Tuesday, 22 December 2015

The Book of Mormons

Seniai čia jau nieko nerašiau apie teatrą, tai pamaniau pasidalinsiu įspūdžiais apie Book of Mormons. Vis išbraukinėju kokius nors miuziklus iš savo sąrašo, ir ne tiek daug jų nematytų yra belikę. Šitas sukurtas South Park kūrėjų ir nors juokingas kartais gali būti truputį too much. Kažkaip vienaip žiūrisi tas humoras filmuke ir visai kitaip ant scenos. Istorijos esmė, kaip Mormonų misionieriai nuvažiavo skleisti Dievo žodžio į Ugandą ir kas paskui nutiko. Žinoma, kad gali nutikti visokiausių nesusipratimų, kai į misionierius suporuojami itin savim pasitikintis aukštas blondinas ir jo akiniuotas sekėjas, apsidžiaugęs jog pagaliau turi draugą. Juokai iš operos: Afrikos kaime, ŽIV užsikrėtusiems žmonėms, kurie tiki, jog ligą galima išgydyti santykiaujant su mažais vaikais, mormonų misionierus ima aiškinti, kad geriau santykiauti su varlėm. Tai gal kokios močiutės į tokį spektaklį geriau nesivesti. 
O šiaip tai smagi choreografija, puiki muzika ir linksmas iki absurdo. Kažkada jis pelnė nemažai apdovaojimų, įskaitant geriausią scenarijų ir režisūrą. 

Tuesday, 8 December 2015

Helsinkio dangaus spalvos ir truputis skonio

Taip kartais nutinka, kad grožį pamatai tik iš trečio karto. Nemeluosiu pirmus kartus, kai čia lankiausi buvo taip šalta, kad nenorėjau lipti iš taksi. Šį kartą atvirkščiai, nemačiau prasmės važinėti, kai galima pasivaikščioti. Tuo labiau, kad man reikiamos vietos palankiai išsidėsčiusios penkiolikos minučių atstumais. Net ir Juuri restoranas, kur galima ragauti Skandinaviškas Tapas, arba kitaip tariant Sapas. Mažas porcijėles virėjo vaizduotės maisto. Kaip taisyklė visi virėjai-kūrėjai beeksperimentuodami vistiek kiekvieną patiekalą paverčia kokia nors piure. Taip atsiranda Silkės putėsiai, grybų kremas ir piene virtos ropės su burokėlių trupiniais. Na gerai, jau gerai prie visų šių košyčių jis dar išrado žuvies dešrą, kurios skonis tiesiog buvo kaip dešros ir net ėmiau abejoti ar iš tiesų ten žuvis. Bet beliko tik pasitikėti padavėjom. O šiaip Helsinkyje smagu, kad visi be jokių problemų šneka angliškai ir net visi internetiniai puslapiai siūlo anglų kalbą. Sutaupo labai daug laiko beieškant kur pavalgyti. Nemanykit pagal mano nuotraukas, kad Helsinkis yra kažkoks vandeny tyvuliuojantis mažas žemės lopinėlis. Tiesiog man šita pakrantės atkarpa pasirodė gražiausia ir įkvepiančiausia. O visur kitur įprasti Skandinaviški motyvai, tvarkingi namukai, vienodais kvadratiniais langais ir prisiparkavę kruiziniai laivai. Bei daugybė šiaurinio vaikščiojimo propaguotojų su lazdomis ir šunimis. Helsinkis šį kartą man pasirodė labai naminis. Viešbučio nuopelnas. Net nesinori kol kas išvykti.

Sunday, 29 November 2015

Apie meilę, kuri nedingsta


Aš atradau tobulą rašymo stalą. Iš vienos pusės matosi Dunojus ir Grandinių tiltas, iš kitos Four Seasons viešbutis, o priešais žaižaruojantis geltonais lapais medis. Nelabai žinau į kurią pusę žiūrėti, nes visos šios detalės sudaro gražią visumą. Kaip ir mašinos lekiančios žiedu. 

Įsijungiu Adele ir galvoju apie savo praeities vaiduoklius. Budapeštas man tiesiog alsuoja senove, prilipusia prie namų sienų ir kabančia nuo tilto grandinių.

Kažkada apie meilę rašiau taip. 

Aš tikrai nematau to, kas matosi nuotraukoje. Matau tik jo rūpestingumą, planavimą ir atsakingumą.  Pripratau prie jo bipoliariškumo. Man juokingi jo anekdotai ir manęs nenervina nuobodžios kalbos. Mūsų tyla neverčia jaustis nejaukiai. Jis kantriai perjunginėja bėgius, kai aš vairuoju. Ir nuperka man arbatos, kai būnu pavargusiu. Mes iš marškinių bei mažų juodų suknelių persirengiame į beformius žygio drabužius, ir man nebesvarbu ką mes dėvim. Man net nebesvarbu kur mes esam. Ar jo bute, ar mažam pasakų namelyje su močiutės užuolaidom ant upės kranto, restorane baltomis staltiesėmis, senoviniam name su židiniais, lėktuvų muziejuje ar traukinyje miegame susikibę rankomis. Man nesvarbu kaip mes vienas kitą vadiname. Ir aš visai nenoriu jam išaiškinti gyvenimo tiesų ar kažkuo įtikinti. Aš visai nenoriu jo keisti. Aš tiesiog noriu jam leisti eiti ten, kur veda širdis. Ten kur jis laimingas. Nes kartais meilė tiesiog suteikia laisvę kitiems turėti tai ko jie trokšta, nors pats to negali jiems duoti. Žinau, kad pati pasirinkau tokią istoriją ir kiti žmonės yra tik mūsų atspindžiai. Aš irgi noriu eiti ten, kur būsiu laiminga. Vaikščioti zigzagais nėra pats greičiausias kelias.

Meilė, kuri suteikia drąsos būti savimi. Meilė, kurią atspindi kiti žmonės, bet nuo jų nepriklauso. Ir kuri nesibaigia net tada, kai mūsų gyvenimai jau nebesusipynę. Ji visada bus mano. Ne, ji visada bus mūsų. 

Let me photograph you in this light
In case it is the last time
That we might be exactly like we were
....
It was just like a movie
It was just like a song


Wednesday, 11 November 2015

Prisiminimai iš Libano

Spalio gale kelioms dienoms važiavau į Libaną aplankyti draugės ir paieškoti saulės. Jis deja mane pasitiko didžiule liūtimi. Bet gerai, kad tik vieną dieną. Visas kitas buvo šilta ir šviesu. Bent jau iki penktos vakaro. Žiemos laikas labai sutrumpina dienas. Ypač jei atsikeli apie pusiaudienį. 
Libanas yra labai šeimyninė ir bendraujanti šalis. Todėl nenuostabu, kad vis tekdavo dalyvauti įvairiuose susibūrimuose ir pasisėdėjimuose. Jei nueini į kokį restoraną būk garantuotas, kad ten susitiksi dar kokius penkis pažįstamus. Po Londono skrupulingo planavimo, mane tiesiog šokiravo kaip lengva suorganizuoti draugus kur nors susitikti vakare paskutinę minutę. Ir taip pat lengvai pakeisti planus. 
Kai vos atvažiavusi pareiškiau, kad dabar aš vegetarė, draugės vyras tik skeptiškai pažiūrėjo: 'Ką čia su ta vegetare darysim?' Mėsos išvengti Libane yra labai ir net labai sunku. Todėl paskutinį vakarą truputėlį nusižengiau savo vegetarizmui beigi suvalgiau nepaprastai skanų kebabą ir dabar jaučiuosi apsišaukėlė vegetarė. 
Dar jie visur rūko, nes nėra nerūkymo zonų kaip Europoj. Tiesa, jos kaip ir yra, tik niekas nekreipia dėmesio. 
Beirutas yra nedidelis ir turi viską ko reikia. Kalnus, jūrą, gerą orą, stilingus restoranus/barus/klubus, puikų maistą ir niekad nesustojantį naktinį gyvenimą. Iš nelabai pozityvių dalykų jis turi didelius kamščius, pasidalinimą tarp turtuolių ir vargšų, šiukšlių problemą, apie pusantro milijono Sirijos pabėgėlių (kai pačių Libaniečių yra 4 milijonai, tiesa užsienyje jų gyvena apie 20 milijonų), karštus karo taškus pašonėj ir šiek tiek korupcijos. Bet šiaip čia nėra pavojinga nei nusikaltimų prasme, nei kokių sproginėjančių bombų prasme, kaip kad kartais žmonės įsivaizduoja. 
Atostogos buvo puikios. Pasivaikščiojom kalnuose, pagulėjom prie jūros, prisivalgėm daug skanaus maisto, pasišokom klubuose, aplankėm naujai atsidariusį muziejų ir pasižiūrėjom į meną, bei labai daug prisibendravom. 
O kiekvieną rytą pasitikdavo šis vaizdas. 

Thursday, 8 October 2015

Šri Lanka: Arbatos plantacijos, Nuwara Eliya


Aš visuomet nieko prieš sužinoti kaip vieni ar kiti dalykai atkeliauja iki mūsų, apie jų rūšis ir įvairovę. Ypač lankantis tose šalyse, kurios didžiuojasi kokiu nors produktu. Kaip antai Tekila Meksikoje, Cigarai Kuboje ar arbata Šri Lankoje.
Mūsų  kelionės maršrutas tęsėsi nuo Kandi iki Ella miestelio. Atstumas nėra labai didelis, bet Šri Lankoje eismas vyksta ypač lėtai. Keliai siauri, vingiuoti, dažniausiai eina per kalnus. Grūstys neišvengiamos. Taigi kelionė iš vieno taško į kitą trunka beveik visą dieną. Ypač kai smalsios turistės nori viską pakeliui apžiūrėti bei nufotografuoti.


Arbata yra vienas iš Šri Lankos pasidižiavimų beigi uždarbio šaltinių. Didžiulės plantacijos driekiasi per Nuwara Eliya regioną. O vienas labiausiai fotografuojamų dalykų (po dramblių ir Budos statulų) yra arbatos rinkėjos. Pasipuošusios ryškiais sarias ir kraunančius smulkius arbatos lapelius į milžiniškus krepšius ant pečių. Oranžinai, rausvi, žysdri siluetai mirguliuoja vaiskaus žalumo jūroje. Kažkodėl arbatą skina tik moterys.


Jauna mergina švytuodama žydru sariu pasitinka mus prie arbatos fabriko įėjimo ir guviai beria žodžius.  Tradicinė ekskursija paaiškina kaip džiovinama, rūšiuojama ir pakuojama arbata. Parodomi visokiausi agregatai ir įvairaus sausumo bei žalumo lapeliai. Visas kelias nuo lapelio iki pakelio. Be abejo viskas vaikinuojama karštu arbatos puodaliu terasoje su vaizdais į kalnus.


Kažkada buvusi viena mėgstamiausių britų kolonistų vieta - Nuwara Eliya vis dar vadinama Mažąja Anglija. Čia galima pamatyti kolonijinės statybos namų. Regionas išsiskiria ypatinga ramybe, harmonija, didingais kalnais ir arbatos kvapu tryvrančiu ore. Klimatas taip pat vėsesnis ir drėgnesnis, nei nusileidus į slėnį.


Taip pat šiame regione netrūksta krioklių, prie vieno iš jų ir sustojome. Nebeatsimenu ar jis didžiausias, ar tiesiog buvo pakeliui. Bet įspūdį paliko. Tiesa, teko truputėlį iki jo paėjėti šlaitu.

Monday, 5 October 2015

Ruduo Oxfordshire

Medžiai mums tuoj parodys, kaip lengvai turėtume paleisti tai, kas mums nebereikalinga. Vien tik tam, kad pavasarį vėl pražystų ir pradėtų naują ciklą. 
Mes šiandien turėjom nueiti 13.5 km maršrutą, bet tiek kartų pasiklydom, kad tikriausiai nuėjom kokį 20 km besisukiodami ratais.
Savo pasivaikščiojimą pradėjome perėję tiltą, nuo kurio matėsi sekmadieniaujantys apylinkių gyventojai. Kas plaukiojo laiveliais, kas baidarėmis, kas žvejojo, kas vaikėsi šunis… Kaimo atmosfera ir užsiemimai taip skiriasi nuo miesto. Tikriausiai pusė mano Londono pažįstamų šiuo metu apsipirkinėjo, buvo užstrigę kamštyje ar pietavo kokiame nors a la trendy restorane. Kaime tuo tarpu gyvenimas atrodė kur kas lėtesnis, laikas tarsi sustojo. Žingsniavome pro mažus raudonų plytų namelius su išpuoselėtais sodais, kuriuose buvo tiek detalių, kad norėdavosi sustoti ir apžiūrėti kiekvieną žiedelį. Vėliau pasiekėm mišką ant aukšto upės skardžio. Lapai dar tik pradėję geltonuoti mirguliavo saulėje. Užkopėme ant kalvos trumpai pertraukėlei ir džiaugėmės panorama.  Tolumoje per kalvas vingiavo upė. Atsikvėpę leidomės žemyn, vėl per mišką, per laukus, per kitą miestelį su išpuoselėtais sodais. Kelis kartus pasiklydome. Viena iš jų bandėme surasti kelią įkyriai mūkiant karvėms už tvoros, kas tikrai nepadėjo susikaupti. Vėliau buvom aploti šunų. Laimei radom kelią ten kur reikėjo. 
Grįžau be gall laminga ir atsigavus, su lengvu nuovargiu, kuris tik reiškė, kad diena praėjo smagiai. 
Jei kas norėtumėt pakartoti mūsų maršrutą, tai jis yra čia. Ir apskritai, Walking Club yra puikus puslapis vaikščiotojams - gamtos mėgėjams. 

Monday, 28 September 2015

Snowdonia - Maudynės kalnų ežere

Jei manęs paklaustų, kas yra laimė, mano apibrėžimas skambėtų maždaug taip. Laimė, tai eiti kalnų takeliais per šlapią žolę, stengantisi nepaslįsti ir neįmerkti kojų į balas. Nors ankščiau ar vėliau šie vistiek negrįžtamai sušlampa. Kai tolumoje pamatai tyvuliuojančius smalos juodumo ežerus ir po akimirkos stačiu šlaitu leidiesi link jų. Kai kūnas priešinasi ledinio vandens keliamiems pojūčiams, o pasiryžimas stumia pirmyn. Kai apiplauki ratą link krioklio, srūvančio nelygiom kaskadom. Kai matai apsiblausiusį dangų, bet nėra nei lašo lietaus. Galiausiai išlipus iš vandens susivynioji į rankšluostį, geri arbatą ir karštą sriubą kalnų gauburių apsupty. O pakeliui atgal klausaisi istorijų apie Afriką ir laikas nebeegzistuoja. Tai yra tokia didelė laimė, kad net šlapi batai ir atšiaurus vėjas tampa tik jos detalėm. 

Tuesday, 22 September 2015

Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,
Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.
Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
(Henrikas Radauskas, Pasaka)

Kadangi rudenį mane labai patraukia ant visokių filosofinių pamąstymų, tai labai atsiprašau, bet teks jau juos skaityti. 
Taigi apie mūsų gyvenimo pasakas ir istorijas. Aš vis labiau imu galvoti ar apskritai egzistuoja kokia nors bendra realybė, nes iš esmės kiekvienas žmogus gyvena savo galvoje ir pasakoja sau ir kitiems tik tai ką pats pajėgia patirti. Laimei, mūsų patyrimai ne tiek daug ir skiriasi, todėl mes ir sugebam užmegzti ryšį. Galime pasakyti, va ir man taip nutiko, ir aš taip jaučiausi. O kartais netgi gyvename vienoje istorijoje. Panašiai yra ir su meile. Mes kiekvienas ją jaučiame viduje, bet kažkodėl kartais mums atrodo, kad kitas žmogus atėjo ir ją mums davė. Jei mums pasirodo, kad davė nepakankamai, tuomet pykstame, liūdime ir bandome jos kažkokiu būdu išpešti. Mums atrodo, jog kenčiame dėl meilės, bet juk kenčiame dėl meilės trūkumo. Paprasčiausiai pamirštame, jog mylime mes patys. 
Aš labai mėgau gražias istorijas, įkvepiančius dalykus, man visą laiką norėjosi būti apsuptai grožio ir patirti, patirti, patirti. Gyventi savo mažose pasakose, kurios pilką gyvenimą darytų spalvotą. Neseniai rašiau laišką žmogui apie daugybę pradžių. O iš tiesų rašiau laišką sau. Aš visada norėjau daugybės pradžių. Daugybės pirmų pasimatymų. Daugybės naujų vietų. Naujų žmonių. Kažko naujo, naujesnio ir naujausio. Ir aš gyvenau labai gražų gyvenimą, kuris pildė viską, ko aš norėjau. Kol vieną dieną, būdama pasakoje aš supratau, kad pradžios labai greit tampa pabaigomis. Tik tada paklausiau savęs, o kas jei yra kažkas tarp pradžios ir pabaigos? Kažkas svarbesnio, dėl ko viskas ir turėjo prasidėti, ir kas neturi baigtis? Jeigu grožis tiesiog būtų pastovume ir netgi nuobodume? Kad meilė galėtų tiesiog būti? Be dramos ir be istorijų? Nes iš tiesų ji jau yra. Tada supratau, kad aš nebegaliu sau meluoti. Kad yra kai kas didesnio už gražias istorijas ir dekoracijas. Kažkas, kas nesikeičia, kol mes ieškome ir kantriai laukia, kol grįšime namo. Tik mums pirmiausi reikia iškeliauti, kad pajustume jog grįžtame. Mums reikia kažką pradėti ir užbaigti, kad įrėmintume esmę. Labai džiaugiuosi gyvenimo dosnumu.  
Mano paskutinė pasaka atvedė į senovinį namą, apsuptą miškų. Į mažą sodininko namelį apraizgytą vijokliais. Atvairavau čia siaurais kaimo keliukais, kol mano pakeleivis kantriai perjunginėjo pavaras. Būtų daugiau tobulumo jei veiktų židinys, bet kartais kaip ir gyvenime židiniai tiesiog neveikia. Senoviniais paveikslais, ornamentuotais tapetais ir porceliano kolekcija dekoruotas namelis tapo mūsų namais savaitgaliui. Uolėti peizažai tapo mūsų pasivaikščiojimo takeliais. Stiprus vėjas buvo mūsų draugas ir priešas. Ir dar niekada nevalgiau tokių skanių sausainių ir melionų.
- Apie ką tu galvoji šypsodamasi žiūrėdama į tolį?
- Apie galią, kurią turi grožis. Galbūt dėl to, kad mes jį atpažįstame kažkur savyje, tik matome išorėje.