Sunday, 9 November 2014

Neprisirišti

Aš dažnai fotografuojuosi norėdama sustabdyti akimirkas, kad vėliau jos primintų tai, kas dingsta negrįžtamai. Dažniausiai laimingos, šviesios, gražios, ryškios... Abejoju ar kas fotografuojasi, kai jiems liūdna ir tamsu. Kas norėtų tai prisiminti? Mano mažos gyvenimo akimirkos. Maži džiaugsmai. Tai viskas, kas aš esu. Visa kita nuolatos keičiasi ir juda. Žmonės išnyksta. Gėlės nuvysta. Lietus praeina. Žvakės sudega. Filmai baigiasi. O aš lieku su naujomis akimirkomis. Vėl ir vėl. Iš naujo. Šviečia saulė. Upėje kyla vanduo. Ant stalo garuoja nuostabiausias Itališkas maistas. Ir norisi be galo be krašto šypsotis. Apkabinti visus. Ir pasakyti, kokie jie svarbūs. Tiksliau svarbiausi, nes kaip tik dabar yra priešais mane. Ir daugiau nieko nėra... O vėliau bus kiti dalykai. Vėl ir vėl. Iš naujo. 

1 comment:

  1. Taip, aš irgi turiu silpnybę tokiu būdu stabdyti akimirkas, kad galėčiau jas suturėti. Ir man labai keistas tam tikrų žmonių įprotis fotografuotis per laidotuves, prie mirusiojo...

    ReplyDelete