Tuesday, 1 September 2015

Rojaus sodai Velse - Plas Cadnant

Daug keliaudama aš pastebėjau, kad ieškau ne vaizdo, ne skonio, ne kažkokio įdomaus objekto, bet jausmo. Tas jausmas gali apimti įvairiausiose vietose. Gali būt nuostabus peizažas, bet man kažko trūks. Bet gali būti taip, kad vos kažkur atsidūrus atrodo širdis iššoks iš krūtinės. Nors tai ta pati Anglija. Na techniškai, gal ir ne... Velsas kaip ir atskira respublika su savo mikroklimatu. Man širdis jau spurdėjo kai traukiniu riedėjau palei pakrantę. Nežinojau į kurią pusę dairytis, ar į kairę, kur kalnai ar į dešinę jūros link. Dar stipriau ji ėmė plakti kertant Menai tiltą (pagal kurio pavyzdį buvo sukonstruotas tiltas Brookline, bet jau Velsiečiai taip teigia). Širdis beveik sustojo, siauru keliuku pakilus į kalvą, pravažiavus medžių šakų tunelį ir įsukus į mažą kiemelį. Taip atsidūriau Anglesey saloje esančiame deimante Plas Cadnant. Tiesą sakant atvažiavau čia į jogos ir plaukiojimo gamtoje retreatą. Bet tikrai nesitikėjau TOKIO grožio ir tokių patirčių. Tai buvo vienas geriausių savaitgalių. Net keista, kad taip džiaugiausi viskuo kaip vaikas. Fantastiškai pasisekė su oru. Savaitgalį praleidau grynai Angliškoje draugijoje, būdama išimtinai vienintelė užsienietė. Kas prisidėjo prie praturtinto supratimo apie Anglų kultūrą, bendravimą ir visą kitą. Na, gal tai buvo ir nelabai tipiški statistiniai Anglai. Dauguma nemažai keliavę, galintys papasakoti įvairiausių istorijų. Kiti gyvenantys gamta, sportu ir trykštantis džiaugsmu gyvenimui. Išimtinai prisiklausiau: lovely, sweetie, bless you, darling, honey, you so kind, amazing ir pan. Na žinote, kokie jie visada mandagūs. Tai įsivaizduokit visą savaitgalį panašiu ritmu, padauginus iš penkiolikos. Mano žodynas tikriausiai pasidarė super sweet. Bet pagalvojau, kad gal reikia daugiau socializintis su tais Anglais, kažkaip mes užsieniečiai vis laikomės užsieniečių, o lietuvių tarpe pozityvumas ir mielumas net užskaitomi už įtartiną bruožą. Žodžiu grįžau visa besijaučianti itin lovely ir amazing. 
Dar truputį apie sodus. Juos įkūrė ir atnaujino sodininkavimo entuziastas Anthony Tavernor. Kadaise čia buvo kažkokios pasiturinčios šeimos nuosavybė, kuri laikui bėgant patapo apleista. Įsigijęs apžėlusį plotą, per 20 metų jis pavertė jį gražiausiais gyvais augalų paveikslais. Kiekvieną dieną galima buvo sutikti Anthony karpantį medžius ar pučiantį lapus. Taip pat kokį nors jo pagalbininką. Nors jau dabar sodai atrodo nuostabiai, kokia nors dalis vis tobulinama ar gerinama. Taip jau būną su tais sodų entuziastais. Galbūt todėl, kad tiek įdėta širdies, čia tokia gera atmosfera. Kažkaip nenusakomai tiesiog jautiesi laimingas. 

No comments:

Post a Comment