Monday, 30 July 2012

Diena, kai iš džiaugsmo verkė visa Lietuva

Smagu, kaip staiga visi imam jaustis vieningi, o kažkam laimėjus sakom: 'Žiūrėkit, juk tai mūsiškis!'
Labai didžiuojuosi Rūtele. Beje, kokia graži pavardė - Meilutytė. Čia jums ne kokia Soni ar Suzuki.
Gal ir gerai, kad mes maža šalis. Už tai kiekvienas medalis tikrai aukso vertas, o ne statistinis vienetas kaip kokiai Kinijai. 
Ar matėt Lietuvos širdelę ant jos riešo?
Šitas momentas nerealus. Maniau širdis iššoks. Bravo!!!


Arba dar šitas. Tai yra sensacija.



Laimės slėnis Richmondas

Prieš kelis metus Britų vyriausybė nusprendė išsiaiškinti, kur gyvena laimingiausi Londoniečiai. Atsakymas nieko per daug nenustebino. Gal ir nieko keisto rasti daugiau laimingų veidų rajone, kur po parką laksto elniai, upe irstosi valtelės, gėlių apsupty įsikūrę kavinukės, o vietiniai atsipalaidavę tarsi rastųsi kurorte. Kiekvieną kartą čia užsukus susimąstau, kas tokie čia gyvena? Ką gi reikia padaryti, kad tektų laimė čia gyventi?  Apart laimėjimo loterijoje, žinoma. Ne veltui Richmondas pusiau juokais, pusiau rimtai vadinamas laimės slėniu. Bent jau aš tai tikrai kiek save prisimenu Richmonde nesijaučiau niekaip kitaip, o tik laiminga. Galbūt laimė užkrečiama? Tiesa ji nepigiai kainuoja. Be kokio milijono svarų kišenėje, čia geriau namo net nesidairyti. 
Jau kiek anksčiau rašiau apie savo pasilakstymą po parką su elniais. Šį kartą parke vyko olimpinės dviračių lenktynės, todėl nutarėme su drauge pasivaikščioti palei upę ir pagaliau aplankyti mano išsvajotąsias Petersham Nurseries, kas yra absoliutus must do, atsidūrus šitam miesto gale. Ir aš pagaliau did it. Tai labai miela kavinukė, įsikūrusi sodo reikmenų ir gėlių turgelyje. Lyjant lietui arbatą galima gerti šiltnamyje, o tokią dieną kaip ši - kiemelyje su fontanais. Ši vieta labai populiari ir net apdovanota viena Michelin žvaigždute. Kadangi atėjome į darbo pabaigą, buvo belikę tik keli gabaliukai torto, bet įtariu, kad dienos pradžioje pasirinkimas kur kas didesnis. Aš paragavau bananinio pyrago su citrininiu kremu. Skanumėlis. Neįsivaizduoju geresnio būdo pailsinti pavargusias kojas po ilgos dienos. Turiu pripažinti, kad atlikome nemenką žygį paupiu. Taip pat aplankėme Ham House & Garden, 17-to amžiaus rūmus ir sodus. Kai kas netgi teigia, kad čia yra vaiduoklių. Bet kita vertus, kur Anglijoje jų nėra? Šiuo metu ten kaip tik veikia kažkokia modernaus meno paroda. Gerai, kad prie įėjimo mums įbruko lankstinuką, tai truputėlį pasiskaitėm. Kitaip tikriausiai būčiau galvojus, kas čia per nesusipratimai stovi? 
Diena buvo nuostabi ir labai turininga, tiek sporto, tiek meno, tiek arbatos atžvilgiu. Daugiau tokių saulėtų dienų please.
Saulėtas pasivaikščiojimas paupiu.
Praeities menas susitinka su modernizmu. Rutuliai arkose, garsiakalbiai pievose pasakojantys istorijas ir biustai sienose. Galbūt kažkas iš jų čia ir vaidenasi?
Modernusis menas
Namas atrodo labai tinkamas vaiduokliams veistis. Kairiame kampe aš stoviu jų gražiausiam fountain garden. 
Medžių alėja, kuri man labai patiko. 
Welcome to Petersham Nurseries
Vartai į rojų. 

Šiltnaminė kavinės versija. Būtų smagu čia slėptis užklupus lietui. 
Kiemelis statulų beigi žiedų apsupty. 
Bananų ir riešutų pyragas su citrininiu glaistu. O galima dar?
Jauki popiečio arbata. 
Gėlių asortimentas. 
Panelė Rožė tarp rožių.
Nameliai ant upės kranto su nuosavais kateriais, o kieme laksto vaikai. Dar ir pubas su pliažiuku kairėje matosi. 
Originali optikos iškaba. Aš pamačius iš pradžių pasakiau, oho kaip žmonės dekoruoja namus... Po to pamačiau, kad čia optikta vis dėlto. :)



Sunday, 29 July 2012

Londono Olimpinių žaidynių atidarymas čekiškai

Taip jau gavosi, kad Olimpinių žaidynių atydarymą stebėjau kartu su čekais. Nors asmeniškai nei vieno čeko nepažįstu. Mano draugės draugė ispanė dirba Business Design Centre, kur kaip tik yra čekų sportinės delegacijos štabas. Jie sau susiorganizavo visokių akcijų-atrakcijų, įskaitant ir namuose tikriausiai labai žymių grupių koncertus. Tas Design centras yra ne kas kita, o parodų rūmai, kurių erdvė buvo sumaniai išnaudota ir paruošta žaidynių žiūrėjimui. Įvairiuose salės kampuose buvo net keli ekranai aplink kuriuos sutūpę sporto gerbėjai mėgavosi transliaciją, karts nuo karto užgerdami alumi. Čekišku žinoma. Tokių ausim karpančių užsieniečių, kaip mes buvo ne vienas ir ne du. Jie ypač išryškėdavo pražygiavus kuriai nors delegacijai ir aidint plojimams. Taigi pagal plojimų griausmingumą galiu konstatuoti, kad salėje buvo brazilų, kolumbiečių, italų, lenkų, ispanų, mes lietuviai ir net viena malaizietė su mumis. Aš taipogi atsistojus garsiai plojau visas penkias sekundes, kol žygiavo mūsų delegacija. Bet tai, o kur buvo krepšininkai? 
Ačiū dievui čekai per daug nekomentavo, todėl buvo galima daug maž girdėti anglų kalba vykstantį pasirodymą. Man jis paliko didelį įspūdį ir griebė už  širdies, kaip manau ne vienam čia ilgesnį laiką gyvenančiam Lietuviui. Aišku žymiausia iš visų yra gerbiama Beata, kuri nuolat dalinasi savo apžvalgomis. 
Aš pavyzdžiui irgi jaučiuosi šios šalies ir jos istorijos dalis. O Mary Poppins, Karalienė, James Bondas, ponas Beanas ir netgi Beckemas atrodo tarsi gretimam kiemelyje užaugę geri pažįstami. Tokie savi ir maniškiai. Nors mačiau nemažai komentarų, kad ceremonija buvo nuobodi ir Kiniečių su Graikais daug geresnės. Na ką galiu pasakyt... Kai kuriems žmonėms neduok pavalgyt, tik duok pasiskųst. Nieko nepadarysi, kad anglai iš prigimties nėra ryškūs ar kokie išsišokėliai. Pas juos mažai egzotikos... pievutės, žąselės, kaminai, benefitų šeimų paaugliai... Tačiau aš tikrai pajutau tą VOW faktorių, kai net tirtėti imi iš susijaudinimo. Kaip sakoma well done GREAT Britain. 
Pasidalinsiu savo ir iš Guardian nuvogtom nuotraukom. Man jos labai gražios.
O jūs ar žiūrėjot? Patiko? 

















Friday, 27 July 2012

Ligūrija

Į Italiją užsukom tik dėl mano begalinio noro aplankyti penkias žemes. Tačiau bevažiuojant iki jų teko ir Ligūrija iki soties ‘pasigrožėti’ (įskaitant žymųjį Portofino kurortėlį). Kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad įžymybės ir turtuoliai atostogoms renkasi išdailintas, bet be galo nuobodžias vietas. Nei Portofino man padarė įspūdį, nei St. Tropezas, nei tuo labiau kokie Kanai. Turbūt šneku čia kaip kokia pavyduolė, neturinti progos linksmai jachtoje pasėdėti. Tas ne tiesa, nes va sėdėjau pernai boat party Sicilijoje. Buvo smagu ir aš nieko prieš jachtas neturiu. Bet nuo jachtų kiekio vietovės grožis neišauga. Nors gal turtuoliai atostogų lygį būtent pagal jas ir vertina?
Bet palikime jachtas ramybėje ir verčiau pereikime prie kitų Ligūrijos pajūrio smagybių. Nežinau ar čia taip būna kiekvieną dieną, bet savaitgalį tikrai buvo nekas. Visa pakrantė taip užgrūsta poilsiautojų, kad net koks Tokijus per piko valandą laisvai galėtų varžytis. Beje tikriausiai ir ten būtų daugiau vietos kvėpuoti.  O rasti vietą pasistatyti mašinai šansų lygiai tiek pat, kaip ir susirasti italą suprantantį angliškai. T.y. beveik nulis.
Važiavome kilometrus ir dešimtis kilometrų palei pakrantę desperatiškai besidairydami parkavimo galimybių ir pasiryžę stoti bet kur. Nors gal ne aikštelėj, kurioj neleidžia prisiparkuoti valandai ir reikia mokėti už visa dieną, mat sargas nori eit namo numigti ir grįš tik vakarop.
Šiaip ar taip neištvėrę galiausiai pusiau nelegaliai palikom mašiną vos ne ant pravažiavimo, kur netrukus už mūsų prisiparkavo dar pora saulės mėgėjų, taip visiškai užblokuodami pravažiavimą į gatvę.
Praėjimas į pliažą buvo pro viešbučio kiemą ir kažkokius vartelius, bet atviras visiems. Taigi krūva prašalaičių vis bastėsi po viešbučio teritoriją. Kaip ir visi pliažai šitas buvo sausakimšas. Bet už tai vanduo žydras ir smėliukas baltas, ne akmenys kaip kur ne kur kitur. Galima sakyti pasisekė. Įdomiausia, kad apie trečią valandą visi ėmė pakuotis daiktus ir masiškai irtis link mašinų. O varteliai kažkodėl buvo užrakinti, todėl mes smalsiai žiūrėjome į reginį, kaip žmogeliai kabarojasi per akmenis ir sieną atgalios. Vėliau kažkas visgi sugebėjo atidaryt tuos vartelius ir mes jau išėjom kaip civilizuoti žmonės. Vietos mašinai pasistatyt  buvo akivaizdžiai padaugėję, bet kas iš to?
Pakeliui link viešbučio dar sustojom Alassio kurorte, užgrūstame restoranėliais, parduotuvėlėm ir paplūdimio klubais su nuomojamais skėčiais ir kėdėm.
Na, kaip kas supranta poilsį. Bet mane geriau apsaugok Dieve kitą kartą nuo tokių Itališkų pliažų smagybių.
Sorry, reportažai iš Provanso bus kur kas smagesni. Tačia vienos dienos Ligūrijos pajūry man buvo per akis.

Apsimetu, kad relaxinu prie jūros.

Italijos pliažas žmonių gausa bando konkuruoti su Palanga. Kuris laimėtų?


Baltų skėtukų Beach Club. O kaip čia būtų galima įdegti?

Turisto Lituano

Gallinara sala žaviai besimatanti nuo kranto dar neprivažiavus Alassio.

O čia sala jau matosi iš Alassio pliažo. Oranžiniai skėčiai visai tinka kraštovaizdžiui.

Pliažas, kur netoliese prisiparkavome mašiną. Pagaliau vanduo!!!
Atkreipkite dėmesį į akmenis ir tvorą horizonte. Būtent per ją ir lipo įkalinti poilsiautojai.

Vaizdai pėdinant nuo mašinos link pliažo.

Namukai su balkonėliais tarsi užsikonservavę laike. Jie man daug labiau patiko nei pats Alessio pliažas, kurio tiesą sakant per žmones ir skėčius net nesimato.

Vietinis poilsiautojas

Štai dar jums skėčių, nes nepakankamai dar prisižiūrėjot. :) Šį kart mėlynasis klubas.

Tą vakarą kaip tik vyko futbolo čempionati finalas. Italai jam atsakingai ruošėsi. Deja, nepasisekė.

Gražiausia pakrantės nuotrauka. Oh... kad visur atrodytų šitaip.