Wednesday, 27 January 2016

Kuba: Tabako laukai ir pasijodinėjimas arkliais

Viena pagrindinių pramogų Vinales slėnyje – pasijodinėjimas arkliais. Mūsų kelionės draugas Luisas jau iš anksto panikavo ir einant pro laidojimo namus aiškino, kaip ne už ilgo ir jis čia atsidursiąs. Be to paprašė lėčiausio ir flegmiškiausio arklio, tokį ir gavo. Aš, kadangi atrodžiau labai entuziastinga, gavau arklį patrakėlį, kuris nieko nelaukęs iš kart ėmė risnoti per laukus sukeldamas vos nesukeldamas man širdies smūgio. Tik po kiek laiko įpratau ant to arklio sėdėti ir savarankiškai joti. Luisas tuo tarpu nutarė su savo lėtapėdžiu lenktyniauti ir visokiais būdais jį ragino. Deja, arklys atsidūręs lyderio pozicijoje sustodavo arba imdavo vos vilktis. Taip užblokuodamas kelią visiems energingiesiems arkliams. Mano arklys žirgliojo dideliu tempu ir neraginamas. Vos pajėgiau jį stabdyti. 
Slėniuose žmonės augino tabaką ir kitus pasėlius, kurios apdirba senoviniais tradiciniais metodais. Teigiama, jog šioje vietovėje išauginamas geriausias pasaulyje tabakas, dėka derlingo raudonos spalvos dirvožemio ir unikalaus mikroklimato. Be to, sakoma, jog Vinales nacionalinis parkas yra mėgstamiausia Fidelio Kastro vietovė Kuboje ir buvo įtrauktas į Unesco paveldą. 
Slėnį supa Sierra de los Organos kalnai, kuriuose gausu olų, urvų, karstinių įgriuvų. Daug pavienių kalvų, vadinamų mogotais. Vieną jų ir aplankėme. Nepasakyčiau, kad itin sužavėjo savo didingumu, bet tai buvo dalis pasijodinėjimo turo.
Kitas lankomas objektas žinoma buvo tabako gamintojo namelis, kur dėdulė rodė, kaip sukami cigarai ir leido juos išbadyti. 
Taip, žinau mano skrybėlė negalėtų būti labiau Kubietiška. 

2011 metai (netikėtai atrastas įrašas archyve). 

Monday, 4 January 2016

Šri Lanka: Ella

Yra toks mažas miestelis Šri Lankos Kalnuose, kuris vadinasi Ella. Nežinau kiek laiko jis dar išliks toks mielas ir nepaliestas. Ant kalnų šlaitų it sraigės po lietaus būriais šliaužioja eskavatoriai beigi dygsta viešbučių sienos. Ši vieta labai dažnai atsiranda turistų žemėlapiuose, nes tai vieno įspūdingiausio traukinių maršruto stotelė. Traukinys kursuoja tarp Kandy ir Ella. Juo pravažiuoji pusę Šri Lankos, besigrožėdamas arbatos plantacijom, kaimeliais, kalnais ir upėm. Beveik kaip koks City Open Bus tour, tik ne po miestą, bet per vaizdingus peizažus. Daugiau apie tą kelionę traukiniu galima pasisikaityti čia. O tuo tarpu apie patį miestelį. Tiksliau ne apie miestelį, bet apie tai ko mes čia ir susirinkom - žygius į kalnus. 
Populiariausi kopimo tikslai yra iki Ella Rock ir Little Adam's Peak. Mes juos abu įveikėm per vieną dieną, nes taupėm laiką. Tuo tarpu paprastai kalnų mėgėjai nebūna tokie ekstremalūs. Pirmasis ilgesnis ir reikalaujantis daugiau jėgų, ypač karštyje (apie 4 valandas ėjimo bei lipimo stačiais šlaitais aukšty-žemyn). Tuo tarpu antrasis vakarop mums pasirodė, kaip lengvas pasivaikščiojimas namų sode (1 valanda). Na gerai, kiek aukščiau esančiame labai įspūdingame namų sode, suvešėjusiame arbatų krūmais. Ir apskitai nesutikom nei vieno, kas būtų į Šri Lanką atvažiavę savaitei ir duotųsi iš vieno galo į kitą, kaip išprotėję sprinto bėgikai. Maža to dar ir į Maldyvus susiplanuotų kelionę. Atvirkščiai, sutiktieji pakeleiviai niekur neskubėjo ir Šri Lankoje jau ir taip kokį mėnesį gyveno. 
Atsibudus ryte mūsų svečių namelio terasoje jau laukė suruošta puota su vaizdu į kalnus ir krioklį. Tai tikriausiai buvo vieni įsimintiniausių pusryčių mano gyvenime. Stalas nukrautas vaisių salotom, šviežiom sultim, rotti blynais su kokosais, daal lęšiais, kepinta duona, džemais, kava ir arbata. Jau ne pirmą kartą pastebiu, jei apsistoji kokiam mažam šeimyniniam viešbutėly, tai ir pusryčiai bus kaip šeimai. 
Primikšę pilvus patraukėm į žygį. Kelia mums rodė žinoma mūsų vairuotojas - gidas - asistentas - turo operatorius - fotografas ir šiaip Jurgelis Meistrelis Sangeedas. Net mano kuprinę truputėlį panešėjo, kas sutinku žinoma yra šiokia tokia tinginystė ir princesystė iš mano pusės. Pradėjome nuo kelionės per bėgius. Per dieną būna tik du traukiniai: ryte ir vakare, todėl likusią dienos dalį jie puikiai tarnauja kaip žygio trąsa. 
Vėliau pasukome į ryžių terasas, siaurais takeliais kilome aukštyn ir kirtome upę. Vietinių gyvenimas buvo ne ką mažiau įdomus nei gamtos peizažai. Moterys, skalbiančios upėje, nešančios malkas ant galvos, plėvesuojantys skalbiniai ir linksmuoliai vaikai pabyrantys iš visų pusių.
Karštyje po kalnus laipioti nėra taip jau lengva, bet vaizdai atpirko viską. Akys net mirguliavo nuo šlaitų žalumo, o plaučiai džiaugėsi grynu oru. Tik kūnas truputėlį burbuliavo ir buvo šlapias nuo prakaito. Pasiekę aukščiausią tašką turėjome laiko šiek tiek atsikvėpti bei susirasti pašnekovų, kaip kad pavyzdžiui Pracūzas jau kurį laiką besibastantis po Aziją. Pagal statistiką mano pašnekovai visada būna kokie nors Vakarų pasaulį palikę ir naują gyvenimo lapą atvertę bastūnai. Na gal išskyrus itin aukštus Kiniečius su kuriais vėliau susipažinom ir kurie kaip ir mes čia buvo tik laikini turistai, norintys kuo daugiau varnelių sužymėti ant lankytinų objektų sąrašo. Vienas iš jų buvo Nacionalinis Yala parkas ir tai išgirdęs Kinietis labai norėjo įsiprašyti į kompaniją ir į mūsų džipą. Bet kadangi niekas neturėjo veikiančių telefonų beigi žalio supratimo, kur mes ten apsitosim, nelabai žinojom kaip reikės vėliau susisiekti. Tai tik tepasakėm: 'See you there'. 
Kitoje apžvalgos aikštelėje aptikome kitus du bastūnus, prie Budos statulos ramiais veidais susikūrusius lauželį ir beskutančius bulves vakarienei. Laikini namai buvo be stogo, tačiau su vaizdu už milijoną. Kas nenorėtų pasitikti dienos pasveikindamas saulę išlendančią iš už kalnų keterų. Jie buvo jau spėję tapti  kalno eksponatais, nes visi lankytojai sustodavo nufotografuoti ir paklausinėti tų pačių klausimų: Ką čia darote? Ar seniai čia gyvenate? Ką valgote? Kur prausiatės? Ir panašiai. Man tai tik duok su visokiais keistuoliais pabendrauti! Susipažinę kažkokiam psichodeliniam festivalyje Indijoje, jie nutarė per Aziją keliauti kartu. Įsiprašydami į kokį restoraną grindų plauti, už tai gavę ryžių ir kartais net nakvynę. O kai nepavykus, nakvodami lauke ir džiaugdamiesi vienas už kitą gražesniais vaizdais. Net apsalę nuo savo laisvės ir jaunatviškumo. 
Pietauti sustojome prie bėgių esančiame šeimyniniame restoranėlyje, kur meniu buvo tai ką močiutė tuo metu turėjo virtuvėje. Tądien pasitaikė daržovių Curry. Kaip mūsų gidas sakė, geriausia jį valgyti per pietus, nes būtent tada jis ruošiamas ir būna šviežiausias. Iki vakarienės jau būna pastovėjęs ir išsikvėpęs. Miela močiutė visą stalą aptupdė mažom stiklinaitėm, užkandėlėm, sultim, vaisiais ir dar daugybe kitų mažmožių. Už visą šitą puotą sumokėjom po kelis Angliškus svarus (Šri Lankietiškai pinigais žinoma). Anūkėlė kurį laiką nedrąsiai stebėjusi mus kamputyje pagaliau išdrįso prisiartinti ir pasakyti, kokios mes gražios. Aš savo ruožtu pasakiau, kad ji pati labai graži ir paprašiau papozuoti nuotraukoms, apsidžiaugusi, kad radau dar vieną kandidatę savo kelionių portretams. 
Šturmavę Ella Rock viršūnę, nusileidome žemyn į miestelį atsigerti kokosų pieno, užsirašyti į vakarines Ajurvedos procedūras ir leidomės kopti į Little Adams Peak. Tiek ten ir tebuvo to kopimo. Mus jau beveik užvežė į patį viršų, tereikėjo tik truputėlį palypėti. Vakarėjantis dangus dažėsi visais įmanomais rausvais atspalviais ir lengvas vakaro vėjelis džiovino prakaitą. Man net svaigo galva iš laimės ir kalnų grožio. Čia radau naują pašnekovą, pensininką iš Anglijos, kuris kaip supratau ant to kalno ateina pasocializuoti su Vakariečiais, mat jau keli mėnesiai gyvena šiame miestelyje ir moko vaikus anglų kalbos. 
Po aktyvios dienos, vakariniai masažai ir SPA procedūros buvo kaip tik tai, ko reikėjo mūsų pavargusiems raumenims ir perkaitusioms galvoms. Kitą dieną jau turėjome atsisveikinti su šiuo mažyčiu kalnų lobiu ir judėti link nacionalinio Yalla parko. Kur tikėjomės pamatyti daug laukinių gyvūnų, įskaitant leopardus, dramblius, antilopes ir daugybę paukščių. 

Sunday, 3 January 2016

Šri Lanka: Kelionė traukiniu iš Nuwara Eliya į Ella

Nežinau, kodėl taip dievinu keliones traukiniu. Gal todėl, kad vaikystėje gyvenau netoli bėgių ir viena didžiausių pramogų buvo užlipti ant kalno, laukti iš už posūkio išlendančio garvežio ir spėlioti, kiek gi bus vagonų. Kitas mėgstamas užsiemimas buvo dėlioti skardines ir džiaugtis suplotais metaliniais blynais. Na taip, čia vaikų džiaugsmai prieš ipadų erą, apie kuriuos pasakosiu savo anūkams. Ta meilė traukiniams taip ir neišsikrapštė lauk iš mano širdies. Persikėlus į Lodoną atradau laiptelius nuo kurių matosi Millenium tiltas ir už jo esantis traukinių tiltas. Iki šiol tai yra viena mėgstamiausių mano vietų, į kurią tempiu pasėdėti visus, kas tik atsiduria su manim prie upės. Jei mano gyvenimas būtų filmas ir koks nors įsimylėjęs herojus galvotų, kur manęs ieškoti, apėjus pusę miesto jam staiga toptelėtų mintis nueiti prie to tilto ir surprise surprise, ten būčiau aš saulėlydžio fone. O kiek man teikia džiaugsmo rytinės arbatos puodelis traukinyje važiuojant į kaimą, saulės spinduliai, debesys ir laukai skriejantys už lango.
Todėl, kaipgi galėjau praleisti progą pasivažinėti vienu įspūdingiausių traukinių maršrutų pasaulyje? Iš tiesų tai paprasčiausia vietinių susisiekimo priemonė iš Šri Lankos šiaurės nusigauti į pietus. Tačiau tie Šri Lankiečiams įprasti peizažai yra tokie egzotiški turistams, kad šitas traukinys greit patapo viena populiariausių ekskursijų šalyje ir sėkmingai konkuruoja su drambliais bei arbatos fabrikais. 

Prisiskaičiau visokių forumų ir prigąsdinta, kad bilietus reikia nusipirkti labai iš anksto. Ypač į kondicionuojamą pirmą klasę, kuria keliauja dauguma užsieniečių. Išbadžiau įvairiausių būdų įsigyti tuos bilietus dar Londone. Oficialus puslapis žinoma rodė Sold Out. O visokios agentūros atrodė tokios keistos, kad net emailo normalaus nebuvo, pervedimas turėjo būti daromas per pinigų persiuntimo tarpininką beigi neatrodė daug šansų, kad vėliau iš jų dar ką nors išgirsčiau. Nors iš tiesų tai čia Azijietiškas stilius. Balyje ir Tailande irgi niekas jokių čekių neduoda ir apskaitos neveda. Pasirodykite rytoj ir tiek. Kas jūs, kur jūs, visi viską žino. Šiaip ar taip nelabai norėjau rizikuoti su tais pinigų pervedimasi ir pagalvojau, kad atsiras koks nors būdas susižvejoti tuos bilietus jau esant vietoj. 
Kaip sakoma svarbu niekada neprarasti vilties. Mūsų pagalbininko vairuotojo dėka vietoj 7 valandų kelionės iš Kandy į Ella, mes įsėdome Nuwara Eliya ir užtrukome tik apie 2 valandas. Jų visai užteko. Septynių valandų kelionė pasirodytų kiek ilgoka ir susigaištų visa diena, tačiau neturintiems mašinos tik toks variantas ir belieka. O mes iš pradžių po Nuwara Eliya regioną pasivažinėjome, po arbatos plantacijas pasivaikščiojom ir kaip anglai sako užsidėjome vyšnią ant pyragėlio dar ir traukiniu prasivažiuodamos.  Varnelė turistinių atrakcijų sąraše buvo pažymėta.


Jei paklaustumėte ar vertėjo vargintis ir daugiau mokėti už kondicionuojamą pirmąją klasę, atsakyčiau tikrai ne! Net ir mūsų vairuotojas bandė atkalbėti sakydamas, kad antroje klasėje bent jau langai atsidaro, jei norėtumėt ne tik pasigrožėti, bet ir fotografuoti. Per sandariai uždarytą ir dar aptaškytą langą nuotraukos gaunasi miglotai siurrealistiškai išplaukusios (teko pusę ištrinti). Todėl nenuostabu, kad didžiąją kelionės dalį praleidau prie atidarytų durų. Traukinys judėjo gan lėtai, todėl visai nebuvo baisu, net ir važiuojat stačiais kalnų skardžiais. Ir šiaip antroji klasė kur kas linksmesnė. Visas vagonas grojo būgnais, dainavo, šoko ir pramogavo kaip mokėjo. Nors sutinku, ištverti septynias valandas tokiam balagane būtų nelengvas iššūkis. 

Prieš akis keitėsi įvairaus žalumo atspalviai, su ruduojančiais ryžių laukais, besiplaikstančiais ore skalbiniais, mojančiais vaikais ir savo įprastus darbus dirbančiais ūkininkais. Žiūrėdama į tuos vaikus prisiminiau save, taip pat mojančią traukiniams. Ir tuos džiaugsmo šūksnius, kai garvežys atsakydamas sušvilpdavo. Kai pagalvoji, tas pasaulis kitoje žemės rutulio pusėje ne taip ir skiriasi.