Monday, 28 September 2015

Snowdonia - Maudynės kalnų ežere

Jei manęs paklaustų, kas yra laimė, mano apibrėžimas skambėtų maždaug taip. Laimė, tai eiti kalnų takeliais per šlapią žolę, stengantisi nepaslįsti ir neįmerkti kojų į balas. Nors ankščiau ar vėliau šie vistiek negrįžtamai sušlampa. Kai tolumoje pamatai tyvuliuojančius smalos juodumo ežerus ir po akimirkos stačiu šlaitu leidiesi link jų. Kai kūnas priešinasi ledinio vandens keliamiems pojūčiams, o pasiryžimas stumia pirmyn. Kai apiplauki ratą link krioklio, srūvančio nelygiom kaskadom. Kai matai apsiblausiusį dangų, bet nėra nei lašo lietaus. Galiausiai išlipus iš vandens susivynioji į rankšluostį, geri arbatą ir karštą sriubą kalnų gauburių apsupty. O pakeliui atgal klausaisi istorijų apie Afriką ir laikas nebeegzistuoja. Tai yra tokia didelė laimė, kad net šlapi batai ir atšiaurus vėjas tampa tik jos detalėm. 

Tuesday, 22 September 2015

Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,
Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.
Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
(Henrikas Radauskas, Pasaka)

Kadangi rudenį mane labai patraukia ant visokių filosofinių pamąstymų, tai labai atsiprašau, bet teks jau juos skaityti. 
Taigi apie mūsų gyvenimo pasakas ir istorijas. Aš vis labiau imu galvoti ar apskritai egzistuoja kokia nors bendra realybė, nes iš esmės kiekvienas žmogus gyvena savo galvoje ir pasakoja sau ir kitiems tik tai ką pats pajėgia patirti. Laimei, mūsų patyrimai ne tiek daug ir skiriasi, todėl mes ir sugebam užmegzti ryšį. Galime pasakyti, va ir man taip nutiko, ir aš taip jaučiausi. O kartais netgi gyvename vienoje istorijoje. Panašiai yra ir su meile. Mes kiekvienas ją jaučiame viduje, bet kažkodėl kartais mums atrodo, kad kitas žmogus atėjo ir ją mums davė. Jei mums pasirodo, kad davė nepakankamai, tuomet pykstame, liūdime ir bandome jos kažkokiu būdu išpešti. Mums atrodo, jog kenčiame dėl meilės, bet juk kenčiame dėl meilės trūkumo. Paprasčiausiai pamirštame, jog mylime mes patys. 
Aš labai mėgau gražias istorijas, įkvepiančius dalykus, man visą laiką norėjosi būti apsuptai grožio ir patirti, patirti, patirti. Gyventi savo mažose pasakose, kurios pilką gyvenimą darytų spalvotą. Neseniai rašiau laišką žmogui apie daugybę pradžių. O iš tiesų rašiau laišką sau. Aš visada norėjau daugybės pradžių. Daugybės pirmų pasimatymų. Daugybės naujų vietų. Naujų žmonių. Kažko naujo, naujesnio ir naujausio. Ir aš gyvenau labai gražų gyvenimą, kuris pildė viską, ko aš norėjau. Kol vieną dieną, būdama pasakoje aš supratau, kad pradžios labai greit tampa pabaigomis. Tik tada paklausiau savęs, o kas jei yra kažkas tarp pradžios ir pabaigos? Kažkas svarbesnio, dėl ko viskas ir turėjo prasidėti, ir kas neturi baigtis? Jeigu grožis tiesiog būtų pastovume ir netgi nuobodume? Kad meilė galėtų tiesiog būti? Be dramos ir be istorijų? Nes iš tiesų ji jau yra. Tada supratau, kad aš nebegaliu sau meluoti. Kad yra kai kas didesnio už gražias istorijas ir dekoracijas. Kažkas, kas nesikeičia, kol mes ieškome ir kantriai laukia, kol grįšime namo. Tik mums pirmiausi reikia iškeliauti, kad pajustume jog grįžtame. Mums reikia kažką pradėti ir užbaigti, kad įrėmintume esmę. Labai džiaugiuosi gyvenimo dosnumu.  
Mano paskutinė pasaka atvedė į senovinį namą, apsuptą miškų. Į mažą sodininko namelį apraizgytą vijokliais. Atvairavau čia siaurais kaimo keliukais, kol mano pakeleivis kantriai perjunginėjo pavaras. Būtų daugiau tobulumo jei veiktų židinys, bet kartais kaip ir gyvenime židiniai tiesiog neveikia. Senoviniais paveikslais, ornamentuotais tapetais ir porceliano kolekcija dekoruotas namelis tapo mūsų namais savaitgaliui. Uolėti peizažai tapo mūsų pasivaikščiojimo takeliais. Stiprus vėjas buvo mūsų draugas ir priešas. Ir dar niekada nevalgiau tokių skanių sausainių ir melionų.
- Apie ką tu galvoji šypsodamasi žiūrėdama į tolį?
- Apie galią, kurią turi grožis. Galbūt dėl to, kad mes jį atpažįstame kažkur savyje, tik matome išorėje.

Monday, 7 September 2015

Šri Lanka: Šiek tiek apie Budą


Šri Lankoje draugiškai susipynusios įvairios religijos. Pagal statistiką pasiskirstymas maždaug toks: budistų - 69%, induistų - 15%, krikščionių - 8%, musulmonų - 8%. Taigi čia galima pamatyti, tiek mečečių, tiek bažnyčių, tačiau daugiausia yra šventyklų, kur draugiškai sugyvena Buda ir Induistų dievai. Šri Lankiečiams šios dvi religijos taip susitapatinę, kad eidami pagarbinti Budos, jie prie to pačio pagarbina ir Krišną bei Šivą. Gal kada nors dar ir Jėzų įkels į vieną kiemą? Man ši įvairovė pasirodė labai graži. Koks skirtumas kokios religijos dievus garbinti.  

Tiesa, istoriškai religinių ir etninių tapatybių sugyvenimas dažnai nebuvo taikus. Pakanka atsiminti palyginus neseniai pabaigtą pilietinį karą tarp tamilų 'Tigrų' ir vyriausybinių pajėgų. Dabar Tamilų tigrai nustumti į Šiaurę, kur vis dar nerekomenduojama vykti. 

Bet kokiu atveju Budos atvaizdų ar skulptūrų apstu ant kiekvieno kampo. Ir po mažesnę, ir po didesnę šventyklėlę. Buda sėdi, Buda guli, kai kur tik Budos galva. Kadangi nebuvome itin pasišventę, labai greit paprašėm vairuotojo nebestovinuoti ant kiekvieno kampo garbinti Budos. Apžiūrėjom tik kelias šventyklas. Visur mus pasiktdavo oranžiniais vienuolių drabužiais apsirengę basi vaikučiai renkantis aukas šventyklai, arba kitaip tariant prašantys susimokėti už bilietą. O dar dažniau jie paprašydavo saldainių. Jų galiausiai nusipirkau ir dalinau visiems vaikučiams iš eilės. Jie tikrai nesikuklina prašyti pamatę užsienietį. Viena mergaitė dar paprašė ir mamai, ir sesei.
Beje, kas nežinote daug apie Budą, galiu pateikti šiek tiek informacijos iš interneto. 
Buda nebuvo budistas, kaip mes tai suprantame dabar. Šį terminą sumanė jo sekėjai. Beje, pats žodis „buda“ reiškia nušvitusįjį, arba prabudusįjį. O tikrasis jo vardas buvo Sidhartha Gautama, jis buvo karalienės Majos ir Šakjos karalystės valdovo Sudhodanos sūnus. Septyniolikos metų jis vedė nuostabaus grožio princesę ir turėjo viską, ką tik galima buvo įsivaizduoti, tačiau jam to buvo maža – jis pasiryžo rasti žmonijos kančių priežastį. Dvidešimt devynerių, netrukus po to, kai gimė jo sūnus, Gautama išėjo iš rūmų ir pradėjo gyventi asketo gyvenimą. Šešerius metus jis paskyrė savojo kelio paieškoms – susitiko daug garsių religijos mokytojų, gilinosi į jų mokymus, pats išbandė griežtas praktikas. Bet visa tai ieškomo atsakymo nedavė. Nusivylęs visais tradiciniais to meto dvasios ugdymo būdais, trisdešimt penkerių jis patyrė nušvitimą. Tai įvyko jam keturiasdešimt penkias dienas išsėdėjus po bodhio, arba bo, medžiu. Buda suvokė, kad egzistuoja tik viena tikrovė, kurios esmė yra tuštuma. Ir dar jis suprato, kad mes visi esame sudaryti iš tos pačios substancijos ir tarpusavyje susiję. Kitus keturiasdešimt penkerius metus jis savo išmintį skleidė žmonėms – ir paprastiems valstiečiams, ir karaliams.
Užuot sakęs „Garbinkite mane“, jis žmones mokė, kaip išsilaisvinti iš iliuzijų kalėjimo ir susitikti su savo vidiniu švytėjimu, arba, kaip dar sakoma, su švytinčia esme, esančia mūsų esybės centre – natūraliu ir neišsenkamu gailestingumo, gerumo ir ramybės šaltiniu. Jis tikėjo, kad pasiekę tokią būseną žmonės geriau pažins vieni kitus, jų bendravimo netemdys jokie lūkesčiai nei praeities šešėliai.
Sidharta Gautama tapo žinomas kaip Buda, nušvitusysis, tačiau pats jis visada tvirtino, kad tėra paprastas žmogus – ir niekas daugiau. Nors budizmas dažnai pateikiamas kaip asketiškas kelias, iš tiesų ši religija aprėpia viską, kas mes, kaip žmonės, esame, padeda mums įveikti egoizmą ir savimeilę, nes, užuot tapatinęsi su savo potyrių turiniu, mes imame tapatintis su pačia sąmone.
Nušvitę tampame ne dievais, o tikresniais žmonėmis… Išsisklaido nežinojimo tamsa.

Sunday, 6 September 2015

Sprendimai

Visą vasarą South Bank centre vyko Holler Decision paroda. Aš žinoma prisiruošiau nueiti tik paskutinę savaitę. Kaip ir galima suprasti iš pavadinimo, parodos tema yra sprendimai. Kiekvienas objektas lankytojams pateikia pasirinkimo variantus. Ar įeiti į parodą tamsiu ilgu koridorium, ar per paprastas duris? Kadangi mes įėjome tamsiuoju koridoriumi, kurį laiką ramstėme sienas bandydami pasiekti išėjimą, kol man galiausiai šovė išganinga mintis įsijunti telefono žibintuvėlį ir taip sugadinti tamsos džiaugsmą už mūsų ėjusiems žmonėms. Ar išeiti nučiuožiant vamzdžiu, ar saugiai ir ramiai? Aš tirtančiom kojom pasirinau čiuožimą vamzdžiu, ir klykiau tarsi nesava. Įdomu kodėl pas žmones yra natūralus refleksas rėkti iš baimės? Ar dėl to kad nesąmoningai tikimės prisišaukti pagalbą? Nusileidus mane pasikto drabuotojų ir kitų žmonių kvatojimas. Aš ir pati negalėjau nustoti juoktis iš laimės. Man labai baisu prarasti kontrolę, o kai greitai leki siauru tuneliu tos kontrolės tikrai jokios nėra. Gal reikėtų daugiau čiuožinėti vamzdžiais ir pasitikėti gyvenimu? 
Ar suvalgyti keistą piliulę? Mus labai skatino iš krūvos bent vieną paragauti. Mes pasakėm mandagų ne. Iš aplinkinių žmonių reakcijos supratom, kad viduj buvo cukrus. 
Ar užsidėjus akinius vaikščioti aplink žiūrint į pasaulį aukštym kojom? Pasak informacinio lapelio šie akiniai buvo išrasti norint pataisyti regėjimą. 
Ar atsigulti į besisukančią lovą? Kad galimą tai padaryti supratau tik iš nuotraukų po parodos, taigi buvo šaukštai po pietų.
Per kurį ekraną žiūrėti? Kur atsisėsti? Netgi ar verta laukti valandą eilėje norint paskraidyti? Aš girdėjau, kad tos skraidymo mašinos truputį nuviliančios, geriau jau skrist parasparniu, tai eilėj nelaukiau.
Paroda priverčianti susimąstyti apie tai, kaip kasdienybėje kiekviename žingsnyje mes priimamane sprendimus. Kiekvienas sprendimas sukuria grandinę įvykių ir tolimesnių sprendimų. Gyvenimas yra tarsi kažkokia schema, kurios labirintais mes vaikštome rinkdamiesi sukti į kairę ar į dešinę. Tačiau, kad ir kiek mes suktume ratais, galiausiai vistiek atsiduriame ten, kur turėjome atsidurti. 


Friday, 4 September 2015

Anglesey Pakrantė

Kad jau švietė saulė, važiavome į paplūdimį. Tačiau Anglijoje savi maudymosi ir deginimosi įpatumai. Maudytis tenka su neperšlampamu kostiumu, o degintis susisukus į rankšluostį - chalatą. 
Anglesey sala nuo didžiosios Anglijos dalies atskirta siaura įlankėle, per kurią driekiasi du tiltai. Visa pakrantė užima 200 labai gražių kilometrų. Mes šį kartą nuėjom gal kokius du, o vaizdų paganyti akis tikrai netrūko. 
Beje, čia gausu visokių quirky vietų nakvynei. Galima nakvoti ir jurtoje, ir malūne, ir pilyje. 
Na o smagiausia pasivaikščiojimo dalis buvo žinoma plaukiojimas jūroje ir piknikas tuščiame paplūdimyje tarp uolų. Jūra kaip ne keista buvo itin šalta, bet kūno sugebėjimas prisitaikyti yra neįtikėtinas. Vos įlindus į vandenį norėjosi šokti laukt, bet po poros minučių jau plaukiojau lyg šiltoje vonioje. 
Nelengva perteikti laisvės jausmą. Jaukumo jausmą, išsimaudžius geriant šiltą arbatą žiūrint į tolį. Džiaugsmą saulėta diena, nors ir pučiant vėjui. Bei absoliučią nenusakomą ramybę bei vienybę su gamta. 
Įsimylėjau šitą salą. 


Tuesday, 1 September 2015

Rojaus sodai Velse - Plas Cadnant

Daug keliaudama aš pastebėjau, kad ieškau ne vaizdo, ne skonio, ne kažkokio įdomaus objekto, bet jausmo. Tas jausmas gali apimti įvairiausiose vietose. Gali būt nuostabus peizažas, bet man kažko trūks. Bet gali būti taip, kad vos kažkur atsidūrus atrodo širdis iššoks iš krūtinės. Nors tai ta pati Anglija. Na techniškai, gal ir ne... Velsas kaip ir atskira respublika su savo mikroklimatu. Man širdis jau spurdėjo kai traukiniu riedėjau palei pakrantę. Nežinojau į kurią pusę dairytis, ar į kairę, kur kalnai ar į dešinę jūros link. Dar stipriau ji ėmė plakti kertant Menai tiltą (pagal kurio pavyzdį buvo sukonstruotas tiltas Brookline, bet jau Velsiečiai taip teigia). Širdis beveik sustojo, siauru keliuku pakilus į kalvą, pravažiavus medžių šakų tunelį ir įsukus į mažą kiemelį. Taip atsidūriau Anglesey saloje esančiame deimante Plas Cadnant. Tiesą sakant atvažiavau čia į jogos ir plaukiojimo gamtoje retreatą. Bet tikrai nesitikėjau TOKIO grožio ir tokių patirčių. Tai buvo vienas geriausių savaitgalių. Net keista, kad taip džiaugiausi viskuo kaip vaikas. Fantastiškai pasisekė su oru. Savaitgalį praleidau grynai Angliškoje draugijoje, būdama išimtinai vienintelė užsienietė. Kas prisidėjo prie praturtinto supratimo apie Anglų kultūrą, bendravimą ir visą kitą. Na, gal tai buvo ir nelabai tipiški statistiniai Anglai. Dauguma nemažai keliavę, galintys papasakoti įvairiausių istorijų. Kiti gyvenantys gamta, sportu ir trykštantis džiaugsmu gyvenimui. Išimtinai prisiklausiau: lovely, sweetie, bless you, darling, honey, you so kind, amazing ir pan. Na žinote, kokie jie visada mandagūs. Tai įsivaizduokit visą savaitgalį panašiu ritmu, padauginus iš penkiolikos. Mano žodynas tikriausiai pasidarė super sweet. Bet pagalvojau, kad gal reikia daugiau socializintis su tais Anglais, kažkaip mes užsieniečiai vis laikomės užsieniečių, o lietuvių tarpe pozityvumas ir mielumas net užskaitomi už įtartiną bruožą. Žodžiu grįžau visa besijaučianti itin lovely ir amazing. 
Dar truputį apie sodus. Juos įkūrė ir atnaujino sodininkavimo entuziastas Anthony Tavernor. Kadaise čia buvo kažkokios pasiturinčios šeimos nuosavybė, kuri laikui bėgant patapo apleista. Įsigijęs apžėlusį plotą, per 20 metų jis pavertė jį gražiausiais gyvais augalų paveikslais. Kiekvieną dieną galima buvo sutikti Anthony karpantį medžius ar pučiantį lapus. Taip pat kokį nors jo pagalbininką. Nors jau dabar sodai atrodo nuostabiai, kokia nors dalis vis tobulinama ar gerinama. Taip jau būną su tais sodų entuziastais. Galbūt todėl, kad tiek įdėta širdies, čia tokia gera atmosfera. Kažkaip nenusakomai tiesiog jautiesi laimingas.