Sunday, 29 November 2015

Apie meilę, kuri nedingsta


Aš atradau tobulą rašymo stalą. Iš vienos pusės matosi Dunojus ir Grandinių tiltas, iš kitos Four Seasons viešbutis, o priešais žaižaruojantis geltonais lapais medis. Nelabai žinau į kurią pusę žiūrėti, nes visos šios detalės sudaro gražią visumą. Kaip ir mašinos lekiančios žiedu. 

Įsijungiu Adele ir galvoju apie savo praeities vaiduoklius. Budapeštas man tiesiog alsuoja senove, prilipusia prie namų sienų ir kabančia nuo tilto grandinių.

Kažkada apie meilę rašiau taip. 

Aš tikrai nematau to, kas matosi nuotraukoje. Matau tik jo rūpestingumą, planavimą ir atsakingumą.  Pripratau prie jo bipoliariškumo. Man juokingi jo anekdotai ir manęs nenervina nuobodžios kalbos. Mūsų tyla neverčia jaustis nejaukiai. Jis kantriai perjunginėja bėgius, kai aš vairuoju. Ir nuperka man arbatos, kai būnu pavargusiu. Mes iš marškinių bei mažų juodų suknelių persirengiame į beformius žygio drabužius, ir man nebesvarbu ką mes dėvim. Man net nebesvarbu kur mes esam. Ar jo bute, ar mažam pasakų namelyje su močiutės užuolaidom ant upės kranto, restorane baltomis staltiesėmis, senoviniam name su židiniais, lėktuvų muziejuje ar traukinyje miegame susikibę rankomis. Man nesvarbu kaip mes vienas kitą vadiname. Ir aš visai nenoriu jam išaiškinti gyvenimo tiesų ar kažkuo įtikinti. Aš visai nenoriu jo keisti. Aš tiesiog noriu jam leisti eiti ten, kur veda širdis. Ten kur jis laimingas. Nes kartais meilė tiesiog suteikia laisvę kitiems turėti tai ko jie trokšta, nors pats to negali jiems duoti. Žinau, kad pati pasirinkau tokią istoriją ir kiti žmonės yra tik mūsų atspindžiai. Aš irgi noriu eiti ten, kur būsiu laiminga. Vaikščioti zigzagais nėra pats greičiausias kelias.

Meilė, kuri suteikia drąsos būti savimi. Meilė, kurią atspindi kiti žmonės, bet nuo jų nepriklauso. Ir kuri nesibaigia net tada, kai mūsų gyvenimai jau nebesusipynę. Ji visada bus mano. Ne, ji visada bus mūsų. 

Let me photograph you in this light
In case it is the last time
That we might be exactly like we were
....
It was just like a movie
It was just like a song


2 comments:

  1. Koks nuostabiai gražus įrašas! Toks tikras, paprastas, nuoširdus ir iki pat širdies gelmių suprantamas...

    ReplyDelete
  2. Ačiū. :) Budapeštas man visada pažadina praeities vaiduokius.

    ReplyDelete