Tuesday, 26 February 2013

Apšerkšniję mūsų žiemos

Kadangi darbe krūva visokių meetingų, tai būnu tokia pavargus, kad neturiu laiko nei rašyti, nei itin Photoshopinti nuotraukas. Bet keletą vistiek įdėsiu, nes tokia graži žiema būna tik Lietuvoj. 
Ir šiaip ne į temą, bet faina, kai paskambini klientui ir sakai: How are you? O tau atsako, dabar jau gerai, nes tu paskambinai. :) 
Taip pat smagu, kad neatleidžia iš darbo žmonių, kuriuos mėgsti. 
Ir dar, kad man Tailandietiška sriuba visada pavyksta be priekaištų. 
Yra gyvenime kuo džiaugtis. :) 














Sunday, 17 February 2013

Angliškas savaitgalis su lietuvišku prieskoniu

Praėjusį savaitgalį atlikau visas tradicijas privalomas gyvenant Londone. Buvau ir afternoon tea, ir for brunch, ir bare detektyviniais motyvais. Netgi lietuviško prieskonio šiek bei tiek įbėriau. Pasižiūrėjau filmą Valentinas vienas. Tokias savaitgaliais ir oras nerūpi.O jis turiu pripažinti buvo nekoks. Vėl palepino mus sniegu, pliuza, drėgme, vėju... Žodžiu, labai tinkamas aptarinėti virtuvėje su bendradarbiais.

Taigi apie viską nuo pradžių.

Valentinas Vienas buvo rodomas kino teatre rytuose dviejose salėse, kurios kaip supratau sutalpino kelis šimtus lietuvaičių. Tikrai smagus buvo vakaras. Prisijuokėm iki ašarų iš lietuviškai artimų situacijų. Ypač juokinga buvo Gabijos Ryškuvienės ir Giedriaus Savicko šeimyninė idilė bei jo alyvuogės prie televizoriaus, žmonai bandant pasišnekėt apie santykius. Nerealus aktorius. Keista, kad šis filmas susilaukia tiek kritikos. Čia, juk lengvo žanro komedija, linksmam vakarui praleisti ir pasijuokti. Nesuprantu kodėl visokie komentatoriai ir analizuotojai ieško kažkokios gilios prasmės ir skundžiasi, kad per daug lėkštas? Atrodo tarsi kraujyje kažkoks tamsumos ir niūrumos poreikis įsišaknijęs tautiečiams. Dar nuo mokyklos laikų atsimenu visokius Donelaičio Metus ir Vingių Joną apie sunkų būrų gyvenimą. Nei vieno linksmo kūrinio. Ir filmai žinoma būdavo tais laikais liūdni ir gilūs. Visokių žinoma reikia. Bet nėra ko pykti ant nuotaikingos komedijos. O nuogybių čia ne daugiau, nei kas antros žvaigždės garderobe ant scenos. 


Šeštadienį popiečiavau su arbata Wolseley, kur ir vėl aptarnavo lietuvaitis. Visą laiką neatskeidęs savo tapatybės ir primygtinai šnekėjęs angliškai. Tik kai paprašėme sąskaitos, pasakė – Ačiū, gero vakaro.
Kažkada ši vieta buvo mašinų show room, o vėliau bankas  Aukštos lubos ir interjeras man tiesą sakant truputėlį priminė senų laikų traukinių stotį. Gerąja prasme. 
Na, o arbata buvo šauni,.Restoranas sausakimšas, ir triukšmingas. Rezervuotis ten patartina labai iš anksto. Laimei neteko sėdėti prie staliuko arti įėjimo, ten tai tikrai būtų buvę nekas ir dar skersvėjis perpūtęs. Tipiška popiečio arbata tęsiasi žinoma visa popiete, pradedant nuo sumuštinukų, tuomet vadinamosios scones (kaip jos lietuviškai?) su džemu ir grietinėle, ir galiausiai visokie tortukai – pyragiukai.  Žodžiu  - apsivalgėlių rojus. Galima paprašyti atnešti dar ir dar, tik bėda, kad jau nebetelpa.


Vėliau apsilankėme bare-detektyvų agentūroje Evans & Peel. Tokių vietelių Londone pastaruoju metu yra atsiradusi ne viena. Vadinamieji slaptieji barai, nukeliantys į prohibition erą (1920-1930-uosius), kai US buvo visiškai uždaustas alkoholis. Žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis tai baigėsi svaigalų vartojimu pasislėpus.
Paprastai šio baro net nepastebėtum, lauke kabo tik mažutė lentelė su užrašu. Tačiau, gandas sklinda iš lūpų į lūpas ir šeštadienio vakarą jis buvo sausakimšas, o žmonės plūdo vienas po kito.
Atėję, paspaudėme skambutį ir pasakėme, kad turime susitikimą su detektyvu. Mus įleido į mažą kambariuką –  ofisą, kur papasakojom savo problemą. Sukūrėme istoriją, kaip draugė prarado atmintį ir nebeatsimena, kur gyvena. Radome ją gatvėje ir nežinome, ką daryti.
-Nesijaudinkit, detektyvas jums padės, - atsakė miela sekretorė ir per slaptą įėjimą, esantį knygų lentynoje nusivedė mus į barą.
Aš nors ir žinojau visą scenarijų iš anksto, man vistiek paliko įspūdį. Pats labai stilingas, su stilingais žmonėm ir draugiškais padavėjais, tarsi atkeliavusiais iš preities. Tiesiog ideali vieta smagiam ir netipiniam vakarui.


Na, o sekmadienį laukė brunch su paskalom, kiaušiniene ir kava. Tikras miestietiškas gyvenimas.

Saturday, 9 February 2013

Barrafina - Ispaniškas restoranas, kur lengva persivalgyti

Aš jei jau nuvažiuoju į Ispaniją, tai visada persivalgau. Kažkada šnekėjom su kolegom, jei galėtumėm pasirinti tik penkias pasaulio virtuves ir jomis maitintis visą gyvenimą, kas tai būtų? Be jokios abejonės, viena iš mano sąrašo privalėtų būti ispanų. 
Barrafina dažnai rekomenduojama, kaip vienas geriausių Tapų restoranų Londone. Ta proga jie nepriima rezervacijų ir reikia kantriai atstovėti eilėje, kad pagaliau gautum vietą prie baro. Taip, čia nėra staliukų, tik vienas ilgas baras, pie kurio prisėdus galima stebėti virtuvę. O joje, koks veiksmas verda... Visi zuja, kaip uodegas nudegę. Pjausto, neša, pila gėrimus, čirškina ir t.t. Ten beje aptikome ir labai mielą, linksmą ir šnekią lietuvaitę, kas pridėjo dar daugiau džiaugsmo ispaniškam vakarui. Na, apart absoliučiai atsipūtusio Ispano padavėjo, kuris, kol stovėjome eilėje, žaismingai aiškino: - Aš jums tiek ilgai neatnešiau vyno, nes stengiausi paskubinti žmones nuo baro, kad greičiau galėtumėt prisėsti. Tai ar renkatės gėrimus ar ilgiau pastovėti? 
Aš kažkodėl bijojau, kad gali laukti toks pat likimas kaip Nopi, iš kurio išėjome it musę kandę tikrąja to žodžio prasme. Bet ispanai supranta žodžio sharing reikšmę ir jų porcijas tikrai galima dalintis. Nuo trijų tapų čia taip prisivalgiau, kad jau desertas niekaip nebūtų tilpęs. O kitą dieną net pusryčių nenorėjau. Manau dviem žmonėm laisvai užtektų kokių keturių. Mes gi užsisakėme kiek daugiau. Kaip sakoma - akys marios. O jau kokia nuostabi ispaniška tortilla... Tokios dar niekur neragavu. Net Ispanijoj. Taip pat rekomenduoju mini picą su špinatas bei kedro riešutais ir tešloje keptą menkę ir mažas žuvytes - Chipirones. Kitą kartą labai noriu aštunkojo ir Tuno Tartar. 
Kaip gaila, kad skrandis negali pakankamai išsiplėsti, kai prisėdi prie gero maisto, o vėliau kelioms dienoms susitraukti. 

Wednesday, 6 February 2013

Prahoje arti dangaus

Visą laiką galvojau kam reikalingos visokios lounges ir įvairiausi Business package viešbučiuose. Ir štai mano smalsumas buvo patenkintas. Savo laimei apsistojau suite su visais papildomais privalumais, tokiais kaip pusryčiai Executive lounge ir Happy Hour Business lounge. Jos  dažniausiai būna viešbučio viršuje su puikiais vaizdais. Aš šiaip jau persikėlaiu iš dešimto į devynioliktą aukštą, nes man apačioj greitkelis pasirodė per arti. Nors ir labai įdomu buvo stebėti naktinį gaisrinkų ir policininkų gyvenimą, kurie neaišku dėl kokių priežąsčių susirinko naktį ant tilto, mirguliuodami žiburėliais.  
Devynioliktam aukšte gyvenimas daug geresnis ir interjeras gražesnis. Rimtai sakau. Nors iphonas atstumus supranta visiškai taip pat (nuotraukos iš abiejų aukštų vos ne identiškos), bet aš beveik galiu paliesti dangų.
Tiesa, grįžkime prie lounges paskirties. Pasirodo jos reikalingos tam, kad rimti dėdės verslininkai, susirinkę po darbo, turėtų kur papletkinti apie savo žmonas. Tikrai. Nemeluoju. Galvojau padirbsiu sau ramiai (su Bayleys stiklinaite). Bet kur tau. Tokie postringavimai aplink užvirė, kad Gariūnų turgus turėtų nurausti iš gėdos. Galiausiai, po netrumpos diskusijos apie namų ruošą, vienas dėdė pareiškė, kad štai jie su žmona gi jau išsiskyrę jau 12 metų, bet savaitgalius leidžia kartu ir buitį dalijasi. Jai visai neįdomu, ką jis veikia savaitės dienomis. Nuostabi šeimyninė idilė ir verslininkų gyvenimas. Dėdės beje suvartojo kur kas daugiau svaigiųjų gėrimų, nei stiklinaitė Bayleys.
Pasidarė per daug triukšminga, tai nutariau geriau paplaukioti į baseine.
Ir dar, koks smagus Vokiškas muzikos kanalas televizoriuje. Muzika beveik 100% pagal mano skonį.
Visai norečiau čia įsikraustyti, tik aišku ne į Business lounge.