Sunday, 9 December 2012

Trečioji diena Balyje - Ubud - Ryžių laukai


Tarsi man būtų dar negana įspūdžių, vakare ėjau susitikti su naujai atrastais pažįstamais baliečiais fotografais ir pirmą kartą apžiūrėti ryžių laukų. Vėliau stebėdami saulėlydį vakarieniavome kažkokioj organiškoj jogų kavinėj. Ji, be abejo, buvo kupina organiškų vakariečių jogų (aiškiai atvykusių ieškoti dvasinės ramybės), besimėgaujančių labai skaniai atrodančiais vaisiniais kokteiliais. Nelabai žinau ką valgiau, bet maistas buvo fantastiškas. Žiūrėjau į kylantį rūką, akims raibstant nuo neįtikėtinos žalumos, o širdyje staiga tapo taip ramu ir gera. Vakarop oras centriniame Balyje patampa lengvas ir gaivus, nors dienos metu karšta lyg pirtyje. 
-Nei vieno Azijiečio ryžių laukais nenustebinsi, - juokėsi Ronaldas, - Tik jūs vakariečiai žavitės tokiu kraštovaizdžiu.
-Žinoma, kad žavimės, - atsakiau, - Mes savo pasaulio pusėje juk nieko panašaus neturime. O gaila.
Vėliau dar kaip reikiant prisijuokėme iš vietinių žiniuonių išgarsėjusių po knygos Eat, Pray, Love. Daug kas atvykęs į Balį skuba susitikti su knygoje minimu Ketutu ir negaili didelių pinigų už 15 minučių pokalbį. Gal jis tikrai yra gerbiamas miestelio gydytojas, tačiau pulkais plūstantys užsieniečiai nemanau, kad gauna aukštos klasės paslaugas. Labiau jau primena varnelės užsidėjimą lankytinų objektų sąraše.
-Aš irgi galiu tau išpranašauti ateitį. Tu ištekėsi, susilauksi vaikų bei ilgai ir laimingai gyvensi. Manau labai didelė tikimybė, kad taip ir atsitiks, bet prašom man sumokėti iš anksto, nes garantijų neduodu, - juokavo linksmuolis fotografas.
Sutemus siaurais keliukais keliavome atgal. Net keista, kad vos už kelių žingsnių nuo turistų bruzdesio galima atrasti įprastą kaimišką gyvenimą, kur fermeriai sau ramiai kapoja kokoso riešutus, gano antis ir tikriausiai net neįtaria, kodėl juos taip dažnai fotografuoja visokie prašaliečiai.
-Tu labai greitai vaikštai, - pastebėjo naujasis pažįstamas, nespėjantis paskui mane, o jo draugas dar tempė ir milžinišką kuprinę su foto aparatu ir trikoju. 
-Niekaip neprisitaikiau prie naujo ritmo, bet labai stengiuosi, - nusišypsojau. Kartais nesąmoningai mes savo elgesiu prieštaraujame patys sau. Iš tiesų norėjau visą šį grožį ir ramybę gerti kuo lėčiau, o laksčiau kaip akis išdegusi. Kur aš taip skubėjau? Apskritai, kur aš visą laiką taip skubu? 
Nors labai tikėjausi sužinoti daugiau apie Induizmą iš vietinių lūpų, man tiesiog unikaliai pasisekė sutikti kažką  iš 1% krikščionių, kurie apie vietinę religiją kalbėjo su humoru ir lengva ironija. Na galbūt taip dar įdomiau. 
Beje fotografo profesija Azijoje ypač pelninga, nes žmonės čia tiesiog pamišę dėl nuotraukų. Fotografuojasi ir prieš vestuves, ir per, ir po, ir šiaip be priežąsties. Todėl darbo netrūksta. Jei kam nors reikės panašių kadrų, galiu rekomenduoti profesionalą. Netgi du. 


O čia mano daryti kadrai (be jokio photoshopo). Nuo žalumo net akys raibsta.















No comments:

Post a Comment