Ketvirtoji diena Balyje - Šventyklos, kava, vulkanai ir vėl ryžių terasos

Šiandien laukė labai intensyvi ekskursijų diena. Tačiau, vietoj to, kad ją žvaliai pradėtumėm 9-tą ryto (kaip kad dauguma turistų, idant aplėktų kuo daugiau lankytinų objektų), mes iš namų išsikrapštėm gal kokią 11-tą ir tingiai susiruošėm ieškot vairuotojo. Žinoma kas moka vairuot motorolerį daug smagiau ir pigiau lakstyt po kaimus savarankiškai. Mes deja nemokam. Vairuotojų kainos standartinės, net derėtis čia beprasmiška. Na, nebent kas nors užsikelia kokią nors kosminę kainą žinoma. 8 valandos paprastai kainuoja 40 USD, daugiau nei 8 – 45 USD, pusė dienos apie 25 USD. Prie pat mūsų Guest houso buvo turistinis kioskelis, ten pasiklausėme apie vairuotoją, kuris kaip paaiškėjo buvo mūsų namo savininko brolis. Turiu pasakyt, kad ilgainiui tarp tų brolių įsiplieskė didelė konkurencija. Mes dar ir dėl valties bilietų į Gili susitarėm su tuo broliu, o kitas brolis tai sužinojęs pasiūlė pigiau, kad tik pirktumėm iš jo. Gal mums reikėjo kokį aukcioną surengti ar ką? Šiaip ar taip manau jie abu gana lygiavertiškai pasidalino pajamas. Vienas mums namus nuomojo, kitas vežiojo. Vistiek viskas eina į šeimos puodą.
Na, bet grįžkime prie ekskursijos. Vairuotojas pasipuošė tradiciniais rūbais ir buvo pasiruošęs bet kokiai situacijai. Turėjo ir skėtį, ir sarongus. Štai mūsų kelionės planelis:

• Tirta Empur šventykla
• Kavos plantacija
• Batur Vulkanas ir ežeras
• Besakih šventykla
• Ryžių laukai
• Dramblo olos šventykla, jei spėsim

Dieną truputį linojo. Bet lietus Balyje greit baigiasi. Palyja stipriai 10 minučių ir vėl saulė šviečia. Netgi visai smagu atsigaivinti karts nuo karto.

Pura Tirta Empul viena žymesnių Balio šventyklų. Istorija byloja, kad šventasis šaltinis buvo sukurtas vandens Dievo Indros, todėl negalima abejoti jo gydančiomis, jauninančiomis ir šiaip dvasiškai apvalančiomis galiomis. Čia visuomet nusidriekusios eilės žmonių, norinčių palįsti po drakonais, spjaudančiais šiltą versmių vandenį ir visomis prasmėmis tapti švaresniais. Šiam procesui yra visasa ritualas ir tvarka. Iš pradžių reikia atnešti auką, vėliau poteriaujant lįsti po visais fontanais iš eilės (jų yra 12). Kiekvienas lankytojas – nuo pusnuogių senučių iki mažų vaikučių– nuoširdžiai meldžiasi ir turškiasi. Taigi apsivalymo procesas atrodo labai smagiai. Šio vandens žmonės pasisemia ir į butelius, kad parsineštų namo.
Kaip ir kiekvienoje šventykloje čia privaloma dėvėti sarongus. Man šitie tikriausiai patiko labiausiai – ryškūs oranžiniai su mėlynu kaspinėliu.
Vandens šventykla mus kaip ir pridera pasitiko su vandeniu. Dangus staiga prapliupo lyti, o mūsų vairuotojas iš mašinos atskubėjo su skėčiu. Laimei lijo viso labo gal penkias minutes ir neilgai trukus vėl išlindo saulutė.

Turiu prisipažinti, kad iš tiesų nesu labai didelė visokių organizuotų turų ir turistų lankytinų objektų mėgėja. Bet Balyje, kažkaip viskas taip dailiai susipina, kad net atėjus į vietą, skirtą turistams, jautiesi nuostabios kultūros dalele. Viskas taip gražiai susukta, įpakuota ir pateikta, kad norisi leisti ištirpti burnoje it kokiai cukraus vatai. Vienintelis dalykas, kuris truputį erzina tai prekeiviai, bet po kelių dienų tikriausiai įsijungia kažkoks filtravimo mechanizmas ir pradedi matyti ir girdėti tik tai ką nori bei ignoruoti visa kita.

Taigi neatsitiktinai kita itin turistinė stotelė buvo kavos plantacija. Tik tiek, kad tuo metu kai mes atvykom ten nebuvo jokių turistų, todėl pasijutom tarsi viskas skirta būtent mums. Pasidarėme trumputį turą ir susipažnime su augalais, ant vieno krūmo auga čili, ant kito kava, iš po žemės kyšo ananasas ir dar daug visokių grožybių. Be abejo apžiūrėjome ir žvėriuką kuris valgo kavos pupeles ir jomis kakoja. Tuomet gaminama Luwak kava, kuri laikoma didžiu delikatesu. Beje kvepia ji labai skaniai, ne taip kaip galėtumėte pagalvoti. Kavos plantacijose kavos ir arbatos degustacijos nemokamas, mat tikimasi, jog vėliau čia pat jų įsigysite. Kainos žinoma nemažos, bet aš vistiek nusipirkau Ginsek kavos vien vedama nostalgiškų motyvų. Ir netgi per daug nesiderėjau.

Sekantis sustojimas buvo gražus Balio gamtos kampelis – Baturo ežeras šalia Baturo kalno. Na tiksliau apžvalgos aikštelė iš kurios šiuo reginiu pasigrožėjome iš viršaus. Nusileisti iki ežero būtų truputėlį užtrukę, bet kitą kartą būtinai norėčiau. Taip pat labai norėčiau leistis pasitikti saulėlydio ant vulkano šlaito. Aukščiausias Balio taškas yra Mount Agung prie kurio pastatyta Besakih šventykla. Žmonės tiki, kad šis vulkanas yra mistinio kalno Mount Menu kopija, kuris yra centrinė visatos dalis. Taip pat tikima, kad iš čia nusileidžia Dievai. Nors jis buvo išsiveržęs jau senokai, dūmai iš kraterio karts nuo karto parūksta.

 

Po kiek laiko – vėl nuostabus vaizdas. Šį kartą į ryžių laukus nuo vieno restorano terasos. Lietutis ir vėl kėsinosi lynoti, bet truputį pakrapnojęs nutarė nustoti. Negi gadins mūsų nuotraukas dabar? Neįsivaizduoju nei kas čia per restoranas, nei kur jis yra, bet manau panorėjus ne vienas vietinis vairuotojas mielai čia atgabens. Darbuotojas buvo labai malonus ir net nepaisant to, kad mes neketinome čia valgyti, mielai mus pafotografavo ir aprodė aplink. Be abejo plati šypsena vis nedingo nuo ko veido.

Paskutinis objektas buvo Goa Gajah, Dramblių uola. Ji pastatyta XI a., neaiškiomis aplinkybėmis – anot vienos pasakos, ją savo nagu pastatė gigantas Kebo Iwa. Tačiau lietus jau buvo kaip reikian įsisiūbavęs, todėl pasiemę skėčius tik truputį į ją pasižiūrėjome iš toli ir nėjome vidun.

Po tokios aktyvios dienos vakare mėgavomės puikia vakariene viename iš Ubudo restoranų, o galva raibo nuo įspūdžių gausos. Kad galėtume šitiek visko suvirškinti rytoj nutarėm pailsėti, įsikelti į viešbutį su baseinu, pasimėgauti SPA ir absoliučiai daugiau nieko neveikti.
Tiesa dar nepapasakojau apie dieviško grožio Besakih šventyklą, kuri paliko neišdildomą įspūdį dar ir dėl kitų priežąsčių. Apie ją bus atskiras įrašiukas.