Cinque Terre - Manarola

Miesteliuose vaikščioti ir kopinėti į kalnus buvo be galo karšta. Žliaugiau prakaitu it koks kupranugaris dykumoj. Geriausias laikas keliauti po penkias žemes tikriausiai būtų pavasaris arba ruduo, kada galima pasimėgauti pačiu vaikščiojimu ir nueiti visą 15 kilometrų atstumą tarp miestelių. Taip pat iš širdies grožėtis architektūra. Vasaros vidury gi kiti prioritetai – vanduo, vanduo, vanduo... Todėl nenuosatbu, kad daugiau laiko praleidome mini pliažiukuose, kurie yra įsikūrę tiesiog ant uolų arba tarp jų. 

Manarolą pasiekėme keliaudami meilės taku nuo Riomaggiore. Maršrutas tęsėsi apie 1 kilometrą, kuris pasirodė visai neilgas net ir kepinant vidurdienio saulei. Kur bepažvelgsi buvo priraišiota kaspinėlių, prikabinėta spynelių ir meilės pažadų. 
Šis miestelis kažkodėl laikomas ramiausiu iš visų penkių Cinque Terre „taškų“. Nežinau kodėl jis užsitarnavo tokį vardą, nes pliaže nebuvo vietos net ir adatai nukristi. Netelpantys ant kranto maudynėtojai tupinėjo ant uolų ir nuo jų šokinėjo į vandenį. O mūsų dideliam džiaugsmui čia buvo ir dušas, todėl pasimaudę galėjome nusiprausti druskas. Taigi tęsėme kelionę atsigaivinę ir kiek atvėsę. 
Beje, su šitokiais kiekiais amerikiečių dar neteko susidurti nei vienoj Europos vietoje. Slapta net didžiavausi, kad jie nieko panašaus pas save neturi. Tegu pabando nusikopijuoti.