Tuesday, 12 June 2012

Tbilisis iš keturiolikto aukšto


Taip vaizdas iš mano kambario atrodo dieną. Deja, naktį gražiai nenusifotografuoja. O aš tarsi užhipnotizuota žiūriu į nenutrūkstamą mašinų srautą ir niekaip negaliu patikėti, kad aš vis dėlto čia. Nežinau pati kodėl man liūdna. Gal jaučiuosi per toli? Iš tiesų viena taip toli dar nesu buvusi. Tik savoj ir pažįstamoj Europoj. Nepaisant to, kad Lietuvių duona Gruzijoje labai populiari, kad jie davė mums dvylika taškų per Euroviziją ir kad čia netgi yra Vilniaus vardu pavadintas skveras, negaliu pajusti jokio ryšio. Tarsi turėčiau jaustis kaip namie, bet kažkodėl esu panašesnė į nerangią atvykėlę. Skurdas čia neegzotiškas, o vairuotojai nebendrauja. Gal tikėjausi, kad išgirdę žodį Lietuva visi puls mane glėbesčiuoti ir kaip mat pasodins už ilgos užstalės?
Mūsų partneriai leidėjai labai vaišingi ir iš kailio neriasi, o aš nesuprantu ar jie tiesiog tokie yra, o gal tyliai galvoja, na va reikės dabar čia jai miestą rodyti po darbo. Ir nežinau kodėl man kyla toks jausmas. Aš juk nieko neprašiau, bet vistiek. Nesuprantu mūsų planų, nesuprantu kokios man atneš kavos, nesuprantu net kaip veikia prakeiktas telefonas viešbučio kambaryje. Maniau esu stipri, išmaišiusi pasaulį. Bet nebežinau kiek čia liko manęs. Nejaugi mane taip įtakoja saugi aplinka? Pažįstamas darbas? Pažįstami žmonės? Draugai? Šeima? Pažįstamas lietus? Išėmus mane iš tos aplinkos ir įdėjus į absoliučiai naują, kiek lieka manęs? Atrodo visi mano prisiminimai ir esybė yra kažkur kitur. O čia tik didelis langas žvelgiantis į judrią gatvę, ant kalnų žybsintį bokštą ir mėlyną ratą, senus daugiabučius ir McDonalds užrašą gruziniškai. Beprotiškai karšta saulė ir baklažanai su graikinių riešutų padažu.
Žydras baseinas ir vaisių lėkštės. Man ima darytis neaišku, ar įprastoj aplinkoj aš slepiuosi nuo savęs, o čia visos mano baimės ir nepasitikėjimas išsipučia lyg per padidinamąjį stiklą? Drąsu mesti sau iššūkį, o ypač tolimojoj Gruzijoj. Bet kaip ten sakoma, jei nugalėsi save - nugalėsi pasaulį. Beje kažkodėl visai nenoriu miego.

8 comments:

  1. Gal tik šiandie taip atrodo Tbilisis, gal ryt viskas nušvis kitomis spalvomis!

    ReplyDelete
  2. Girdejau be galo daug graziu dalyku apie si miesta. Is zmoniu, kurie lankesi ir is paciu vietiniu :)
    Sekmes prisijaukinime! ;)

    ReplyDelete
  3. Kaip sakoma rytas protingesnis už vakarą. Ir adaptacijai reikia šiek tiek laiko. :)

    ReplyDelete
  4. Privertei susimąstyti... :)

    Įdomūs potyriai, nors ir gąsdinantys... Iš tiesų mes tiek įpratę prie savo aplinkos, kad gyvename tokiuose lyg burbuluose, kuriems išnykus nežinia kuo jaustumėmės. Bet ko gero - jaustumėmės labiau savimi, nei bet kada - jei sugebėtumėm nurimti ir liautumėmės bijoti (čia neabejotinai - ne vienos dienos darbas būtų). Nes aplinka, įpročiai, etiketas, kompleksai, ta begalė "programų", kurios mums "suinstaliuotos" ir palaikomos nuo vaikystės, iš tiesų yra lyg kepurė, kuri nėra prigimtinė mūsų pačių dalis. Ir daugelis jų net nėra reikalingos ar naudingos mums, tiesiog įsišaknijęs įprotis, kurio jau nei nepastebi, nei suvoki, kad be jo būtų geriau. Suvaržymai.

    Sako, kad kiekvienas turi išsiruošti į "gyvenimo kelionę", kad pažintų save. Matyt ta kelionė ir turi būti kiekvienam tokia, kad peržengtum įprasto, iliuzinio burbulo ribas. Susitiktum save akis į akį, su visom vidinėm paslėptom baimėm, ir jas išgyvenęs paleistum, bei imtum mėgautis savimi pačiu ir gyvenimu, koks jis bebūtų - liūdnesnis, ar linksmesnis - bet tavo, tikras, reikalingas, visada prasmingas ir naudingas tobulėjimui.

    Sėkmės, tu gali ;)

    ReplyDelete
    Replies
    1. Ieva, labai ačiū už komentarą. Būtent taip ir jaučiausi, kai susvyravau kas tikra. Ar tai, kas liko kažkur toli, ar aš esanti čia? Žinoma, kad atsakymas yra - aš esanti čia. Bet kaip nustatyti, kas aš esu be visų savo priedų? Anyways kai pirmas šokas praeina, supranti, kad nėra kitos išeities, kaip atsiverti pasauliui ir naujoms patirtimis. :)

      Delete
    2. Nei nežinau kaip, turbūt geriausia - rasti būdą priimti viską, ką jauti, atsipalaiduoti ir stebėti :) Save, pojūčius, vaizdus - viską. Suprasti, kad daugelis baimių kilo todėl, kad pakeitei aplinką, matyt dalis jų - tik baimės iliuzija, laikinas išgąstis. Sako, kad pagrindinės žmogaus baimės yra susijusios su išgyvenimu: kiekvienas bijo smurto, skausmo, traumų, bado, mirties. Jei liaujiesi bijoti šito - gali liautis bijoti ir viso kito. Kaip galima bijoti direktoriaus, jei jis negali pakenkti tavo gyvybei, o ir sveikatai nepakenks, jei nesileisi.

      Kiekvienas valdome savo gyvenimą pats - išskyrus tam tikrus force major'us, kurių šiaip ar taip - nesuvaldysime, tad bijoti irgi nelabai yra prasmės. :) Žodžiu vienais atvejais baimę turi pakeisti veiksmai, kitais - susitaikymas ir priėmimas. O bendrai paėmus - smagus žaidimas, su įvairaus sudėtingumo kliūtimis ir iššūkiais, kuriuos įveikus visada taaaip gera - kaip mokykloj perėjus į kitą klasę, tik dar kokį šimtą kartų geriau... :)

      Papasakok kaip seksis, įdomu kokie bus radimai ir atradimai ;)

      Delete
  5. Ar neturi minčių nors trumpam pabūti vieno šalyje, kad pažiūrėti, ar pasiilgsi tokio darbo? Rodos, dingsta gyvenimo džiaugsmas :)

    ReplyDelete
  6. Nežinau, man tokių baimių, išsigandimų, pasimetimų, nesupratimų atsiranda net ir įprastoje, saugioje aplinkoje. Matyt, karts nuo karto ateina poreikis pakvestionuot save. ;)

    ReplyDelete