaikė daržovių Curry. Kaip mūsų gidas sakė, geriausia jį valgyti per pietus, nes būtent tada jis ruošiamas ir būna šviežiausias. Iki vakarienės jau būna pastovėjęs ir išsikvėpęs. Miela močiutė visą stalą aptupdė mažom stiklinaitėm, užkandėlėm, sultim, vaisiais ir dar daugybe kitų mažmožių. Už visą šitą puotą sumokėjom po kelis Angliškus svarus (Šri Lankietiškai pinigais žinoma). Anūkėlė kurį laiką nedrąsiai stebėjusi mus kamputyje pagaliau išdrįso prisiartinti ir pasakyti, kokios mes gražios. Aš savo ruožtu pasakiau, kad ji pati labai graži ir paprašiau papozuoti nuotraukoms, apsidžiaugusi, kad radau dar vieną kandidatę savo kelionių portretams. 
Šturmavę Ella Rock viršūnę, nusileidome žemyn į miestelį atsigerti kokosų pieno, užsirašyti į vakarines Ajurvedos procedūras ir leidomės kopti į Little Adams Peak. Tiek ten ir tebuvo to kopimo. Mus jau beveik užvežė į patį viršų, tereikėjo tik truputėlį palypėti. Vakarėjantis dangus dažėsi visais įmanomais rausvais atspalviais ir lengvas vakaro vėjelis džiovino prakaitą. Man net svaigo galva iš laimės ir kalnų grožio. Čia radau naują pašnekovą, pensininką iš Anglijos, kuris kaip supratau ant to kalno ateina pasocializuoti su Vakariečiais, mat jau keli mėnesiai gyvena šiame miestelyje ir moko vaikus anglų kalbos. 
Po aktyvios dienos, vakariniai masažai ir SPA procedūros buvo kaip tik tai, ko reikėjo mūsų pavargusiems raumenims ir perkaitusioms galvoms. Kitą dieną jau turėjome atsisveikinti su šiuo mažyčiu kalnų lobiu ir judėti link nacionalinio Yalla parko. Kur tikėjomės pamatyti daug laukinių gyvūnų, įskaitant leopardus, dramblius, antilopes ir daugybę paukščių. 

8 comments:

  1. Replies
    1. Ačiū, bet ne visos mano darytos. Mano tai daugiausia su vaikais. :)))

      Delete
  2. Kai perskaiciau, kad Ella Rock ir Adam's Peak iveikete per diena, pagalvojau, kad Jus gal kokie superman'ai. Mums, nuosirdziai uzlipus nuo apacios iki virsaus Adam's Peak, jau nieko nesinorejo, tik miego. Nepadejo nei masazai...visa kuna skaudejo ir ausyse uze...

    ReplyDelete
    Replies
    1. Mes Adam's Peak užvažiavom iki pat viršaus, tai ten labai mažai lipimo buvo belikę. Net nežinojau, kad ten galima nuo apačios lipti. Tai labai lengvas ir trumpas po Ella Rock jis pasirodė. :) Bet pavargę tai žiauriai buvom po tokio iškylavimo visą dieną karštyje. :)

      Delete
  3. This comment has been removed by the author.

    ReplyDelete
  4. Mhhhh...keista...mums net nesiule tokios galimybes kaip uzvaziuoti...juk tai laaabai sventa vieta...reikia iseiti vakare, visa nakti lipti tokiais gan apgriuvusiais laiptais (ypatingai netoli virsunes) ir jau po to iskilmingai sulaukti sauletekio su tolimoje matoma mistine piramide. Visi taip jausmingai meldziasi, kad nori nenori patiki, kad kazkas stebuklingo vyksta...Ziurint i musu gida is salies, atrode kad jis i kokia ekstaze ipuole...zodziu, laaabai ispudinga ir siek tiek net nejauku...
    Buvome pries 10 metu, turbut viskas paprasciau dabar? Gal?... tik speju...

    ReplyDelete
    Replies
    1. Supratau! Taip jūs lipote į Adams Peak, o mes į little Adam's Peak. :) Pasirodo du yra. :) Pataisiau savo bloge. Gerai, kad iškėlėte šį klausimą. :)

      Delete