Wednesday, 31 December 2014

2014-ieji... Oh what a year!

Štai ir vėl metų galas. Prašuoliavo jie žirgo tempu. Visko buvo. Atsirado nauji žmonės, nauji hobiai ir daug filosifijos bei gyvenimo čia ir dabar. Apibendrinant, galėčiau pasakyti - gyveni ir mokaisi, o kai kurias pamokas atkakliai kartoji.
Dolce Vita blogą šiemet apleidau ir palikau kerpėti, bet vis dar turiu vilčių jam suteikti antrą kvėpavimą ir kada nors surankioti kelionių prisiminimus. Šiemet palyginus su pernai keliavau truputį mažiau, bet už tai toliau. 

Apibendrinti pastebėjimai apie metus:
1. Beveik mečiau dažytis. 
2. Ėmiau nebesiskirti su Converse sportbačiais.
3. Atsirado krūva vyriškos lyties draugų.
4. Karts nuo karto užeidavo laikini vegetarizmo periodai, kurie greit baigdavosi. 
5. Nemažai laiko praleidau gamtoje, net neskaitant kasdieninio pasivaikščiojimo namo per parką. 
6. Manau, kad patobulinau fotografavimo telefonu meną, nors žinoma gaila, kad foto aparatą vis rečiau paimdavau į rankas. 
7. Pradėjau šnekėti su geresniu anglišku akcentu, bet nelaimei nebegaliu nustoti įterpinėti angliškų žodžių, kai kalbu lietuviškai. 

Sausis

Pirmąjį metų mėnesį netrūko įspūdžių ir kelionių. Tiek į šaltuosius kraštus - Suomiją ir Norvegiją.

Tiek į šiltuosius - Tailandą, kuris mano nuostabai man patiko daug labiau nei tikėjausi. 

Vasaris

Beatostogaudama išsisukau koją, todėl iš vasario prisimenu tik nepaliaujamas kovas su 'nuostabia' Anglijos sveikatos sitema, kad gydytų mane kažkas pagaliau. Tačiau, kai man buvo pareikšta, kad mano labai skubus scan numatytas po mėnesio (nepaisant to, kad aš nepaeinu, mano koja nesilanksto ir galas žino, kas jai išvis yra), susikroviau lagaminą ir tuoj pat išdūmiau į Lietuvą nuosekliam tyrimui ir gydimui. 
Kadangi iš Vasario neturiu nei vienos nuotraukos, įdėsiu kanalų fotosesiją darytą kažkada ankščiau, nes mano gyvenimas ir maršrutai šiais metasi sukosi būtent aplink kanalus. 

Kovas

Pirmąją pusę praleidau besilankydama pas gydytojus ir besimokydama vaikščioti iš naujo. Per skausmus lankstydama koją, tikėdamasi, kad pati sugis be operacijos ir viskas bus gerai. Ačiū Dievui taip ir buvo.
Mėnesio gale jau sulenkdama 90 laipsnių kampu skridau į Bolonijos knygų mugę, kur mano džiaugsmui sugebėjau nusėdėti ant kėdės ir neatrodyti juokingai. Netgi aplankiau Romą, kur su ištinusia koja vaikščiojau po įvairiausius griuvėsius, valgiau picą ir gelato

Balandis

Negalėdama atsidžiaugti sugrįžusiu gebėjimu normaliai vaikščioti, tik tą ir dariau. Vaikščiojau, vaikščiojau ir vaikščiojau visur, kur tik galėjau nueiti. Taip pat grįžau savanoriauti pas vaikus. Pagal nuotraukas sprendžiant mano Balandis atrodė maždaug taip. 

Gegužė

Vėl kelionių metas! 

Aplankiau New York, kur supratau, kad be ID geriau neiti iš namų, ir dėl to truputėlį neteko pasidžiaugti naktiniu gyvenimu. Už tai dieniniu džiaugiausi dar ir kaip. 
Puerto Rico, kuriame buvo visko ko reikėjo - jūros, tropinių miškų, arklių, koteilių, salsos ir saulės. Kaip matote mano skrybėlė be abejo buvo su manim. 
Grįžusi į beveik jau gimtąją Angliją, radau naują susižavėjimo objektą, kuris savo ruožtu labai žavėjosi dviračiais ir futbolu. Todėl turėdavau ką aptarinėti su kolegėmis per pietų pertraukas, kurios atrodė maždaug taip. 


Birželis

Kadangi vyko futbolo čempionatas ir visi dėl jo ėjo iš proto. Šis puikus laisvalaikio švaistymo būdas neaplenkė ir manęs. 

Tiesa dar trumpam buvau Prahoje. 

Labai pamėgau iš mūsų balkono stebėti kaip leidžiasi saulė.
Beigi sužinojau apie tokią grupę kaip Arcade Fire, kurie koncertavo Hyde Parke.

Liepa

Lankiau draugę Hagoje, kur domėjomės menu ir vaikštinėjom prie jūros ir daug plepėjom. Oras ne pagal prognozes buvo fantastiškas. 
Dar su kolegėmis darėme spalvotų suoliukų turą, kurių gausybė vasarą buvo pridygę.
Ir šiaip būta saulėtų dienų.

Rugpjūtis

Buvo vakarėlis a la Austin Powers style mūsų įmonės savininko penthouse. Mano kolegos pamišę dėl asmenukių (kas per žodis...Na tikrai).

Grįžau atostogų į Rūgpienių kaimą, prieš tai dar trumpam užšokusi į Latviją ir Estiją. No place like home kaip sakoma. 

Rugsėjis

Įvyko filmo scenarijaus vertas incidentas, ko pasekoje mano kolegė ir geriausia patarėja gyvenimo klausimais išsireiškė: 'Some women go crazy shopping and change hair color, but you signed up for a philosophy class'. Taip prasidėjo mano filosofiškas ruduo. Maža to į mano gyvenimą sugrįžo Prancūzas, kurį netgi paverčiau savo draugu. Na tiek, kiek išvis įmanoma su juo būti draugais. Beigi pradėjau šokti, kas man labai patiko ir net neketinu nustoti. 
Dar gi sugalvojau, kad geriausia terapija yra Walking & Talking, todėl visus tempiau pasivaikščioti, bei važiavau į countryside. Vieną kart net nuėjau apie 20 km, kas man yra didis pasiekimas, bet kitą dieną kojos ne itin juo džiaugėsi. 

Spalis

Toliau sau šokau, filosofavau, pramogavau (t.y dirbau) Frankfurto knygų mugėj, morališkai palaikiau Prancūzą, žiopsojau į tiltus ir į liūtų skulptūras. 
Beigi įsigijau bėgiojimo batus, kas mano manymu turėjo įkvėpti daugiau bėgioti. Deja nepasiteisino, kaip ir teniso raketės turėjimas neprivertė žaisti teniso. Bet visada yra 'viena diena, kada jau būtinai, būtinai'... :) 


Lapkritis

Paminėjau savo gimtadienį, iš kurio neturiu beveik jokių nuotraukų. Be to vos ne išsisukau kojos ir vėl bešokdama. Laimei viskas baigėsi gerai. 
Iš pradžių sutikau Argentinietį, iš kurio pasisekė nusilipdyti draugą. 
O vėliau sutikau advokatą, kuris žiūri tokius filmus kaip English Patient ir Single Man, žavisi Šekspyru, išrenka juokingus humoro šou (patikėkit su anglų humoru man yra bergždžias reikalas) ir visada man turi arbatos puodelį (very English thing). Žinoma, kai jau jis apsidžiaugė, kad per šalta Conversams, atėjo laikas Uggsams! Mano įsitikinimu tiek vieni, tiek kiti visai netrukdo eiti for a drink Savoy, nors kiti gal ir nesutiktų. 

Gruodis

Kaip ir visada kupinas linksmų susibūrimų, tiek darbe, tiek namie. Labai baltos ir gražios Kalėdos Lietuvoje bei laukiantis Naujų Metų sutikimas Londone. 

Net nenoriu žinoti, kas bus kitais metais, nes šiuo metu taip gerai, kad geresnės pabaigos (ypač su tokia metų pradžia net negalėjau tikėtis). Na o jei gyvenimas turi paruošęs daugiau pamokų, mielai ruošiu namų darbus. Beje, jau suplanuota nauja kelionė, kažkur toli kur šilta. Kaip gi kitaip? 

O svarbiausia parašyta čia.


Thursday, 11 December 2014

Vieques, Puerto Rico

Na štai ėmiau šiandien ir pagalvojau, kad nieko čia nebus, reikia pagaliau Puerto Rico aprašyti. Šiame pasaulio kampe lankėmės Gegužę, bet įspūdžiai dar nelabai pribėso. Ir šiaip kai už lango dargana, tik apie saulę ir belieka svajoti.
Pradėkime nuo Vieques, mažos salelės, kur veši džiunglės, laksto laukiniai arkliai, visi važinėja džipais, o paplūdimiuose nėra žmonių. Ir šiaip visoje saloje nėra žmonių. O tie keli, kurie yra, labai linkę bendrauti ir visko klausinėti. Pvz iš kurio miesto kilęs Rolling Stones lyderis. Aš be abejo prieš kelionę labai jaudinausi dėl vairavimo, ir skaičiau viską kas tik įmanoma, kad susidaryčiau įspūdį apie kelius. Nepaisant visokių gąsdinimų ir pasisakymų, kad nevažiuokit į paplūdimį, nes užstrigsit ant smėlio (pasitaiko ir tokių) galiu pasakyti, kad vairuoti tiek Vieques, tiek San Juan buvo nesudėtinga. Vieques dėl to, kad ji šiaip jau beveik tuščia buvo, tik nepatogumas, kad šalutiniai keliai duobėti. O San Juan tikėjausi, kad bus vien pamišę vairuotojai, chaotiškai pypsintys ir panašiai, bet man taip visai nepasirodė ir viskas praėjo skandžiai. 
Taigi vos atvykę į Vieques, jau temstant sulaukėm savo agentūros darbuotojų, kurie susirinko mus ir porą kitų keliautojų ir nuvežė į savo ofisa. Ten laukė išrikiuotos eilės vienodų džipų ir kaip supratau kitokių transporto priemonių jie nelabai ir turi. Kol pasirašėm popierius jau ir sutemo, taigi man teko vairuoti aklinoje tamsoje, be jokių kelio ženklų ir vis išbėgant kokiam arkliui ant kelio. Tiesa turėjome šiokį tokį žemėlapį, kurio dėka viso labo tik su vienu pasiklydimu radom savo Haciendą Tamarind. Ji buvo vos už kokio kilometro nuo mažutėlaičio miestelio, kur vėliau nudardėjom vakarienės. Man atrodo saloje tik ir tėra du miesteliai - didesnis ir mažesnis. O ją visą apvažiuoti galima labai greitai.
Pagrindinė atrakcija be žavių paplūdimių yra šviečianti lagūna, kuri pasirodo turistams rodoma tik savaitgaliais. Mat didelis lankomumas ėmė kelti ekologinius pokyčius ir kenkti šviečiančioms bakterijoms. Kadangi mes lankėmės ne savaitgalį, taip jos ir nepamatėm.
Kelias dienas praleidom skirtinguose paplūdimiuose gurkšnodami kokoso pieną bei įsijautę į atradimų dvasią vairavom savo džipuką duobėtais keliais per džiungles skambant bachatai ir merengei. Beje Enriques Bailando buvo Top hitas, iki atostogų galo jau mokėjau šią dainą mintinai.




Tuesday, 2 December 2014

Pagalvojimai

Taigi stai sėdžiu Varšuvoj ir iš 27-to Marriott aukšto žiūriu į miesto šviesas. Vietoj to, kad dirbčiau jau nebesugalvojau kaip išsisukti, todėl pamaniau, kad naujas įrašas yra visai rimta priežąstis nedirbti. Kai vienai dienai grįžau į ofisą po kelionės į Prahą ir pasakiau, kad rytoj vėl skrendu į Lenkiją, mano kolegos reakcija buvo: Are you crazy? Aš nusišypsojau ir atsakiau: Yes. Ir jau nebesuku galvos ką mano partneriai kitose šalyse gaudami emailus iš manęs vienuoliktą vakaro ar Sekamdienio rytą. Dirbu truputėlį kitokiomis valandomis pastaruoju metu. 
Na, bet ką čia apie tą darbą. Geriau pašnekėkim apie gyvenimą. 
Dabar skaitau puikią knygą Essays in Love parašytą Alain de Botton, kuris mano nuomone yra genijus. Kolegė vos ne per prievartą man ją įbruko ir dabar jau nebegaliu atsitraukti. Mr Alain nuotaikingai pasakoja kaip žmonės įsimyli ir kas atsitinka pakui. Kadangi jau esu apie vidury knygos, kur santykiai truputėlį vėsta, prasideda pats įdomumas. Taigi štai, ten yra toks palyginimas. Mes esam kaip amebos prisitaikančios prie aplinkybių ir mus supančių žmonių. Darbe būname vienokie, su mylimais žmonėm kitokie, patys dar kitokie. Mes keičiamės ir priklausomai nuo to kaip mūsų aplinka į mus reaguoja. Įsitempiame, kai jaučiam grėsmę, mylime kai jaučiam meilę, nušvintam su pozityviais žmonėms ir norim bėgti nuo negatyvių. Todėl niekas iš tiesų nemato mūsų tokių, kokius mes save matom patys. 
Enšteinas yra kažkaip panašiai pasakęs, kad gyvename uždaryti savo mažuose kalėjimuose, prisileisdami tik mažą dalį žmonių ir tapdami jiems svarbūs. Bet kas atsitiktų jei mes išplėstume savo galimybes ir stengtumės mylėti visus, net kurie nėra mums artimi. Mes gyvename voratinklyje, apsupti žmonių kasdien. Taksi vairuotojas, personalas prie bilietų punkto, kavos paduodantis padavėjas... Trumpi susitikimų momentai yra galimybės nusišypsoti, pajuokauti ir kažkam pakelti nuotaiką. Šiandien skridau su neįtikėtinu lėktuvo personalu. Juodaodis stiuartas paklausė ar norėčiau dar arbatos. – Taip, - pasakiau, - Su labai daug citrinos, nes Lenkijoje bus šalta. Stengiuosi neperšalti. Po to jis man atnešė dar du puodelius, net nepaklausęs. Nusišypsojo ir pasakė: - Čia, kad nesusirgtum.  
Jei kiti žmonės yra mūsų atspindys, labai džiaugiuosi, kad esu toks mielas veidrodis. 
Tai tiek naujienų. Reik dirbt gal vis dėlto sakau.