Monday, 25 March 2013

Amsterdame buvo labai šalta

Todėl mes jį apžiūrėjome iš viršaus per langą. Na, teisybės dėlei reikia paminėti, kad užsukom ir į Anne Frank muziejų, prieš tai lauke atstovėję kilometrinę eilę. Neįtikėtina koks kiekis turistų kasdien aplanko šį mažą namuką. Ir šiaip nemažai privaikščiojom per tokį šaltį. Kad ir iki ispaniško restorano, kuris žinoma turėjo būti visai ne centre. Dar buvome bibliotekoje, su gražiu vaizdu į stogus ir laivelius. Ten sau ramiai ir prasėdėjom pusę dienos. Netgi neapėjom coffee shopų ir vietelių, kur suguža visi bernvakarių dalyviai. Bet jei visa pramogų rinka vistiek orientuota tik į vyrus, tai lai jie ir džiaugiasi.  
Mums ir taip buvo labai smagu, nes netrūko vyno, gero maisto ir seniai nematytų draugų. 
Kai širdy pavasaris, nesvarbu kokia temperatūra lauke. 













Monday, 11 March 2013

Bob Bob Ricard restoranas

Niekad nebūčiau iš savęs tikėjusis, kad vieną dieną Londone sugalvosiu eiti paskanauti rusiško maisto. Barščių ir silkės galima gi ir namie prisiragauti. Tiesą sakant nelabai jų ir pasiilgstu. Ir šiaip visą laiką skeptiškai žiūrėjau į overpricintus koldūnus ir a la luxury russian style restoranus, kur susirenka snobai šampano pagurkšnoti. Bet, kad jau visi maisto ir restoranų blogeriai suokia kokia nuostabi ši vieta, nutariau suteikti jai šansą. Ir ką gi, nenusivyliau. Netgi likau labai maloniai nustebinta. Gal dėl to, kad čia mano netikėtumui meniu buvo gausu ir ne rusiškų patiekalų. Be to aptarnavimas, kokio seniai jau neteko Londone patirti. Savaime suprantama yra netgi durininkas, ir vos įžengus vidun pasitinkantis paltų paėmėjas. Įdomu kaip tos pareigos vadinasi? Gal koks paltininkas? Tuomet dar vienas darbuotojas palydintis prie staliuko ir koks milijonas padavėjų. Net sutrikau susidūrus su tokia personalo gausa. Bet tik jų visų dėka, vakaro atmosfera buvo be priekaištų. Tiek kartų pildė mūsų stiklines vandeniu, kad atrodė tuoj nusprogsiu nuo jo kaip koks balionas. Jos nei minutei neturėjo progos ištuštėti. 
Restorano interjeras primena prabangųjį traukinį Oriental Express. Netrūksta ir marmuro, mozaikų bei senovinių paveikslų. Viskas labai mėlyna ir truputėlį ekscentriška. Na, bent jau mano akiai  tikrai malonu. Art Deco gerbėjai išvis tikriausiai pagalvotų, kad numirė ir pateko į rojų. Ir dar sienoje yra mygtukas - press for champagne. Čia jau truputėli naujaisiais rusais kvepia, bet tikiu, kad visiems užsieniečiams tas mygtukas yra didi atrakcija. 
Aišku meniu apstu ikrų, austrių, kijevo kotletų ir kitų Rusiškai egzotiškų (užsieniečiams) gėrybių. Aš pasirinkau anglišką variantą žuvies pyragą ir prancūzišką desertą - trijų rūšių Creme Brule. Taigi net negalėčiau pasakyt, kokia ten iš tiesų virtuvė. Galima rasti visko po truputį. 
Savininkas gi žinoma yra rusas - Leonidas Shutovas. 


Sunday, 3 March 2013

Naujas būdas žiūrėti filmus - Casablanca gyvai

Šiuolaikinis žiūrovas pasidarė be galo išrankus. Jam nebeužtenka vien pasižiūrėti filmą... Jis nori atsidurti filme. Ir kaip neįtikėtinai beskambėtų - tai yra įmanoma! Ir tai nuostabu! Secret Cinema ir Future Cinema fantaziją paverčia realybe. Jų dėka galima buvo nusikelti į daugelį filmų, bet aš vis praleisdavau progą. Tačiau, kai išgirdau, kad bus atkuriama Casablanca, greit suorganizavau draugų būrelį ir nekantriai laukėme šiandienos. Mano meilė seniems filmams ir ypač 50-iesiems niekam ne paslaptis. Visada norėjau pagyventi tai laikais. Todėl, kai atsiranda galimybė nukeliauti 70 metų atgal - griebiu ją negalvodama. Casablanca buvo sukurta 1942-aisiais. Nežinau kodėl, bet tų laikų vyrų išvaizda ir manieros mane veda iš proto iki begalybės. Na ir moterys tiesą sakant, ten tokios gražios, elegantiškos ir rafinuotos. Žodžiu širdis apsala iš džiaugsmo, kai bent priartėju prie to laikotarpio atributų. O šiandien atsidūriau Maroke, Ricks American Bare, be jokios laiko mašinos ir lėktuvo bilietų. 
Po šito renginio jaučiau, kad mano sveikas protas švelniai tariant sutrikęs. Kur aš ką tik buvau? Was this for real?  Taip tiksliai buvo atkurta visa atmosfera, kad vėliau, kai žiūrėjome patį filmą, jautėmės, kad  jame ir esame.
Dar prieš visą šitą reikalą turėjome užsiregistruoti ir gauti netikrus dokumentus. Nes kaip gi kitaip karo metu patektumėm į Maroką? Aš tapau Waleria Adamska iš Vengrijos. Patikra tikrai buvo griežta, o kas neturėjo tvarkingų popierių buvo statomi prie sienos ir apieškomi. Kažkodėl tik vaikinai? Vėliau, vos praėjus patikrinimą, prie mūsų pristojo slaptas žvalgas ir liepė apsimesti, kad iš jo perkame karolius. Tuo tarpu perdavė informaciją, kad turim susitikti prie mėlynosios papūgos. Pradžia daug žadanti. Ypač kai patekom į tamsutėlį koridorių, kuriuo šiaip ne taip nusikapanojom iki pagrindinės salės. Net teko įsijungti telefono žibintuvėlį. Kai pagaliau pamatėm šviesą - mes buvom Casablancoj. Didžiulėje salėje grojo orkestras, stovėjo kazino stalai... O prie jų - pasipuošusios damos ir džentelmenai. Negalėjau patikėti savo akimis. Aš buvau filme. Viso vakaro metu prie mūsų staliuko vis kas nors prisėsdavo - tai susipainiojusi jausmuose moteris, tai žavus Emilio (kuris davė kazino žetonų), tai guvus senukas pasakojantis istorijas, tai kareiviai įtariai žiūrintys į popierius... Ir šiaip aplink veiksmo netrūko. Karts nuo karto vyko susišaudymai, pasirodymai, keitėsi daininkai. O mes tuo tarpu valgėm, gėrėm, lošėm ruletę ir plepėjom su įvairiais personažais. Beje maistą tiekė vienas geriausių Marokietiško maisto restoranų  - Moro. Mėlynoji papūga prie jo ir buvo, tačiau ten nesutikom savo žvalgo. Tik po kiek laiko jis atsirado, kad mane įspėtų, jog šnipinėčiau nesukeldama įtarimo ir linktelėjo į mano foto aparatą. 
Žinoma galiausiai buvo parodytas ir pats filmas, kuris niekada neatsibosta. Galėčiau jį žiūrėti ir žiūrėti.  
Na, ir kodėl visada reikia sugrįžti į realybę? Aš tikrai nieko prieš iš jos kuriam laikui pabėgti va į tokį pasaulį. 




















Saturday, 2 March 2013

Vesk mane per pasaulį

Man labai patiko Murad Osman idėja. Atrodo tokia paprasta, bet kokios gražios nuotraukos.