Wednesday, 26 September 2012

Barselonos prisiminimai

Atradau šį unikalų kadrą, besikapstydama po savo nuotraukų archyvą ir stengdamasi sukurpti keletą pasakojimų apie trumpą išvyką į Barseloną gegužės mėnesį (vaje kaip seniai). Gal kas nori paspėlioti kas čia vyksta?

Sunday, 23 September 2012

Zucca

Zucca yra modernus itališkas restoranas netoli London Bridge, pačioje Bermonsey širdyje. Tikras slow food, healthy food ir quality food propaguotojas. Vien į jo duris pasižiūrėjus darosi aišku, kad čia ne šiaip kokia užeiga, o visuotinai pripažinta ir gerbiama vieta. Gražiosios durys gausiai aplipintos sraigėmis (slow food simboliais), Michelin rekomendacijų lipdukais ir dar krūva visokiausių top apdovanojimų. Maistas skanus ir paprastas. Be jokių ekstra nesamonių. Toks, kuriuo gera mėgauris ir nekyla klausimų už ką moki pinigus. Aptarnavimas be priekaištų. Interjeras šviesus ir lengvas. 
Mes čia susitikome paminėti mylimos draugės ir jos būsimo vyro sužadėtuvių. Ta proga užvirė diskusija apie arabų moterų džiaugsmus, santuokas pagal susitarimą ir haremus. Pasirodo jei esi pirmoji žmona tau priklauso visos teisės, o ketvirtąjai belieka trupiniai. Beje, draugės būsimas vyras ne koks musulmonas, tiesiog jam pasitaikė laimė dirbti Saudo Arbijoje, todėl mielai mus palinksmino įdomiomis istorijomis iš Europiečiui tokio tolimo ir nesuprantamo pasaulio. 
O Zucca tai rekomenduoju. Ir kainos ten labai nesikandžioja. 

Saturday, 22 September 2012

Anna Karenina

Kokios jaudinančios ir dramatiškos meilės istorijos atrodo knygose ir filmuose. Bet ar gyvenime kas nors tokių norėtų? Visuomet kažkodėl stipriausiai sukrečia pasmerkta meilė, kupina kliūčių, priešų ir besibaigianti išsiskyrimu ar mirtimi. O gyvenime juk viskas daug papraščiau ir nėra jokio užkulisiuose griežiančio simfoninio orkestro. Bet gal be sudaužytų širdžių nebūtų ir didžiosios daugumos literatūros bei meno šedevrų? 
Anna Karenina teko pabūti ne vienai žymiai kino legendai: Gretai Garbo, Vivien Leigh, Marlene Dietrich ir Ingrid Bergman. Dabar ja tapo Keira Knightley. Neatpažįstamai subaisintas ir pasendintas Jude Law įsikūnijo į jos vyrą. Visi kritikai be galo liaupsina šio dueto talentus, o apie Vronskį vaidinusį Aaron Taylor-Johnson nelabai turi ką pasakyti. Tiesą sakant aš irgi sukau galvą, kodėl jis buvo pasirinktas pagrindiniam vaidmeniui. Man asmeniškai absoliučiai nepatrauklus vyras ir abejočiau jo galimybėm suvilioti Anną Kareniną. 
Pagal režisieriaus Joe Wright sumanymą filmo veiksmas vyksta teatre, su įvairiom dekoracijom ir užkulisiais. Vaizdai, kostiumai ir dėmesys detalėms yra tiesiog saldainiai akims. Dėl tų teatro dekoracijų viskas atrodo tarsi graži fantazija ir nežinau ar žiūrovai, neskaitę Tolstojaus originalo,  galėtų lengvai susivokti, kas vyksta ekrane. 
Man asmeniškai labai patiko, bet aš ir šiaip mėgstu senovinius filmus. Tik truputėlį pasigedau rusiškumo. Galima būtų pagalvoti, kad čia filmas apie anglų aristokratus. Švarus britiškas akcentas tikrai nepriverčia galvoti, kad veiksmas vyksta carinėj Rusijoj. Bet režisierius tikriausiai ir nenorėjo rusiško filmo, kitaip būtų ten ir filmavęs. 
Beje, žiūrėjau tokiam truputį senoviškam Notting Hill Coronet kino teatre, kas irgi pridėjo žavesio. 




Thursday, 20 September 2012

Apie ne mano keliones

Noriu pasidalinti mano šiuo metu dažnai lankomu ir mylimu blogu Gyvenu Gerai. Jo autorei Vaidai bei jos draugei pasitaikė laimė porą mėnesių mėgautis Tailando ir Indonezijos saule. Na gal ‘pasitaikė’ ir nelabai tinkamas žodis. Juk kiekvienas mes esame savo laimės kalvis. Ech, kaip smagu turėti tokią laisvę.
Vaidos nuotraukos galėtų drąsiai puošti National Geographic puslapius. O kas svarbiausia, kelionių istorijos linksmos, įdomios ir neturistinės. Be to ji geranoriškai padeda ir atsako į iškilusius klausimus, kas be abejo yra labai gražu iš jos pusės. Ačiū, Vaida!
Ankščiau keliaudavau su Greit grįšim po Lotynų Ameriką (deja, jie jau grįžo). Dabar keliauju su Gyvenu Gerai po Aziją (bet lyg ir ji žada ne už ilgo grįžti). Na tai pasisėmus įdėjų beliks keliauti pačiai.

Neblogas kadras, ką?

Tuesday, 18 September 2012

London Arts Club

Šiek bei tiek laiko nutekėjus nutariau papasakoti apie prieš porą savaičių aplankytą Arts Club. Pamaniau sau pasigooglinsiu kokių nuotraukų įrašui įliustruoti. Ir gerasis dėdė Googlas man dosniai išmetė krūvą visokių įžymybių, išeinančių pro šio privataus narių klubo duris. Aš aišku nei vienos jų ten nemačiau ir net kažkaip nepagalvojau dairytis. Bet dabar vistiek tikriausiai atrodys, kad rašau čia pasigirti. Gal net sėdėjau ant kokios Lady Gagos nutupėtos kėdės? Visi fotografai manau iš kart užgula duris vos kuriai žvaigždutei mieste pasirodžius. O man net mintis nebūtų šovusi į galvą, kad čia kažkokią įžymybių Hot Spot. Nors žinoma viskas viduje atrodo nuostabiai ir elegantiškai. Juk pačios Gwyneth Paltrow su Stella McCartney prikišo nagučius prie dekoravimo. 150 metų gyvuojančio klubo nariu yra pabuvojęs ir Charlis Dikensas, ir dauk kitų kultūros ir meno veikėjų. XIX amžiuje tai buvo vieta kur megzti ryšių rinkosi to meto kūrybingieji ir įtakingieji. Dabar jo nariais yra architektai, muzikantai, aktoriai ir rašytojai. Viduje laukia keletas barų, restoranas, sodas, brasserie ir keletas poilsio kambarių. Labai tinkama vieta susitikimams prie taurės vyno.
Po visom nuotraukom Google antraštė skelbia, kad tas ir anas išeina pro Arts Klubo duris.
Čia tik kelios žvaigždutės. Gwyneth beje nuostabiai atrodo. 

Šiaip ar taip, nors ir truputėlį prajuokinta nupaparacintų įžymybių gausos, vis dėlto radau, ko ieškojusi. 
Va prašom pasigrožėti interjeru.









Special thanks Aistei iš Luxeat už pakvietimą. 

Sunday, 16 September 2012

Verdono kanjonas

Vis dar nepabaigiu dalintis įspūdžiais iš savo vasaros atostogų Provanse.
Dabar norėčiau truputėlį papasakoti ir parodyti Verdono kanjoną, kuris yra nerealaus grožio ir labai vertas dėmesio. Šis tarpeklis - didžiausias Europoje (apie 21 km ilgio ir iki 700 m gylio, tarpeklio plotis kinta vietomis nuo 6 iki 100 metrų pločio. Siauriausia jo vieta viršuje – 200 metrų, o plačiausia – kiek daugiau nei 1,5 km). 
Smagu ne tik jį pamatyti, bet ir iki jo važiuoti: kuo arčiau tarpeklio, tuo keliukai siauresni, o vingiai ir posūkai dažnesni. Na čia žinoma smagu tiems, kas nebijo aukščio. Man tiesą sakant nuo tų visų skardžių, posūkių ir prarajų susisuko galva, todėl net paprašiau sustoti ir leisti grynu oru pakvėpuoti. Vaizdai iš tiesų pasakiški. Net ir mane, jau daug visko mačiusią sužavėjo. Be to visur įrengtos specialios apžvalgos aikštelės, todėl galima stoti, grožėtis ir fotografuotis į valias. Nusileidus žemyn ežere (Lac de Ste Croix) laukia daug vandens pramogų. Įvairios kanojos, valtys, vandens dviračiai, kateriukai. Žodžiu pagal tingumo lygį. Mes išsinuomavom motorinę valtį, nes nebuvo ūpo nei minti, nei irkluoti. Gi ir taip karšta. 
Tikras smagumėlis. Plauki siauru tarpektiu, o ten kriokliukai nuo sienų varva. Verdono upė teka per gilų slėnį kreivomis uolomis ir kūgio pavidalo viršukalnėmis, todėl yra kur akis paganyti. Be to nemažai entuziastų gaminasi adrenaliną kabarodamiesi sienomis ir šokinėdami į vandenį nuo įvairaus ekstremalumo lygio iškyšulių. Jei šauna į galva (arba ši perkaista), galima žinoma ir iš valties pūkštelėti į vandenį. Ką mes labai smagiai ir padarėme. 
Va tokios ir turi būti atostogos.    















Wednesday, 12 September 2012

Budapeštas sutemus


Kadangi man pro langą matosi žymusis Grandinių tiltas (Chain Bridge) ir  smagiai plaukioja laiveliai apačioj, aš visai nenoriu eiti miegoti. Juk apsistojau čia tik vienai nakčiai. Beje iš patirties galiu pasakyti, kad lemputės ant tilto užgęsta lygiai dvyliktą (ką tik užgęso). Kol kas Lanchid 19  viešbutis buvo geriausias pasirinkimas Budapešte. Bent jau vaizdo ir vietos atžvilgiu tai tikrai. Nes jis yra in the middle of everything. Iš kambario ir taip matosi viskas kas turi matytis, įskaitant ir parlamento rūmus. Tačiau aš vistiek išėjau pasižmonėti, grynu oru pakvėpuoti ir nupėdinau iki Žvejų Bastiono esančio galima sakyt už kampo. Vaizdas naktį ten tiesiog nenusakomas. Tarsi kokioj pasakoj atsidūrus, neskaitant aplink zujančių turistų, žinoma. Šiltas ir vasariškas vakaras pasitaikė. Labai tinkamas slampinėjimams palei upę. Savo meilę šiam miestui esu prisipažinusi daug kartų, todėl be galo gera čia sugrįžti vėl ir vėl.
Dar šiandien kažkur perskaičiau mintį: Nėra nei vienos dienos, nevertos gyventi. Nei vieno žmogaus, kurio nebuvo verta sutikti. Ir nei vienos dovanos, kurios nebuvau verta aš. Viskas yra piešiniai. Paveikslai – gražūs ir teisingi. Tik vieni įrėminti, kai kurie gal net parodoje. Kiti paslėpti po dulkėtomis drobėmis. Nėra nei vieno, kuris būtu vertas sunaikinimo. Tik mirdami žinosime, kurie jų iš tiesų buvo šedevrai.




Monday, 10 September 2012

Bloomberg summer party

Bloombergas, kur dirba mano draugė, kiekvienais metais organizuoja vasaros summer party. Tai visą dieną besitęsiantys piknikai kažkur laukuose už Londono. Ten laukia karuselės, daug maisto, gėrimų, atrakcijų, pramogų, koncertų ir viską vainikuojantis DJ šou vakare. Jau esu rašiusi apie savo įspūdžius prieš du metus čia. Šį kartą man pasirodė kiek per mažai užsiemimų suaugusiems. Daug labiau buvo pagalvota apie mažuosius. Taigi mes, neturintys mažųjų, visą dieną valgėm, gėrėm ir sėdinėjom ant žolės. Na dar žinoma žaidėm stalo tenisą, fotografomės su visokiais keistais persirengėliais, užrašais ir gigantiškom braškėm, mokėmės Lindy Hop žingsnelių, supomės karuselėj, šokinėjom ant pripučiamų kamuolių ir panašiai. Kaip matau per du metus ne itin tesuaugom. 
Vakare šeimynėlės su vaikais paraukė namolio ir prasidėjo tikrasis party. Organizatoriai pridalino visokiausių šviečiančių apyrankių, ragelių, antkaklių ir kitų juokingų atributų. Už tai minia mirgėjo visokiausiom spalvom tamsoje. Ne veltui vakaro šūkis buvo - We Shine.  
Tiesa oras pasitaikė  fantastiškai saulėtas ir lepinantis +27 laipsnių šiluma.
Kaip smagu, kai pagaliau vasara nutaria ir į Londoną užsukti.