Sunday, 28 April 2013

Pasitikėti gyvenimu


Šiandien rašiau emailą vienam žmogui iš praeities, kuris prašė patarimo. Tiksliau tikėjosi atsakymų, kurių aš nežinau ir negaliu žinoti. Viskas, ką tegalėjau jam pasakyti, tai - pasitikėk gyvenimu. Jis visada suteikia mums tai, ko reikia, kartais netgi drastiškais metodais. Tai nėra silpnųjų tikėjimas, maždaug - man nepasisekė, todėl visi kiti kalti, arba aš nevykėlis. Ne, tai tikėjimas, kad kiekviena patirtis yra pamoka. Kad kiekvienas mūsų žingsnis ar sprendimas lemia kitą žingsnį. Tarsi dėliotum kaladėles, kur reikia tam tikros sistemos. Jei pavyzdžiui krausi jas vi
enas ant kitos, galiausiai bokštas bus toks aukštas, kad neišlaikys pusiausvyros ir subyrės. Tačiau jei dėliosi tvirtus pamatus, galima bus pastatyti didžiulę pilį.
 Aš išmokau vieno labai svarbaus dalyko, atsisakiau žodelio 'jeigu'. Nustojau svarstyti įvairius hipotetinius variantus ir galimus kelius, tarsi vaikščiočiau labirinte. Patikėkit, tai sutaupo itin daug laiko. Nėra jokių 'jeigu', yra tik tai kas turi būti. Daugybė dalykų vyksta mums net nespėjus apie tai pagalvoti. Mes nežinome kaip tiksliai veikia mūsų kūnas, kodėl užmiegame, kodėl atsibundame. Mes pasitikime, kad saulė patekės ryte ir kad užsisakę kavos būtent jos ir gausime. Kad pavasarį sudygs žolė, ir kad pasėjus baziliko sėklą būtent iš jos išaugs ne kas kitas o bazilikas. 
Tai kodėl netikėti gyvenimu? Kodėl abejoti jo sprendimais? 
Galbūt kartais viskas gali pasirodyti kaip didžiulis chaosas ar krūva vienas su kitu nesusijusių įvykių. Tačiau viskas tik tam, kad atsidurtume ten kur turime atsidurti. Jis švelniai ir tiksliai mus veda į priekį, nes kitaip trypčiotume vietoje arba suktume ratais. 

Saturday, 13 April 2013

Laimė dalintis

Aš galima sakyti beveik visą gyvenimą buvau apsėsta idėjos apie pasaulio gelbėjimą. Rimtai sakau. Vis galvojau, kad vieną dieną tikrai išvažiuosiu į kokią Afriką savanoriauti, kursiu mokyklas vietiniams ir bintuosiu žaizdas ligoninėse. Bet kuo labiau sensti, tuo praktiškesnis daraisi ir tuo labiau norisi komforto ir nesinori maliarinių uodų aplink. Taigi dėl Afrikos persigalvojau, bet dėl savanoriavimo - ne. Iš tiesų norėjau viską užrašyti jau po pirmo karto, nes neatsimenu, kada jaučiau tokį emocijų antplūdį. Bet taip išėjo, kad radau laiko tik dabar. 
Norint kam nors padėti, visai nebūtina trenktis į kitą pasaulio galą. Tiek daug galima nuveikti tiesiog apsidairius aplink. O ypač tokiam mieste kaip Londonas, kur ir taip suvažiavęs beveik visas pasaulis. Aš visuomet norėjau dirbti su vaikais. Todėl susiradau popamokinį centrą. Kas reiškė, kad porą popiečių per mėnesį turėsiu anksčiau išeiti iš darbo. Tas savo ruožtu reiškė, kai kai kuriom dienom teks pasėdėti darbe ilgiau. Truputėlį pavargdavau, tačiau emociškai viskas atsipirko su kaupu. Trys valandos vaikų centre pralekia nepastebimai. 
Hackney Pirates - tai orgnizacija įkurta mokytojų, kurie norėjo sukurti vietą vystyti vaikų kūrybiškumui ir padėti jiems su gramatika ir skaitymu. Na, tokiems, kuriems reikia truputėlio daugiau pagalbos, nei mokytojas dirbantis su 20 mokinių, galėtų pasiūlyti klasėje. Piratų centre kiekvienas mažasis piratukas turi po suaugusį dėdę/tetą, kuris dirba tik su juo vienu ir sutelkia visą savo dėmesį. Manau, kad laikas yra brangiausias dalykas, kurį galima padovanoti. Dauguma vaikų yra kilę iš disfunkcinių šeimų ar turi tik vieną iš tėvų. Jiems labai reikia šilumos ir malonių žmonių aplinkui. 
Pirmą kartą man pasitaikė labai mielas ir sweet berniukas, kuris noriai klausėsi ir mokėsi. Nors buvo vaikų, kurie lakstė pirmyn atgal lyg į subinę įgelti. 
Labai džiaugiuosi savo nauja patirtimi ir palaikau šio centro idėją. Net sunku apsakyti kodėl ir kaip tai veikia, bet jaučiuosi labai laimingą, kai darau ką nors dėl kitų. 
Dabar pradėjau organizuoti knygų rinkimą pas save ir kolegas, kurie išėjo į kitas leidyklas. Vis daugiau imu sau pritaikyti principą - jei ne dabar, tai kada ir jei ne aš, tai kas? Kol kas veikia. 

Sunday, 7 April 2013

Cesar Marnique - Lanzarotė

Lanzarotėj gyveno karta toks dailininkas, skulptorius ir architektas, kuris šiandien jau yra patapęs salos veidu, o jo namas - vienu labiausiai lankytinų objektų. Jis be visų kitų savo nuopelnų dar ir laikomas vienu moderniojo meno pionierių Ispanijoje. 
Gamta natūraliai įsilieja į jo kūrinius ir kuriamus interjerus. Tik jo dėka saloje nėra aukštų pastatų, kurie pažeistų mėnulinį lavos kraštovaizdį. 
Man labai patiko aplankyti dabar jau muziejumi tapusius Cesar Marnique namus, kur keli kambariai įrengti vulkaniniuose burbuluose. Juoda ir balta - tipiškas kontrastas. Kaktusai taip pat įvaizdžio dalis. Na, o kad būtų daugiau spalvų - vieną kambarį padarė raudoną. 
Šio meninko braižas jaučiamas visoje Lanzarotėje. Jis projektavo ne vieną turistų lankomą objektą, pritaikydamas futuristinius motyvus neįprastam peizažui. 










Monday, 1 April 2013

Italai

Niekaip negaliu atsistebėti kaip mano gyvenime staiga atsirado net KETURI vienas su kitu visai nesusiję italai. Tarsi Londone nebūtų kitų vyrų. Ir šiaip savo gyvenime su jokiais italais per daug nesu susidūrusi. Tik iš draugių karčios patirties girdėjusi apie anų nepatikimumą. Na aš iš gandų nesprendžiu ir kiekvieną atvejį su laiku išnagrinėsiu one by one. Vienas jau kaip ir aiškus reikalas. Nebeturiu ramybės, nes skambina dieną naktį ir kalba nesustodamas valandomis. Antras atrodo visai normalus, bet pirmą kartą išsikraustė iš tėvų lizdelio Romoje ir atvyko į šaltąją Angliją. Mokosi savarankiškumo ekstremaliomis sąlygomis kaip sakoma. Trečias netgi per daug įdomus ir tas mane gąsdina. Be to nešioja ūsus, dėl dievo meilės kodėl? Na bet ką padarysi, charizma nustelbia net plaukus ant veido. Ir dar giriasi, kad labai mėgsta gaminti, kas prideda papildomų pliusų. Deja, teks išmokyt nevadint manęs honey. O apie ketvirtą dar neturiu nuomonės, bet jei iki 39 nei karto nevedęs ir dar italas, jau iš karto kelia labai daug itarimų. Bet pažiūrėsim, pažiūrėsim...
Ech mano Dolce Vita, tikrai pasidarė labai jau Dolce. Visa laika tik ir girdžiu įvairiausius Ciao ir Buona Notte. Ir kaip aš čia atsidūriau? Negaliu patikėti.