Wednesday, 31 October 2012

Halloweenas Bulgarijoje

O tiksliau jo nebuvimas. Taigi kaipgis. Ir vėl viešiu nuostabioj šaly Bulgarijoj, kur visi važinėja juodais džipais ir dėvi odines fufaikas. Dar daugiau šarmo prideda faktas, kad esu peršalus ir kalbu vaiduokliškai dusliu balsu. Atėjus į susitikimą pareiškiau - prašom nesigąsdinti, aš nesergu, tik mano balsas truputėlį prikimęs. O iš tiesų tai be perstojo geriu 24 valndų Flu relieve piliules, kurios mano įsitikimu yra ne daugiau efektyvios nei Karvutės saldainiai. Jokių pagerėjimo simptomų kol kas nepastebėjau. Bent tiek gerai, kad pablogėjimo simptomų taipogi. Ko dar Bulgarijoj nėra, tai Halloweeno pėdsakų. Net jokio nusususio moliūgo niekur nemačiau. Spėju ši šventė jiems nelabai artima. Gal per daug nuo Amerikos vertybių nutolę? O internetas tuo tarpu mirga marga raganom, skeletais ir voratinkliais. Kažkur žmonės vis dėlto švenčia.
Manęs dar laukia ataskaitos rašymas, nes šiandien paskutinė diena, kai reikia ją priduoti. Suaugusiųjų gyvenimas toks smagus. :) Verčiau jau eičiau for Trick or Treat juodą skybėlę užsidėjus.    
Beje, ne į temą, bet Sheratoj viešbutis labai jau Bulgariškai atrodo. Būtent taip saulėta čia ir yra. Sakiau, kad ne Halloweeniška visai.

Monday, 29 October 2012

A month of festivities

 Ir visai tai ne Gruodis su Kalėdom bei Naujais metais. Viso labo tik spalis. Šventės prasidėjo nuo Frankfurto knygų mugės, kuri yra ne kas kitą o suaugusiųjų rudenio stovykla. Aš beje šiais metais elgiausi atsakingai ir stengiausi darbo dienomis pamiegoti. Pasimokiau iš ankstesnės patirties. Tik šeštadienį, kai visas darbymetis praėjo, leidom sau nutrūkti nuo grandinės. Ko pasekoje sekmadienį jautėmės švelniai tariant kiek apsnūdę. O juk reikėjo pakuotis. Niekaip neatsistebiu savo kolegos Ispano energija (nuotraukoje šalia manęs). Jam miegot visai nereikia ir dažniausiai tarškia bei mosikuoja rankom lyg prisuktas. Pasak jo, kuo senesnis darosi žmogus, tuo daugiau jį kankina nemiga. Aš tikriausiai dar jauna, nes miegu puikiai ir man miego reikia daug.
Vėliau sekė Katios gimtadienis Meksikiečių restorane Lupita ir W klube (bei baisingo dydžio sąskaita po jo). Ir galiausiai spontaniškiausios vestuvės, kurias vėlgi vainikavo wild night out klube su Halloweeno dekoracijom. Mane gi aplankė apvaizda ir nutariau, kad ledo kubeliai puikiai gaivina. Todėl nieko keisto, dabar sėdžiu be balso ir su nieko gero nežadančiais gripo simptomais. Tai buvo toks night out, kai ketvirtą ryto supranti, kad esi labai alkanas, stovi gatvėj su kebabu rankoj bei vaikaisi taksi. Seniai jau taip nebuvo ir tikriausiai nebebus.
Turiu gausybę išsiliejusių nuotraukų tamsoje prie ilgų stalų, prie apvalių stalų, ant stalų, visa laimė ne po stalais.
Toks truputėlį chaotiškas, bet labai linksmas gyvenimas pastaruoju metu. Jaučiuosi lyg būčiau studentė ar ką. Tik dar linksmiau, nes yra daugiau pinigų. 
Kadangi daugumos nuotraukų kokybė be galo prasta, tai ir neteršiu eterio su neaiškiais vaiduokliškais kadrais. Tos, kur niekas nejuda dar pusė bėdos, bet ir šiaip kai kurių geriau pasauliui nerodyti. :)


Saturday, 27 October 2012

Spontaniškos vestuvės

Prieš tris dienas man Katia pasakė, kad tuoksis Londone, prieš dvi - kad aš būsiu liudininkė, ir prieš dieną, kad man reikia juodos suknelės. Kaip jaunieji patys vadina, tai buvo repeticija prieš tikrąsias vestuves Libane, įvyksiančias kitais metais. Šiaip ar taip gavosi smagi ir labai graži šventė. O aš buvau itin sujaudinta garbės būti liudinke ir palikti savo parašą ant vestuvių dokumento. Darbuotoja vis bandė išsiaiškinti, ką mano parašas reiškia, nes paprastai būna kokia nors pirmo ir antro vardo kombinacija. Maniškis tiesą sakant nieko nereiškia ir yra paprasta keverzonė, kas neatrodė labai įtikinamas paaiškinimas. Vėliau užėmėme pusę prancūziško bistro, kur žmonės bandė ramiai pusryčiauti, o mes pilstėm vyną ir šampaną bei garsiai sakėme tostus. Diena buvo nuostabiai šviesi ir saulėta. Turint omeny minimalų pasirengimo laiką viskas pavyko daugiau nei puikiai. 
Linkiu didžiausios laimės savo mylimiausiai draugei Katiai ir jos jau esamam vyrui Raymondui. 
P.S. Neredaguotos ir neprofesionalios nuotraukos, nes tingisi jas redaguoti. Bet turėtų ne už ilgo būti ir kokybiškesnių. :)










Thursday, 18 October 2012

Nebanaliai apie meilę

Ištrauka iš Murakamio Norvegų Girios.

-Lauki tobulos meilės?
-Ne, netgi aš suprantu, kad šito laukti neverta. Aš ieškau savanaudiškumo. Tobulo savanaudiškumo. Tarkim pasakau tau, kad man labai norisi trapius tešlos kepinio. O tu, kad ir ką veiktum meti viską į šalį ir bėgi man pirkti kepinio. Paskui grįžti visas uždusęs, atsiklaupi ir įteiki man žemuoginį trapios tešlos pyragaitį. O aš sakau: ne, aš jo nebenoriu - ir švysteliu pro langą. Tai štai ko aš ieškau.
-Nesu tikras, kad tai kaip nors susiję su meile, - pratariau šiek tiek priblokštas.
-Dar ir kaip susiję,-patikino ji.-Tiesiog tu nesupranti. Merginos gyvenime pasitaiko laikotarpių, kai šitokie dalykai būna be galo svarbūs.
-Pavyzdžiui išmesti žemuoginį trapios tešlos pyragėlį pro langą?
-Būtent. O jį išmetusi dar norėsiu, kad vyriškis atsiprašytų: 'Dabar aš suprantu, Midori. Koks buvau kvailys. Juk turėjau numanyti, kad kol grįšiu, tu jau nebenorėsi žemuoginio trapios tešlos pyragaičio. Iš tiesų, proto ir jautrumo turiu kaip koks asilo mėšlo gabalas. Bet aš tuojau pasitaisysiu. Nueisiu ir nupirksiu ką nors kita. Ko norėtum? Šokoladinių putėsių, o gal bandelės su varške?
-Na, o kas paskui?
-O jau paskui aš padovanosiu jam visą savo meilę, kurios jis bus nusipelnęs už tai, ką padarė.
-Man tai skamba gana beprotiškai.
-Ką gi, o man kaip tik tai ir yra meilė. Tiesa, niekas nesugeba to suprasti. - Midori krestelėjo ant mano peties gulinčią galvą. -Tam tikriems žmonėms meilė prasideda nuo kokios nors smulknenos ar kvailystės. Na, ko nors panašaus - arba išvis neprasideda.

Tai perskaičiusi norėjau spiegti. Rimtai... Myliu Murakami.

Wednesday, 17 October 2012

Žinutės

Vieną kartą Amerikoje buvo vykdoma neįprasta reklamos kampanija. Šalia didžiųjų valstijos kelių milžiniškose reklamos lentose buvo skelbiamos žinutes, daug įtaigiau kviečiančias pas Dievą, nei įprastos nuobodžios Biblijos citatos.

„Susitikime mano namuose, sekmadienį, prieš rungtynes- Dievas“
„Reikia pakalbėti- Dievas“.
„Ar perskaitei mano bestselerį Nr 1? Bus testas- Dievas“.
„Ei, neversk manęs čia nusileisti- Dievas“.

Nežinau ar jūs tikite Dievu? Aš pavyzdžiui tikiu. Netikiu religija ir dogmomis, bet tikiu Dievu. Tai, kuo tikiu man yra daug daugiau nei religija. Todėl ir pasipiktinimas dėl Romeo Castellucci spektaklio ar filmo apie Muhamedą man atrodo neadekvatus. Jei yra juos garbinančių žmonių, kodėl negali rastis žmonių, kurie turėtų teisę to nedaryti?

Bet aš norėjau pakalbėti apie žinutes, kurias gauname pačiais neįprasčiausiais būdais. Tada, kai mums jų labiausiai reikia. Gal čia kokia beprotystės forma, bet man pastaruoju metu atrodo, kad visi žmonės, kuriuos sutinku ar įvykiai kurie nutinka, stengiasi kažką svarbaus pranešti. Svarbaus asmeniškai man. Nes savo vidinio balso ne visada klausau. Reikia kažkokios žinios iš išorės.

Štai sėdžiu ir geriu žalią arbatą su šviečiančių skulptūrų meninku, kurį matau pirmą kartą. Kažkodėl jam pasakoju apie savo rašymą ir nuostabą, kad jis ne toks blogas, kaip pačiai kartais atrodo. Ir štai jis net neskaitęs nei vieno mano teksto imą skaityti man paskaitą, kad aš be abejo galiu rašyti, ir netgi turėčiau rašyti angliškai. Kaip mat ima man siūlyti visokių patarimų apie rašymo tobulinimą, metaforų kūrimą ir saviraišką.

Kitą dieną sėdžiu ir valgau salotas su bankų analitiku ir jis man ima aiškinti, kad tokių stiprių žmonių, kaip aš jis žino gal du. Jis beje mato mane antrą kartą. Tačiau nepaisant to ima girti mano charizmą ir tikslų siekimą. O viduje aš jaučiuosi tokia sutrikusi ir tuo tarpu galvoju, kiek gi aš turiu kaukių jei jau žmonėms palieku šitokį įspūdį.

Ir štai lėktuve sėdžiu šalia tokiu vengro, kuris man aiškina, koks įdomus mano gyvenimas ir kokia aš turėčiau būti laiminga turėdama šitokias galimybes keliauti.
Aš tuo tarpu stengiuosi išmokti nebespoksoti į tuštumą, o atsukus jai nugarą apkabinti visus žmones, savo pasiekimus, savo namus ir darbą, kuriuos visa laiką laikiau antraeiliais dalykais. O kas svarbiausia – atsisukti į save visam šitam lėkime. Tiesiog sustoti ir susirasti savo žvaigždę danguje. Nes jei tau dovanoja žvaigždę, jos niekaip nebegali grąžinti atgal. Ji tebebus danguje net ir tada, kai užuot žiūrėjęs aukštyn, kėblinsi beveik nosimi siekdamas šaligatvį.

Bent jau artimiausius keletą milijonų metų.

Ir kažkodėl tai teikia paguodos.

Saturday, 13 October 2012

Gegužė: Dali

Labiausiai džiaugiuosi, kad esu Salvadoras Dali, ir vis klausiu savęs, ką šiandien genialaus sukursiu. Ir vakare einu miegoti įsitikinęs, kad likau šimtaprocentinis Dali... Pagaliau aplankiau kuklumo nestokojančio Dali muziejų. Jau seniai į jį norėjau. Vos 1,5 valandos kelio nuo Barselonos, įsikūręs Figueres miestelyje ir lengvai pasiekiamas tiek autobusu, tiek traukiniu. Lankytojų kiekiais tikrai nesiskundžiantis teatras-muziejus demonstruoja daugiau kaip 1500 meno kūrinių, įvairių paveikslų, freskų, 3 dimensijų koliažų, skulptūrų, eskizų nuotraukų ir visokiausių optinių apgaulių. Galima net Dali miegamajį apžiūrėti. Iš tiesų aš tikėjausi daugiau eksponatų. Kažkaip labai jau greit viską apėjome, net plane pasitikrinom ar nieko nepraleidom. Bet pasirodo ne. Dar bandėme prisiplakti prie rusų ekskursijos, nes čia net audio gidų neduoda, o daugiau infomacijos tikrai nebūtų pakenkę. Deja greit supratom, kad rusų gidė irgi nieko įdomaus nepasakoja, o turistai rodydami vos ne į kiekvieną eksponatą klausia ar jis Dali originalas. Gal pirkt norėjo ar ką? Be to ir pats meninkas ganėtinai įdomus ir ekscentriškas. Net keista, kad gyveno jau televizijos amžiuje ir Youtube galima rasti ne vieną pastarojo interviu.  
Aš įšsigudrinau sutelkti ties savimi viso pasaulio dėmesį ištisus 20 metų. Mano devizas skelbia: ”Svarbiausiai, jog apie Dali būtų nuolat kalbama - netgi, jei ir gerai''.

Dar net neįžengus į vidų lankytojus pasitinka skulptūromis aplipintos sienos. 
Galima paganyti akis bestovint eilėje, kuri buvo visai netrumpa.  
Pagal žymiosios Holivudo žvaigždės Maė Vest veidą sukurtas siurrealistinis butas, kuris yra vienas įspūdingesnių muziejaus eksponatų.
 Įžengus į kambarį nustebina atskiros „veido“ dalys: du paveikslai, kurie atstoja akis, židinys - nosis, o lūpos - tai lūpų formos sofa, plaukus imituoja šviesios užuolaidos.
Žymieji kiaušiniai ant stogo.
Pats ponas genijus - šedevrų autorius.

Man labai patikusi gignatiška freska ant lubų.

Minios meno gerbėjų apžiūrinėja  mašiną su viduje esančionis kaip manoma Dali ir jo žmonos figūromis.
Spalvingos karvutės pakeliui į muziejų.
Dali žmona ir mūza Gala pagrindnis jo paveikslų modelis. 
Dešimčia metų vyresnė rusaitė dėl jo paliko savo vyrą tačiau ir toliau žavėjosi jaunesniais meninkais. 
Dali netgi skatindavo romanus ir meilės aferas, nes tai jį įkvėpdavo. 
Labai laisvamanė šeimynėlė.
Nerealaus dydžio paveikslas.

Siurealistinė nuotrauka. :)

Saturday, 6 October 2012

Take this waltz

Labai patikęs ir užkabinęs filmas. Rekomenduoju pažiūrėti. Man savo ruožtu jį pasiūlė draugė, kuri su savo vyru jau beveik dešimt metų. Ji patvirtino, kad viskas kaip tik taip ir būna.
Nors pagrindinė herojė mane gerokai nervino, pats siužetas pasirodė be galo artimas. Aš irgi lengvai susižaviu naujais dalykasi, kai tuo tarpu seni atrodo nuobodūs ir nebekeliantys jokių emocijų. Vis galvoju, kad atrasiu laimės raktą, jei pakeisiu darbą, gyvenamąją vietą, vaikiną, pradėsiu lankyti naujus kursus ar nuvyksiu į tolimą šalį. Tačiau gyvenimo paradoksas yra tai, kad kiekvienas naujiena anksčiau ar vėliau pasensta. Vėl ir vėl norisi kažko naujo. Tai kas ką tik kėlė džiaugsmą netrukus jau verčia žiovauti. Be to kaskart norisi vis daugiau... Vis stipresnių pojūčių... Vis didesnio greičio... Vis labiau ir labiau nepakartojamų akimirkų... Ir niekada nebus gana. 
O juk laimė daug paprastesnė, nei mums kartais atrodo. Sugebėti mėgautis esamais dalykais ir būti dėkingam už tai, ką turi. Štai kur visa esmė, bet kartu ir nelengva užduotis. Niekas iš išorės negali ilgu laikotarpiu užtikrinti mūsų laimės. Trumpam - taip, be abejo. Bet ilgam - neįmanoma. 
Šis filmas būtent tai ir parodo. Bėgdama nuo rutinos herojė, kuri ir šiaip visą laiką restless (nerandanti sau vietos) atsiduria ten pat, nuo kur pradėjo. Prie televizoriaus ant sofos ir prie bendros kriauklės vonioje. Nors naujo romano pradžia buvo tokia viliojanti ir daug žadanti.  
Filmo gale nuskamba frazė: “Sometimes life has a gap in it… It just does. You don’t go crazy trying to fill it.” Gal ir taip. Kartais tą tarpą reikia tiesiog pralaukti. 
Be to vizualiai labai šauniai padarytas filmas. Man ypač įsiminė karuselė, kurioje ji ir jis sukasi apsupti šviesų, apsvaigę meiliai žvelgdami viens kitam į akis. Ir staiga karuselė sustoja, muzika nutrūksta, o jis ir ji sutrikę ropščiasi lauk. Kaip taikliai nufilmuotas įsimylėjimo momentas. Super. 
Nors skaičiau atsiliepimų, kad kai kurių žiūrovų filmas neįtikino. Mane dar ir kaip. Noriu vėl pažiūrėti ką nors panašaus. Jei turit kokių rekomendacijų prašau pasidalinkit. 




Thursday, 4 October 2012

Gegužės prisiminimai: Barselona pėsčiomis

Kažkaip vis neradau progos papasakoti apie savo kelionę į Ispaniją, kurią apturėjau Gegužės gale su savo šaunia ir nepakartojama drauge Katia. Laikas vis bėgo ir bėgo, o iškloti mūsų nuotykius taip ir nebuvo kada... Bet kaip sakoma geriau vėliau negu niekada. O kelionės juk smagios būta. Pradėkim nuo to, kad apsistojome jaukiame, ką tik atsidariusiame boutque viešbutėlyje pačiame Barselonos centre ir visur vaikščiojom pėsčiomis. Kartais tiesą sakant atstumų neapskaičiuodavom, bet nieko tokio. Mūsų nakvynės vietoje administratorei įvarėme lengvą šoką, nes kambary radusios tik plonas paklodes pareikalavome padoraus ir šilto užkloto. Ji išpūtusi akis mūsų perklausė: Are you sure? You know it's quite hot here... Na, taip dėl viso pikto, - atsakėme mes. Net nereikia ir sakyti, kad jo neprireikė. Jau atpratę mes nuo tokių karščių. Bet atsarga gėdos nedaro.  
Aš Barselonoje jau trečią kartą ir be senų pamėgtų maršrutų atradau ir nematytų dalykų. Tiesa, mano katalonas kolega nepagailėjo įvairiausių patarimų restoranų ir klubų klausimais. Kurias mes nelabai pasinaudojom, bet vistiek ne pro šal turėti sąrašėlį. Visų pirma aplankėm Tibidabo kalną, kur prie pat bažnyčios įsikūręs lunaparkas, o ant pastarosios stogo dar ir didžiulė Kristaus skulptūra užlipdyta. Atrakcionai galima sakyti buvo vintažiniai ir  kažkodėl neveikė. Nuo kalno veriasi įspūdingi vaizdai. Vėliau žemėlapyje pamatėme, kad ir Park Guell ne per toliausiai, galima sakyti kalno papėdėje. Todėl ramiai sau pasivaikščiojome 30C karštyje iki jo ir pasigėrėjome Barselona jau nuo kitu rakursu. Jaukiai atmosferai sukurti kažkoks išprotėjęs hipis tarškino gitara ir skleidė garsus turėjusius priminti dainavimą. Nuo vaikščiojimo pasijutom išalkusios, todėl leidomės ieškoti mano kolegos nurodytų užkandinių. Deja taip jų ir nepasiekėm, nes gurgiantys pilvai privertė užsukti į artimesnį tapų barą, kur aptikome įmantrių sumuštinių ir cerveza
Vakaro programą žinoma vainikavo šviečiantys kriokliai ir susitikimas su vietiniais pažįstamais. Pasivaikščiojome aplink buvusį Olimpinį miestelį ir šiek tiek po naktinės Barselonos kiemelius su staliukais lauke. Be jokios abejonės parpėdinome pėsčiomis atgal į mūsų viešbutuką. Man patinka gyventi centre ir leisti kojoms kiek padirbėti. Londone tokio malonumo neturiu. Visur su traukiniu reikia keliauti mažiausiai pusvalandį.