Saturday, 8 December 2012

Trečioji diena Balyje – Ubud - Beždžionių miškas ir Meno muziejus


Nors mano draugė ir netikėjo, kad Šveicarai užsuks mūsų paimti (vis teigė, kad tiek juos ir tematysim), pastarieji vis dėlto nepavedė. Tiesa nelabai pasižymėjo Šveicarišku punktualumu ir tikslumu, bet geriau vėliau nei niekada kaip sakoma. Pasiekti Ubudą neužtruko. Reikia paminėti, kad šis miestelis ypač išgarsėjo po knygos bei filmo Eat, Pray, Love, bet mano manymu jam reklamos tikrai nereikia. Tokioj mieloj akiai bei sielai vietoj neatsimenu, kada besu buvus. Aš kalbu ne tik apie fizinį grožį. Labai daug prisideda ir vietinių gerumas bei čia tvyranti dvasia. Nuvažiuokit ir patys suprasit. Balis nuo seno garsėja menais, gražia architeklūra, kūrybingais žmonėm, kurie šoka, dainuoja, drožinėja, tapo, lipdo ir t.t. Kiekvienas menas turi savą prasmę ir gilias šaknis. Apskritai vos ne kiekvienas veiksmas čia turi prasmę. Žmonės tiki, kad ši sala priklauso Dievams, o jie yra tik nuomininkai, todėl stengiasi, kad anie būtų patenkinti.  Grįžtant prie meno, deja šiais laikais viskas patapo kiek suturistina. Jei vietiniai pastebi, kad turistai labiau perka medines kates ir akmeninius dramblius, tai ir štampuoja anuos be galo be krašto. Nors man tai tiesą sakant nei kiek netrukdo.
Pakeliui sugalvojome planą, kad kol šveicarai nueis išgerti kavos, mes susirasim viešbutį. Tiesą sakant ir dabar, ir vėliau mes į viešbučio paieškas nei daug laiko, nei jėgų neinvestavome. Nuėjome į pirmą Guest Housą su labai gražiais vartais, ten nekalbantis angliškai berniukas mums pasakė no accommodation. No, tai no, ką padarysi. Tada užsukome  į šalimais easantį, ten mums pasiūlė paprastą, bet visai nieko kambarį už 15 dolerių.  Dėl viso pikto patikrinome dar vieną šalią esantį Guest Housą, kur mums pasiūlė prastesnį kambarį už 20 dolerių, todėl grįžom į ankstesnįjį ir nebesukom sau daugiau galvos. Mūsų bendrakeleiviai tuo tarpu nusivylę prasta kava jau nekantravo traukti į ekskursiją. Pasiskaitę DK Travel knygą išsirinko dvi juos dominančias vietas – Meno muziejų ir Beždžionių mišką. Tą muziejų radom nelengvai, nes tiesą sakant Ubude bet kuris namas galėtų būti muziejus. 
Iš pradžių per klaidą užsukom į kažkokią šventyklą ir pasidairėme po kiemelį. 

O vėliau jau ir radom tą taip ieškomą lankytiną objektą, kur galima pasigėrėti Balietišku menu (viduj fotografuoti negalima, todėl deja jo negaliu parodyti). Mes iš karto atkeipėm dėmesį, kad visuose paveiksluose moterys nuogos iki pusės, bet prisidengusios kelius. Štai ir paaiškėjo kodėl šventyklose reikia dengti kojas sarongais, tačiau atviri pečiai nieko tokio. Taip jau yra susitarta su Dievais nuo senų senovės. Be visa ko muziejus turėjo labai dailų tvenkinį su lotosais, o aš nesusilaikiau nenufotografavus ir darbuotojo tikrinančio bilietus. Iš pradžių norėjau kaupti baliečių portretus, bet vėliau kažkaip pamiršau šią idėją. Taip ir likau tik su šiuo vienu portretu savo kolekcijoje.
Pasimėgavę menu iki soties (manau Šveicarai mėgavosi kur kas labiau nei mes) patraukėme į garsųjį beždžionių mišką. Nežinau ko ten buvo daugiau – makakų ar turistų. Šiaip ar taip prie įėjimo iširdusi beždžionė, bandanti atimti bananą iš moteriškės, maloniai nenuteikė. Moteriškė savo ruožtu supanikavusi ėmė klykti. Po tokios įžangos mes prie beždžionių artinomės ypač atsargiai. Nors visi kaip susitarę tvirtina, kad to miško gyventojos labai draugiškos, ne tokios cheeky kaip Uluwatu, turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol įsidrasinome. Beje miškas taip pat turi šventyklą. O kas Balyje jos neturi? Man visa aplinka labai priminė filmuką apie Mauglį. Seni, kerpėmis ir vijokliais apaugę pastatai, griuvėsiai ir tuntais zujančios makakos. Šveicarai taipogi lakstė it užsukti mat labai skubėjo. Jų tolimesnė tos dienos stotelė buvo Munduk miestelis kalnuose, taigi per daug laiko jie neturėjo. Kas reiškė, kad mes neturėjom progos kaip reikiant pasifotografuoti. Anie tuoj imdavo vartyt akis vos mums sustojus prie kokios beždžionėlės. O jos juk tokios mielos, kai nebando atimti bananų.
Na ką gi ne už ilgo atsisveikinom, pasiemėm lagaminus iš jų mašinos ir įsikraustėm į mūsų Guest Housą. Balkonėlyje jau buvo padėtas karšto vandens termosas ir arbata. Kieme klykavo vaikai, tvyrojo malonus smilkalų kvapas, o žvali močiutė kėsinosi užnešti aukštyn mūsų lagaminus. Labai namietiškai pasijutome, neskaitant giedančių gaidžių už lango. Per tas kelias dienas kol gyvenome jie sugebėjo nugriauti šalia esantį neaiškios paskirties pastatą, todėl be visa ko dar teko taikstytis ir su statybininkais ant stogo.  Kol kas čia pabus ir mūsų namai. Labai dėkui už svetingumą. 

No comments:

Post a Comment