Thursday, 28 November 2013

Sunday, 24 November 2013

Lapkritis: kas nuveikta & kur pabuvota & ko paragauta

Tuoj prasidės paskutinė savaitė mūsų senąjame name. Gyvename tarp dėžių, maišų ir rūšiuojame daiktus, kuriuos mesim lauk. Keista ir kartu smalsu, kas laukia naujuose namuose. Na, pirmiausia žinoma tai laukia Kalėdinis Housewarming party ir gražus vaizdas pro langą iš dvylikto aukšto. Yay!
Tačiau ir šiaip laiko veltui neleidžiu. Štai pažiūrėkit, kas nuveikta per pastarąjį mėnesį. 
Apsilankiau aukščiausiame Londono pastate Shard. 
Sukviečiau mergaites vintage popiečio arbatos Betty Blythe
Ragavau įdomaus Peru maisto Ceviche. 
Ir skanaus Ispanų maisto Jose Tapas
Buvau trijų prancūzių koncerte Theodore, Paul &Gabriel
Eilinį kartą supratau, kad vis dar nesuprantu anglų humoro, taigi per pertrauką pasiplovėme iš Eric &Little Ern. Ponas Beanas kur kas juokingesnis.
Pažiūrėjau du labai gerus filmus, kurie tikėtina bus nominuoti Oskarams. 
Gravity, kuris nukėlė į kosmosą beveik tikrąja to žodžio prasme. 
Blue Jasmine su mano mylima aktore Cate Blanchett, režisuotą mano ištikimai žiūrimo Woody Alleno.
Mano išprotėję kolegės supažindino su Masters of sex, kuris patapo mano nauja priklausomybe. Štai dėl to ir neturiu televizoriaus, nes jei pradedi ką nors įdomaus žiūrėti, nebegali sustot. Filmą pažiūrėjai ir baigta, o serialas tęsiasi be galo be krašto. O jei dar atrandi kelis kitus... Na, bet šitas tikrai labai neblogas. Bet to yra ką aptarinėti darbe. 
Dar savanoriauju Hackney Pirates organizacijoje. Vaikštau į parkus. Žiūriu operetes. Planuoju keliones. Beigi bandau ištobulinti makaronų gaminimo meną. Reikia sunaikinti atsargas prieš keičiant būstą. 
Ta gaida gal ir baigsiu... Tikiuosi ir jūs gyvenate linksmai. 

Sunday, 10 November 2013

Auksinis sekmadienis parke

Artėjant metų galui daugėja permainų. Metų pradžioje rašiau planus, ko norėčiau ir tikėčiausi. Labai daug kas išsipildė su kaupu... Kai kas ne visai, bet dar gi ne metų pabaiga. Prieš tris mėnesius pakeičiau darbą, o nuo kito mėnesio kraustysiuos į naują vietą. Po devynerių metų Londono šiaurėje, kelsiuos į vakarus. Nemažas pokytis turiu pasakyti. Viduje kirba virpuliukas ir laukimas. Nežinia ir kartu jausmas, kad viskas bus gerai. Turi būti gerai. Aš niekada nepasižymėjau per daug gera intuicija, bet juk namuose spalvotomis sienomis, rausvu vonios kambariu, mėlyna virtuve ir oranžine svetaine negali būti blogai. Labai tikiuosi, kad mano nuojauta manęs neapgauna. 
Tačiau kol vis dar gyvenu savo tolimąjame šiaurės kaime pats laikas apžiūrėti vietinius parkus. Štai pavyzdžiui šiandien visai netikėtai supratau, kad netoliese esantis Trent parkas nusipelno dėmesio, kurio jam nesuteikiau per pastaruosius ketverius metus. Jame taipogi yra gan išvaizdus namas, kadaise buvęs didikų medžioklės vieta, o vėliau keliavęs iš rankų į rankas, kol galiausiai atsidūrė Philipo Sassoono rankose (jis žymus nebent tuo, kad buvo kito Sassoono poeto pusbrolis), kur jis linkmino tokius svečius kaip Čarlis Čaplinas ir Winstonas Churchillis. 
Rudens diena buvo tiesiog tobula vaikščioti po mišką, traškant geltoniems lapams po kojomis. Kai kur tiesa teko bristi per purvą, nes vakar visą dieną lijo. Net nustebau, kad dar nemažai lapų likę ir ant medžių, tarsi nusidažę auksu. O gal tik toks įspūdis nuo saulės? 
You know, if you look at it that way, then everything is a waste of time. Like watching TV, windsurfing, dancing, painting, doing nothing... For anything you do or don't do, you use your time. The only thing what matters is if you really enjoy it. Because if you do, then it is not wasted, is it? 
Kartais žmonės iš kurių to mažiausiai tikiesi, nustebina labiausiai. 





Thursday, 7 November 2013

Vaikai

Viena iš vietų, kur atsigauna mano širdis yra Hackney Pirates. Po gerokos pertraukos vėl sugrįžau prie savo darbo su vaikais ir supratau, kaip labai to pasiilgau. Čia visu pajėgumu gali pasireikšti mano vaikystės svajonė būti mokytoja. Savanoriavimo esmė - tris valandas praleisti su vienu vaiku, padėti jam skaityti, ruošti namų darbus, užsiimti kūrybiniais projektais ir paprasčiausiai duoti dėmesio. Labai smagu, kad taipogi susirenka visokiausių įdomių suaugusiųjų, mat Hackney rajonas populiarus tarp studentų, meninkų ir visokių laisvamanių. Įtariu, kad jie tikriausiai ir nedirba, jei gali popietes leisti vaikų centre. Kaip tik buvo Bon Fire fejerverkų naktis ir mes pajuokavome, kad viena mergina atrodo it fejerverkas. Jos neoninis švarkelis tiesiog raibo akyse.
- Na, matote, - paaiškino ji, - aš buvau Morning Glory Rave Disco, kuri prasideda 6.30 ir tęsiasi iki 10-tos. Smoothies, joga, šokiai ir visi natūraliai laimingi. Penki šimtai natūraliai laimingų žmonių. 
Smaguva... 
Na bet grįžkime prie vaikų. Šį kartą dirbau su devynerių metų mergaite Kelly, turinčia Kolumbietiškų šaknų, kuri buvo gyvas sidabras ir niekaip nenustygo vietoje. Be to piešė visur ir visada, o vėliau sugalvojo karpyti ornamentus iš spalvoto popieriaus. Aiškiai auga menininkė. Šiaip jau užduotis buvo parašyti laišką sau į ateitį, kurį turėtum gauti kai tau bus 18 metų, kas devynerių metų vaikui atrodo gili senatvė. Taigi Kelly rašydama laišką norėjo žinoti ar jai vis dar patiks mėlyna spalva, ar ji turės vaikiną, o gal bus ištekėjus, ar jos mėgstamiausias patiekalas tebebus spageti ir ar One Direction vis dar dainuos. Nors šiaip jau ji jų nemėgsta. Kiečiausia grupė pasirodo yra N-Dubz. Girdėjot tokią? Ir aš ne. Bet buvau priversta pasiklausyti kažkokių vaikigalių bandančių repuoti. Galiausiai ji palinkėjo sau mylėti visus ir visada. Po to prisiminė Franki, kurio nemėgsta (nors aš manau, kad po keletos metų ji ir tas Frankis visai gali tapti pora) ir pasitaisė - mylėti tuos, kurie man patinka ir nepasitikėti visais kitais. 
Žodžiu, pasiskolinti vaiką trims valandoms yra visai smagu. Kiek naujų dalykų sužinai apie pasaulį. 

Wednesday, 6 November 2013

Die Fledermaus


Šiandien pasižiūrėjau operetę ir tik vėliau netyčia supratau, kad joje vaidino Edgaras Montvydas. Labai maloniai nustebau, nes nei atpažinau, nei būčiau pagalvojus. Tradicinis devyniolikto amžiaus pabaigos Šikšnosparnis perdarytas į modernesnę versiją, kuri susilaukė ne itin palankių kritikų įvertinimų. Man asmeniškai visai patiko, nes visų pirmą nedažnai vaikštau į operetęs, o visų antra visai mėgstu būti nustebinta. Kadangi tikrai nesitikėjau kičo, paruošto Froido motyvais, galima sakyti likau išsižiojus tikrąja to žodžio prasme. Bet tas visai gerai. Labai spalvinga, crazy, truputis art deco motyvų, graži Štrauso muzika ir solistų balsai. Mažumėle ištvirkęs, lengvas šou. Tiesa nežinau ar liko patenkinti žilagalviai diedukai ir bobutės užpildę pusę salės. O aktoriui, kuris turėjo prasėdėti gerą gabalą vaidinimo, užkeltas aukštai ant laikrodžio tikriausiai irgi buvo ne pyragai.