Thursday, 31 January 2013

Kodėl Anglijoje taip mėgstami pokalbiai apie orą?

Netektų ilgai galvoti, kokia populiariausia tema Anglijoje. Oras, oras ir dar kartą oras. Kiekvienas pokalbis prasideda ne nuo įprasto amerikiečiams – How are you?, bet nuo – It‘s raining Cats and Dogs today. It‘s so cold. Vow , we have snow/sunshine... Ir milijonų kitų variantų. O kiekvienas teiginys visada vainikuojamas magiškuoju – isn‘t it? Galbūt galėtų pasirodyti keista, kodėl šalies, turinčios patį neįdomiausią orą pasaulyje, gyventojai taip mėgsta apie jį šnekėti. Čia nėra nei cunamių, nei žemės drebėjimų, nei staigių karščių, nei baisių šalčių. Beveik visas 365 dienas per metus oras vienodai pilkas. Tačiau kiekvienas pokalbis vistiek prasideda nuo meterologinių naujienų.
Ir žinote kodėl?
Ogi todėl, kad pokalbiai apie orą yra ne šiaip pokalbiai apie orą. Kai kas nors jūsų paklausia – It‘s so cold again today, isn‘t it? Manote tai būtent tai ir reiškia? Ot ir ne! Negalėtumėt būti labiau neteisūs. Tai reiškia, ne ką kitą, o  Aš noriu su tavim pasišnekėti, pabendraukim please. Nes dažniausiai toks pokalbis pereina prie visai kitų temų, kaip pavyzdžiui apie atostogas Velse (kur sulijo visą šeimyną ir nupūtė palapinę į jūrą), futbolo varžybas (kur vartininkas paslydo ir susilaužė koją) ar skėtį (kurį ką tik sulaužė vėjas nevidonas). Būtų didžiausiais nemandagumas ir netaktas paprieštarauti vyraujančiai pasibaisėjimo oru atmosferai (arba retais atvejais euforijai dėl saulės spindulėlio). Tikrą anglą ištiktų šokas, jei į jo pastangas užmegzti kontaktą, staiga atsakytumėt – Hm, I don‘t think this is cold... The opposite quite warm for me... Galiu beveik garantuoti, kad staiga įsivyrautų nejauki pauzė. Ar mažų mažiausiai pašnekovo vyzdžiai keistai išsiplėstų. Jei jau norite šitaip atsakyti, bent jau motyvuokite savo ekscentriškumą. Kitaip  liksit nesuprastas šioje gerų manierų ir tikrų jausmų slėpimo profesionalų šalyje. Puikus atsakymo variantas būtų – Yes, quite cold, but at least it doesn‘t rain, isn‘t it? Ir pokalbis toliau tekės sava vaga, niekam nesukeldamas streso.
Beje oro sąlygos čia turi savo hierarchiją blogėjimo tvarka:
Saulėta ir šilta
Saulėta ir šalta
Debesuota ir šilta
Debesuota ir šalta
Lyja ir šilta
Lyja, šalta ir apsiniaukę
Kaip manote kuris variantas yra vyraujantis?
Laikydamiesi šios sistemos visuomet galite išplėtoti plepėjimo meną iki aukštumų. Taip apsiniaukę, bet nelyja (nes tai yra geriau nei apsiniaukę ir lyja), Taip, šalta, bet saulėta (nes tai yra geriau, nei šalta ir apsiniaukę)... Bet tik pabandykit pakeisti kryptį, ir pamatysit kaip greit pašnekovo nuotaika pasikeis.
Ir šiaip būnant užsieniečiu kritikuoti Anglijos orą blogas tonas. Kaip manote ar labai jie mėgsta Australus,kai šie nusijuokia į akis – What you mean 20C is hot in the summer? Come to Australia – I’ll show you what is really hot. Teisingai, nemėgsta! Aš irgi esu gavus ilgiausią paskaitą iš anglo, kai drįsau paburbėti apie bjaurų lietų. Na suprantma, kaip ir kiekvienos šalies gyventojas, nemėgsta, kai jiems mina ant nuospaudos.
Beje, kol kas nepaminėjau sniego. Nes šis fenomenas yra atskira tema. Jis visuomet užklumpa netikėtai, visuomet spaudžiant dideliam šalčiui (-1C), visuomet jam niekas nebūna pasiruošę, ir visuomet pamatysi ne vieną gražuolę, kėblinančią per pusnis apsiavusią aukštakulnėm basutėm (?!?). Keisčiausia, kad visi slapta svajoja apie baltas Kalėdas… Tačiau sniegas niekuomet per jas neužklumpa. Pagal kiaulystės dėsnį griežtai arba prieš jas (sukeldamas baisiausią paniką visų skrendančių namo tarpe), arba po jų (kai jau nėra jokio skirtumo). Na, gal kada nors išsipildys tūlo anglo svajonė, ir jis vieną dieną galės pasidžiaugti baltomis Kalėdomis?
Tai tiek pastebėjimų iš šalies su nuobodžiausiu oru pasaulyje. Bet kartais ir mes turime čia pramogų, tokių kaip kad sniegas ir saulė. Be to, žiemą bent jau nešalta.

Monday, 28 January 2013

Penktadienio naktis muziejuje & Crepes

Viktorijos ir Alberto muziejus kartą į mėnesį rengia vakarus, skirtus tuo metu ten vykstančiai ekspozicijai. Šį kartą buvo Holivudo naktis, mat dabar pristatomi įvairiausių filmų kostiumai. Taip jau nutiko, kad aš ten netikėtai atsidūriau su krūva Lotynų amerikiečių, kurie vargšai dėl manęs vienos turėjo bendrauti angliškai, vietoj savo gimtosios ispanų kalbos. Na bet tikiuosi jiems tai nebuvo didelė problema. 
Pasiklausėm jazz'o, bei keisto moteriškių ansamblio, atliekančio beždžionėlių dainas, pažiūrėjom improvizuotą vaidinimą, pasimatavom senovines sukneles ir patraukėm valgyti prancūziškų blynų. Gerokai sušalom lauke, nes eilė buvo nemaža. Bet už kantrybę buvau apdovanota skaniausiu pasaulyje šokoladiniu crepe su vyšniom ir plakta grietinėle. Mes su Ofelija nusprendėm, kad patekom į rojų. 
Labai kultūrinis penktadienio vakaras. Pirmą kartą šiais metais. 

Sunday, 27 January 2013

Savaitgaliaujam

Savaitgalis pasitaikė aktyvus ir palepino saule. Štai čia galit susipažinti su mūsų kaimo parku. Nutarėm trumpam iškišti nosytes į lauką. Ta proga intensyviai užsiemiau fotografija ir braidžiau po purvus. Hunteriai būtų buvęs teisingesnis pasirinkimas nei mano kedukai, bet tai ką dabar padarysi...  

Thursday, 24 January 2013

The Perks of Being a Wallflower

Kai pamatau gerą filmą, kyla noras pasidalinti, kad ir kiti pasižiūrėtų. Toj Lenkijoj po darbo ne per labiausiai yra kas veikti (apart mašinų kamščių stebėjimo iš viršaus). O kadangi būnu pavargus - vieną filmą žiūriu dvi dienas. Šitas visai neblogas, apie paauglių gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Man visi trys pagrindiniai herojai tokie simpatiški, nors ir su truputėlį perdėtom problemom siekiant, kad visa istorija būtų šiek tiek weird. Be to lėkimo tuneliu scena, garsiai klausant muzikos, vaizduojant Titaniką ir jaučiantis Infinite, labai į temą. Aš irgi taip daryčiau, jei būčiau paauglys. Gi labai cool. Nežinau ar man čia tik taip pasirodė, bet tikroviškai suvaidintas filmas, ypač kai aktoriai tokie jauni.
Jei būtų kokie nors paauglių filmų Oskarai, mielai nominuočiau vietoj visokių Saulėlydžių ir Hunger Games.

Monday, 21 January 2013

Dėkingumas

Kažkaip susimąsčiau, kad dėkingumas tikriausiai labiausiai susijęs su laime dalykas. Maždaug kaip lūpos ir lūpdažis. Arba kaip kokteilis ir šiaudelis. Arba... Na, žodžiu, kaip daug kitų neatsiejamų daiktų.
Aš manau, kad būnant dėkingu ir džiaugiantis tuo ką turi, praktiškai neįmanoma būti nelaimingu. Be to tai pats paprasčiausias būdas pasikelti nuotaiką ir susišildyti širdį, kai apima liūdesys. Na apart karšto šokolado, žinoma.
Jei kiekvieną dieną vakare pagalvotume už ką esame dėkingi, susidarytume bent mažytį sąrašėlį pamatytume, kiek mažai yra pagrindo verkšlenti. Pamatytume, kad pasaulis ir mūsų gyvenimas ne savaime suprantama duotybė, o nuosekli įvykių, žmonių ir pamokų seka. Už tai mažų mažiausiai turėtumėm pasakyti ačiū. Dėkingumas augina meilę. Ar ne keista, kiek daug kiti padaro dėl mūsų, nors galėtų ir nedaryti? Nes niekas juk nieko neprivalo. Juk keliai galėtų būti nenukasti, gatvės nešvarios, niekas nevairuotų autobusų, ir nepapildytų ofise kavos, per radiją negrotų muzika, o ant stalo nebūtų daržovių. Ir tai tik nepažįstami žmonės, o kur dar artimiausi? Kurie neprivalo mūsų mylėti, mumis rūpintis ir padėti. Iš tiesų žmonės šitiek daro vieni dėl kitų atrodo be jokios praktiškos priežąsties.
Ir ne tik žmonėms mes galime būti dėkingi. Viskam kas mus supa galime pasakyti ačiū. Netgi kėdei, klavetūrai ir kompiuterio ekranui, kurie padeda patogiai užrašyti mintis ir leisti jas peskaityti kitiems. Ypač kai pagalvoji, kad visos šios savaime suprantamos prabangos galėtų ir nebūti.
 Galbūt miegotumėm po tiltu ir šaltumėm galūnes, absoliučiai niekam nesivarginant pagalvoti, kad mes išvis tokie esame? Galbūt basi žaistumėm Indijos lūšnynuose? Galbūt mūsų laivas skęstų? Arba per šventes sugipsuota koja gulėtumėm ligoninėje? Net ir kol aš rašiau šią žinutę, kažkas gimė, kažkas mirė, kažkas susirgo, kažkas išalko (o gal nevalgė jau kelias dienas), kažkas apsuko turistą ir uždirbo tris dolerius, kažkas pasirašė skyrybų dokumentus, o kažkas sutiko naują meilę. Ir kiekvienas iš tų žmonių turi bent kažką, už ką gali padėkoti! Argi tai neįtikėtina?
Apskritai nematau dėkingume jokios žalos, o tik absoliučią naudą. Jei praktikuotume jį kiekvieną dieną, užsiaugintume stiprų ir didelį raumenį ant kurio laikytųsi mūsų realybė. O ką jau kalbėti, kad kitiems tikrai būtų kur kas papraščiau šalia mūsų gyventi.  
Ir aš nesakau, kad vien nuo to pasaulis staiga pasidarytų šviesus ir rožinis. Bet gal bent jau nebeūtų toks niurgzus ir urzgiantis?
P.S. Tik svarbu neleisti kitiems tuo manipuliuoti arba ką nors padarius pulti reikalauti dėkingumo. Tas ir yra sunkiausia.
Ačiū, kad skaitėte.

Monday, 14 January 2013

Arabiškas sekmadienis

Kažkaip mano sekmadienis sukosi apie arabišką tematiką. O pirmadienį taip gražiai už lango sninga. Žiūriu ir šypsausi.

Filmas ARGO

Labai rekomenduoju. Nežinau ar kada taip sėdėjau ant kėdės krašto sugniaužus kumščius laukdama kaip čia bus, kaip viskas baigsis? Nors pabaigą ir šiaip visi žino. Juk pagrįstas tikrais faktais. Jei blogai būtų baigęsi, nieks to filmo nekurtų. Bet vistiek, kiek dramos ir įtampos. Aišku kaip gi Hollywoodas nepridės šiek tiek dramatizmo nuo savęs?
 

Kas nežinot scenarijaus - veiksmas sukasi apie šešis US ambasados darbuotojus, bandančius pabėgti iš Teherano 1979-ųjų revoliucijos metu. Žinoma įsikiša CIA, su pagrindiniu herojumi priešaky ir nerealiu planu, kad jie visi apsimes Kanadiečiais, ieškančiais vietos kurti fantastiniam filmui.
-Do you have any better bad ideas?
-This is the best bad idea so far, sir
Kad ir kaip būtų sunku patikėti, šis absurdiškai planas pavyksta. Arba tais laikais nebuvo sistemos registruojančius atvykstančius į šalį, arba jiems paprasčiausiai pasisekė. Niekaip nesupratau, kaip jie praslydo pasakę, kad atvyko pries dvi dienas ir niekam nekilo įtarimas, kad jie visi alei vieno 'pametę' atvykimo korteles.
Benas Afflecas įrodė, kad jis ne tik just a pretty face, bet dar ir geras režisierius. Nors filmas nominuotas Oskarams, pats Benas režisierių sąraše buvo pamirštas. Kokia sensasija ir nesusipratimas, plačiai aptarinėjami spaudoje. Na bent jau porą Golden Globes susišlavė, vis šis tas. Gal labai neliūdės, tuo labiau, kada gal dar ir kokį Oskarą gaus.
Ir šiaip man patiko ta visa 70-ųjų atmosfera su vintage stiliumi. Taigi dar kartą rekomenduoju. Gal kas nors matėt?

Momo Restoranas
 

Na šį kart tai norėčiau jau pasisakyti. Paprastai esu labai kantri ir nesiskundžiu jei net ir maistas būna truputį atšąlęs, neskanus ar kokie kiti menki nesklandumai. Bet kai prieš katastrofišką balanganą neįmanoma užmerkti akių, tai tylėti jau sunku. Jei jie stengėsi čia pasiekti Maroko turgaus atmosferą, tai manau jiems dar ir kaip pavyko. Įtariu, kad menedžeris būtent tokiu principu ir tvarkosi. Jokios sistemos, jokio organizuotumo, neaišku kas aptarnauja mūsų staliuką, vis pasirodo nauji, vienas už kitą labiau sutrikę, padavėjai. Ko paprašai - neatneša, atneša ko neprašai. Kelis kartus bandė mums įteikti kažkieno kito lėkštes. Maistą atnešė ne visiems kartu. Du žmonės jau baigė valgyti, o kiti du tik tada sulaukė savo patiekalų. Tai teko draugiškai dalintis, negi varvins seilę?  Vandens negalėjom prisiprašyt... Žodžiu, glamūriniu tituluojamas restoranas galėtų bent į personalo apmokymą investuoti, bet tikriausiai investuoja į kokius nors dizainerių švarkus. Padavėjai atrodė geriau nei lankytojai, tarsi nuo podiumo nulipę. O dar pridėkim nuolat stressed out hostess, kuri net drebėdavo nuo kiekvieno prašymo, tarsi užkrautum jai kažkokią neįveikiamą užduotį. Paprašėm, kad perkeltų mus prie kito staliuko, nes ten kur sėdėjoms pūtė skersvėjis. Kaip tik tuo tarpu priėjo padavėja ir bandė priimti užsakymą. Staiga užvirė ilgiausia diskusija ir imti užsakymą dabar ar kai nusikraustysim kitur. Netrumpai ten tarėsi, mat padavėja vistiek atkakliai norėjo imt užsakymą, hostess galiausiai ją nuvijo šalin ir nuėjo ruošt mūsų naujo stalo. Jokio net minimalaus supratimo kaip elgtis prieš klientus. Tikriausiai nereikia net minėti, kad maisto laukėm visą amžinybę.
Be abejo servise charge jau iš karto įskaičiuotas. Už tokį turgų dar turėtų atsiprašyt, o ne arbatpinigius rinkt. Galvojau, gal man čia vienai pasirodė... Bet pasiskaičiau Time Out reviews, tai vos ne kas antras rašo, kad nebegrįš. Aš manau taip pat ne. Laimei Londone restoranų kiek tik nori. Iš tikrųjų tai gaila, nes interjeras man labai patiko ir visa aplinka labai jauki. Maistas irgi neblogas. Na bet kuskusas vistiek yra kuskusas. Labai čia juo nenustebinsi. Man iš tiesų tikriausiai marokietiški starteriai patinka labiau nei pagrindiniai patiekalai. Vien tik juos galėčiau valgyti.
O šiaip tai kadangi buvau su seniai nematytais draugais, tai vistiek labai smagiai praleidau laiką. Svarbiau buvo paplepėti ir, kad netūktų vyno.

Monday, 7 January 2013

Sudie Bali

Mūsų paskutinis vakaras Balyje negalėjo būti gražesnis. Pirmas ir paskutinis pamatytas saulėlydis. Paskutinis mano kokosas ir pasivaikščiojimas po šlapią smėlį. O kažkam viskas dar tik prasideda... 






Saturday, 5 January 2013

Mano Gruodžio atradimai

Nors nėra čia ko per daug dairytis į praėjusius metus, bet vistiek norėčiau paskelbti mažą sąrašiuką. Gal kam pravers? Be to ir man pačiai gal kada prisireiks, kai pritrūksiu idėjų. Iš tiesų tai mano jau blogas darosi kaip užrašų knygelė. Vis pasiknisu po senesnius įrašus, jei kas paklausia, kur Londone galima nueiti, nes kitaip neprisiminčiau. Dar gerai, kad iphonas visada po ranka, tai galiu bent pavadinimus nusifotografuoti. Sorry už nuotraukų kokybę. 

Taigi mano Gruodžio nuveikimai ir džiaugsmai. Per tą šventinį laikotarpį net neturėjau kada rašyti. Tik sąrašą susidariau. 

Il Bordelo - geriausias Itališkas restoranas Londone. Bent jau man. Su pagyvenusiais italais padavėjais ir namais dvelkiančiu maistu. Mano mergaičių Secret Santa night. Gavau Make up kursus. Laukiu nesulaukiu, kada išbandysiu.  


Mūsų firmos Kalėdinis balius laive - The Yacht London. Labai siūbavo grindys,  bet po šiek bei tiek šampano niekas to nebepastebėjo. Apsauginis labai gyrėsi, kad buvo sutikęs karalienę. 


Prieškalėdinis susibėgimas su mano International best friends in Soho's Secret Tea Room. Dvi brazilės, Italas, Japonė ir Lietuvaitė - koks tautų katilas. Pažįstami nuo amžių amžinųjų, labai nereguliariai susitinkam, bei jei kam galioja posakis seni geri draugai tai tikrai tokiems kaip mes. Nors iš tiesų tai pas mane visi draugai - seni ir geri. Visi kiti priklauso pažįstamų kategorijai iš kurios arba pereina į draugus arba dingsta iš akiračio. 


Besišlaistydami aplink ir besigėrėdami Kalėdinėm dekoracijom aptikom labai mielą Libanietišką valgyklą, labai libanietišku pavadinimu - Le Comptoir



Artiomo gimtadienis Golden Bee Roof Top bar. Man labai patiko tas laužas vidury stogo spaudžiant šaltukui. Ir šiaip ten buvo apstu kaitinančių lempų ir net pledukus davė. Deja jubiliatas šiek tiek nusiminė, kad svečiai ne itin palaikė jo idėją vėliau eiti į kažkokį alternative underground techno club Shoredich'e. Už tai nuėjom for a drink į Hoxton Square Bar ir užtaikėm ant kažkokio R&B - Hip Hop Party. Kaip sakoma nuo vilko ant meškos. What a night. 


Austės gimtadienis - Sen Nin - Japoniškas restoranas, kur virėjai viską čirškina tiesiai valgytojams prieš akis. Maistas ne kažin kas, bet reginys geras ir šiaip linksma pramoga. Dar turiu ir video, kaip minėtasis šefas vis bando įmesti man maisto kąsnelį į burną ir vis nepataiko, bet gal geriau nedėsiu jo čia. 


Vėliau sekė šokiai Floriditoj


Team lunch - The Mall Tavern - Jaukus pubas Notting Hille. Labai geras maistas (kijevo kotletai!!!) ir dar geresnis vynas. Ne į naudą, kad kitą dieną turėjau pakuotis kelionei į Lietuvą. 


Ir dar buvo Skamp koncertas Vilniuje, La Boheme, Langas į parlamentą, pokalėdiniai pietūs Anglijos kaime ir labai linksmi Nauji Metai.

Labai turiningas Gruodis sakyčiau. 

Friday, 4 January 2013

Septintoji - Dešimtoji diena - Gili Trawangan ir kitos salytės


Pradėjau rašyti šį pasakojimą dar bekratydama smėlį iš plaukų, fone garsiai burzgiant ventiliatoriui mediniame namelyje, o baigiau niūriame ir lietingame Londone.

Sėdint viename iš paplūdimo barų su ką tik sutiktais pažįstamais staiga išplaukė iš kalbos: 
- Štai ir prasidėjo Gruodis.
- Ne, dar ne, - bandžiau prieštarauti, - Tik rytoj...
Ir staiga suvokiau, kad šiandien ir yra rytoj. Juk jau 2.30 ryto. O tai reiškia, kad greit laikas išvykti. Ne, ne, ne... Kodėl? Taip nesąžininga. 

Tris dienas mes praleidome Gili Trawangan - Indonezijos Ibizoj, tik mažesnėj, jaukesnėj, su gražesniu smėliu ir vandeniu. Nors sutiktas Ispanas labai ginčyjosi ir aiškino, kad aš dar nemačiau Formenteros (salytė prie Ibizos). Va, kai ją pamatysiu – suprasiu, kad ten paplūdimai dar gražesni, o vanduo dar mėlynesnis. Nieko dar aš nemačiau pasak jo.

Tačiau ilgainiui, ypač po nemažai kelionių aš ėmiau suvokti, kad ieškau ne tobulų atvirukinių vaizdų. Aš ieškau kažko neapčiuopiamo, kas vienoje ar kitoje vietoje mane priverstų pagalvoti: čia taip gera, nenoriu išvykti. Ir tai gali būti visai neįspūdinga vieta. Gali būti visai netoli nuo ten kur gyvenu. Arba žinoma visko gali būti, kad taip pagalvosiu kitam pasaulio gale esančioje mažoje salelėje. Tiesą sakant netgi labai tikėtina.

Kelionė iš Balio į Gili Trawangan greitaeigiu laiveliu užtruko apie 1,5 valandos. Iš pradžių truputėlį abejojau ar verta čia trenktis. Gal geriau ilgiau Balyje pabūti? Bet vos išlipus iš valties visos abejonės dingo. Ne, meluoju. Abejonės dingo man besėdint ant valties stogo ir žiūrint į vis artėjančius salos kontūrus. Labai gerai atsimenu, kaip vos atvykus rašiau Vaidai: Dabar suprantu, kodėl čia taip ilgai pasilikote. Mes irgi liksime vos ne iki paskutinės minutės... 
Ir likome. Būtume likę dar ilgiau, jei tik būtume galėję.

Ta miniatiūrinė salelė, be jokio motorizuoto transporto (tik arkliukai ir dviračiai), su paprasčiausiais Bungalais (duše teko praustis su šaltu jūros vandeniu), nenustekenta viešbučių tinklų, mums tapo jaukiu rojumi. Laimingi draugės batai čia pasiliks amžinai, mat ji juos kažkur netyčia pametė.

Nepraėjus net porai dienų jautėmės kone neatsiejama miesteliuko dalimi. Kas antras gyventojas sveikinosi ir kalbino it senas pažįstamas. Pusę ten esančių turistų jau buvome sutikęs kur nors paplūdimyje, arba ekskursijoje po kitas salas, ar kokiam bare, ar prie pietų stalo. Neįmanoma praeiti gatve nepastebėtoms, nepalabintoms ir neužkalbintoms . Tik ir girdėdavom:
– Labas Laura ir Roberta! Where are you going?
– Tiesiai, - atsakydavom mes. Nors esant saloje tai nelabai tikslus pasakymas. Gal greičiau reikėtų sakyti – apvaliai?

Labai juokingas buvo vietinių triukas, kai jie šaukdavo pavymui: Ei kažką pametei. Atsisuki, o jie išsišiepę mojuoja. Čia toks kabinimo būdas, ar kaip?

Taigi kaip supratote gyvenimas vienam mažam kaime yra smagus. Čia beje nėra joklios policijos. Jos ir nereikia. Mūsų bungalow langai net normaliai neužsidarydavo. Pagrindinėj gatvėj dvidešimt restoranų, keli barai, na dar yra aikštė, kur naktimis kepama žuvis ir jūros gėrybės ant grotelių. O visoj likusioj salos daly tušti paplūdimiai bei kur ne kur išsibarstę nameliai. Ją pakrante apėjau per kokias 2-3 valandas, Roberta tuo metu ieškojo pamestųjų batų.
Saulė turiu pasakyti kepino nepriekaištingai ir oda gražiai raudonavo (po savaitės šauniai lupsis ir būsiu panaši į besineriančią gyvatę).
Kartais pasijausdavau tarsi apleistoje teritorijoje, kurios gyventojai staiga išsigelbėjo netikėtai atplaukus laivui. Pora pakeliui matytų viešbučių bolavo suskleistais skėčiais, užverstais gultų čiužiniais, o vienintelis darbuotojas bare šluostantis stiklines tik liūdnai nusišypsodavo. Ką gi ne sezonas yra ne sezonas.

Vis dėlto keletas vakarėlių čia vyko, o kai ir nevyko mes vistiek neliūdėdavom. Kai ryte vos pavilkdamos kojas užsisakėm šaltos arbatos, o nuo ryškios saulės šviesos draskančios akių vyzdžius negelbėjo net tamsiausi akiniai.
– Hang over? – paklausė padavėjas.
- O taip, labai, too much partying yesterday…
- Tai, kad vakar nebuvo jokio party? – nesuprato jis

Štai kas su mumis būna net neoficiolimis ramybės dienomis, kai net nėra vakarėlių (jie ten ne kiekvieną dieną ir mes praleidom didžiausią New Moon party, nes atvykom viena diena vėliau). O kai būna vakarėliai paplūdimyje ar didžiuliame Rudy’s bare, nėra net ką ir šnekėti. Be to net ir naktį žiauriai karšta, todėl vis šaudavo į galvą pasimaudyti paryčiais. Ir dar šaudavo plyštantčia galva plaukti ekskursijon po kitas saleles (Gili Air ir Gili Meno). Nors pasnorkelinti su spalvotom žuvytėm ir netgi vėžliais (!!!) grynas smagumėlis, kelionė besisupančiame laive nelabai patiko burbuliuojančiam skrandžiui.

Tiesą kiek atsibodo visokie grybų ir kitų narkotinių medžiagų pardavėjai. Taip ir likome nesuprastos, kodėl mums ir šiaip linksma, be jokių priedų. Net alkoholio beveik nereikia.
- Taigi užsieniečiai čia atvažiuoja todėl, kad kitur narkotikai nelegalu, - žinovų tonu vis aiškindavo jie. Maždaug naudokitės proga kol galit. Bet mes visai ne jų rinkos segmentas ir tokios progos nelabai viliojo. 
Vieną kartą du vietiniai draugeliai bandė iškvosti:
- Na niekaip nesuprantam, kaip tu gali šiaip būti laiminga ir linksma? - Tarsi tik magiški grybai suteiktų laimės.  
-Va taip paprastai, - kartojau aš
-Tokių žmonių čia beveik nebūna.

O laiminga aš jaučiausi vien nuo buvimo tenais. Kad turėjome hamaką. Kad labai skani ant grotelių kepta žuvis ir vaisiniai kokteiliai. Kad nuo kranto galima nardyti ir gėrėtis žuvytėmis. Kad pamačiau vėžlį. Kad galima gulinėti ant bean bag’o fone skambant muzikai. Kad saloj beveik vien jauni žmonės. Kad labai gražiai žybsi laivų švieselės naktį. Kad skaisčiai rausvėja dangus. Kad labai jaukios ir mikštos pagalvėlės restoranuose. Kad galima lengvai sutikti daug įdomių žmonių, dažniausiai jau kelis mėnesius keliaujančių po Aziją. Būti laimingu čia yra visos sąlygos ir dar daugiau. Kaip ir visos sąlygos nieko neveikti.

Beje pabaigai moralas, kurį man labai rimtu veidu išrėžė vienas anglas, kai pasakiau, kad Anglija graži šalis, bet nelabai norisi tuo grožiu džiaugtis, kai ištisai lyja. Jo atsakymas buvo toks:

-          Yes, there is this certain type of people. You take them to the North Pole to watch Northen lights and all they care about is to complain – Ohhh it’s too cold… You take them to a beautiful red Oman desert. – Ohhh nooo it is bloody hot, so they say. You take them to a mountain to watch the sunrise and they complain  again – Ohhh so hard to climb... And they miss it of course. Can you imagine how many beautiful things in life are left out, because it is too rainy, too cold, too hot, too humid, too uncomfortable and all the bullshit… They should sit at home on the sofa as a grandma and do some knitting!

Ir tada, baigęs monologą nuėjo… Mes taip ir likom išsižioję. Nesakau, kad čia apie mane, bet jo žodžiai man labai įstrigo į širdį. Norėčiau pasistengti nepraleisti gražių dalykų, net jei kartais jie pasiekiami ir ne pačiu patogiausiu būdu.

















Thursday, 3 January 2013

Su Naujais Metais

Pirmasis įrašas 2013-aisiais turi būti džiaugsmingas ir prasmingas, argi ne?

Iš tiesų tai vis audžiau mintį padaryti 2012-ųjų apžvalgą, bet tiek visko nutiko per tuos metus, kad atrodo nugyvenau keletą gyvenimų. Be to atradau nerealų metų aprašymą, kuris tarsi už mane parašytas ir  labai gražiai iliustruotas. Galima paskaityti čia. Iš komentarų sprendžiant, ne viena skaitytoja jame save pamatė. Ypač mane užkabino (ir tiko) ši pastraipa:
Buvot metai, įtraukę į gyvenimo sukūrį lig ausų. Tarsi koks serialas. Kai niekas neprisimena, kur buvo pradžia ir nežino, kada bus pabaiga. Buvot metai atnešę beprotiškai daug. Ir atėmę dar daugiau. Dovanoję jūras liūdesio, ašarų ir skausmo. Ir tiek pat šviesių ir džiugių akimirkų. Tikėjimo. Buvot metai, kuriuos nepaisant visko, galėčiau pakartoti.
O po to dar radau kitą superinį įrašą čia. Jeigu mokėčiau taip gražiai rašyti ir man į galvą būtų šovę šitaip nuostabiai papasakoti apie savo metus, labai norėčiau, kad tai būtų buvę mano žodžiai:

Nes jeigu Londonas būtų žaidimas, tai būtų lošimas kauliukais, kurį nuolatos žaidžia senoliai balkaniškuose filmuose, sėdėdami kur nors kavinėje, net neištraukdami pypkės iš dantų, žaidimas, kurio taisyklių nemoki, bet gražu žiūrėti ir jis atrodo toks įdomus, kad net norėtųsi išmokti, žaidimas, prie kurio užtektų tik prisiliesti, net nežinant, kokie ėjimai reikalingi, kad jį laimėtum. Ak, jeigu tik Londonas būtų žaidimas!

Gaila, kad man taip gražiai tik Prahoje rašosi... O dabar esu gi ne Prahoje, tai ir mano metų apžvalgos nebus.

Nuo saves tik norėčiau pridurti, kad tai buvo vertybių perkainavimo ir kelionių metai, per kuriuos išmokau labai daug. Apie mano ašaras žinoma nieko nežinote ir nebūtina žinoti, nes ne liūdesiui, o šviesai ir šilumai skleisti šį blogą rašau. Neįtikėtini buvo metai, todėl palieku juos praeityje.

Negaliu atversti balto ir švaraus puslapio, bet turiu bent jau laiko mato iliuziją, kad prasidėjo naujas gyvenimo etapas pažymėtas kitais skaičiais. Tvirtai žinau, kad visuomet įvyksta tai, kas turi įvykti. To nesustabdysi, kaip ir beprotišku greičiu skriejančio traukinio. Nors matai, kad tolumoje bėgių nebėra... O po didelio trenksmo apdujęs supranti, kad visgi išgyvenai. Kad gali ir sugebi gyventi. Kad gyvenimas pilnas dovanų ir galimybių. Kad Naujų Metų dieną simboliškai šviečia saulė, nors prieš tai kelias dienas buvo itin apsiniaukę ir pliaupė lietus.

Todėl viskas bus gerai. Aš kategoriškai nesutiksiu su niekuo, kas yra mažiau nei gerai.

Žinau savo kryptį. Tik noriu sau palinkėti nepritrūkti jėgų ir nesustoti. Ir dar galbūt mažiau planuoti ir daugiau leisti gyvenimui vykti. Kaip Boj Jovi sako: Life is what happens, while we are busy making plans. Na, ir labiausiai noriu  palinkėti įkvėpimo. Visame kame - žmonėse, vietose, daiktuose ir neapčiuopiamuose dalykuose. Nes įkvėpimas kaip oras. Be jo nebūtų ir manęs.

Kažkaip truputį egoistiškai čia skamba, tik sau visko linkiu... O juk be mano artimų žmonių aš būčiau niekas. Galbūt nepakankamai dažnai sakau ir parodau, kokie Jūs man svarbūs. Myliu jus už tai, kad esate mano gyvenime. Labai labai. Jūs net neįsivaizduojate kaip.

Jaučiu, kad 2013-ji bus itin geri metai. Turiu daug naujų suknelių ir šypseną.