Thursday, 13 November 2014

Jei šoki, tai gyvensi




Šokti mėgau visada. Lankiau visas įmanomas klases pradedant Lindy Hop ir baigiant Tango. Mokiausi taisyklingų žingsnelių, technikų ir ritmo. Vakarėliai, kur žmonės nešoko man atrodydavo nuobodūs. Šokdavau namie prieš veidrodį ir be veidrodžio. Negalėdavau atitraukti akių nuo profesionalų šokėjų. Kaip tobulai jie atrodo, jaučia vienas kitą, kaip gražiai žaidžia jų kūnai, kaip susitinka jų akys. Bet taip iki galo ir nesuvokdavau kodėl ir ką man reiškia šokis. Kodėl jis toks magiškas. 

Tik neseniai pajutau tikrą jo galią. Pamačiau, kaip galima per judesį išreikšti save, kalbėtis su savim, jausti save. Tas pojūtis buvo toks stiprus, kad nebebuvo kelio atgal. Tai ne teorinis žinojimas, ne kažkokios informacijos skaitymas, bet savęs priėmimas be jokių šarvų ir kaukiu. Kūnas viską žino geriausiai. Kūnas nemeluoja. Kai esi su savimi, gali būti tik savimi.

Šokdama pamačiau, kad net chaosas turi tvarką. Kad viskas juda kažkokiu nenusakomu ritmu. Atrodo tarpusavyje nesusiję dalykai veikia vienas kitą, papildydo ir pratęsia. Nors kūnai salėje juda absoliučiai nenuspėjamai, kažkokiu būdu niekas neatsitrenkia. Kaip ir gyvenime kažkokiu nepaaiškinamu būdu mes jaučiam vienas kitą.  Mes laikomės atstumo, mes prisileidžiame, mes nusisukame, mes aplenkiame, mes apkabiname, mes paliečiame. Renkamės kaip ir su kuo būti. Kartais bėgame ir mus vejasi, kartais vejamės ir nuo mūsų bėga, o kartais stovime vienas priešais kitą ir niekas niekur nebėga.

Vakar išgirdau labai įdomų pastebėjimą apie savo prancūzišką draugystę: ‘Tau jis patinka, nes tu nori būti tokia kaip jis. Nori elgtis taip laisvai. Nori galėti taip elgtis. Bet tavo įsitikinimai tau neleidžia ir tave tai siutina’. Aš pritariau, bet pasakiau: ‘Aš taip negaliu, nes prisirišu. Neprisirišti tiesiog nežinau kaip’.

Šokis išlaisvima mane nuo prisirišimų. Šokti galiu su daugeliu žmonių, keisti partnerius ir niekam nelikti skolinga. Šokdama galiu būti savim ir keliauti į save. Galiu nejausti pavydo. Galiu juoktis pačiu tikriausiu juoku. Kiekvieną kartą šokis būna kitoks. Kiekvieną kartą vis nauja kelionė. Mano mintys ir jausmai tampa fizine išraiška. Ir viskas yra harmonija. Net ir chaose. 

Svarbiausia šokti. Šok taip, kad neliestum kojom žemės, kad aplink viskas suktųsi. Jei šoksi, gal mums pavyks tau kaip nors padėti. Bet turi šokti. Tol, kol gros muzika. Haruki Murakami, ‘Dansu dansu dansu’ 


No comments:

Post a Comment