Wednesday, 27 June 2012

Drink Shop Do

Net keista kiek kartų praėjau pro šią vietą galvodama, kad čia koks mini boutikas. O pasirodo mažos durys atsiveria į gan nemenką parduotuvėlę - kavinę - barą. Gerai, kad turiu kolegių, kurios gali nukreipti tinkama linkme. Labai patiko šios vietos idėja. Ją įkūrė dvi geriausios draugės.
Kristie norėjo vietos, kur visi daiktai būtų gražūs, maža to juos būtų galima įsigyti. Maždaug ateini suvalgyti gabalėlio torto ir pagalvoji sau, ale kokia faina lėkštutė beigi impulso pagautas pakloji kelis svarus už ją. Kaina sutartinė. Taipogi, kur būtų galima ragauti ne tik saldėsius ir gerti arbatą, bet pasiurbčioti ir kokį kokteilaitį. O kad klientai neliūdėtų, juos galima įtraukti į krūvą visokiausių pramogų - scrablą, mezgimą, vintage šukuosenų pamokėles, balionų figūrėlių lankstymą, popieriaus karpymą, karūnų meistravimą... Kuo labiau crazy - tuo smagiau. Nuo aštuntos valandos čia vyksta visokiausi rankdarbių užsiemimai ir žaidimai.
Kita draugė Coralie norėjo parduotuvėlės, kurioje vietiniai dizaineriai galėtų pristatyti savo menus. Dabar jos atsirenka iš įvairiausių variantų ir trims mėnesiams išnuomoja lentynas. 
Taip suderinus abiejų svajones - gimė Drink Shop Do. O vėliau atsirado ir naktinė vietelė Drink Shop and Dance, kur vyksta visokie teminiai vakarai.
Žodžiu labai šauni vieta, į kurią norisi sugrįžti dar ir dar. Ir jums patariu užsukti, jei būsit Londone. Ji pačiam centre, netoli King's Cross stoties. Itin vinage. Itin quirky. Ir very cool.






Tuesday, 26 June 2012

Baklažanai, cerkvės, tostai, kalnai ir kitos įdomybės



Mano kaip turistės patirtis Gruzijoje yra koncentruota it koks esencinis aliejus. Taip, tai reiškia, kad daug įspūdžių ir skaniai kvepia. Tbilisiui apžiūrėti turėjau vos vieną vakarą. Todėl be galo džiaugiuosi, kad buvo kam jį man aprodyti bei papasakoti šiek tiek istorijos. Mūsų turistinę grupę sudarė vietinis leidėjas su žmona, aš ir kitietis Williamas (tikras vardas koks nors Ho Chian Sheng) irgi atvykęs darbo reikalais. Be kiniečio tikrai būtų buvę ne tas. Jis taip nuoširdžiai žavėjosi kalnais, lauko restorano stalais, šašlykais, klausinėjo, kaip reikia tepti sūrį ant duonos ir kaip viską valgyti rankomis (mat pratęs prie lazdelių), kas suteikė ekskursijai pasaulį pradedančio pažinti vaiko naivumo. O kiek kartų buvo pakartota  - it’s so unique, jau net nebesuskaičiuosiu. Ir aš jam pritariu. Viskas ką pamačiau, patyriau, išgirdau ir paragavau buvo unikalu. Net juokinga prisiminti savo pirmą vakarą, kai apgauta nežinomybės žiūrėjau pro langą ir galvojau ką gi man čia reikės daryti? 



Ką buvau girdėjusi apie Gruziją išsipildė su kaupu. Pradedant vynu, nesibaigiančiais tostais, nuo maisto lūžtančiais stalais, baklažanais su graikinių riešutų užtepu ir baigiant cerkvėm, kalnais ir žinoma žmonėmis už kuriuos širdingesnių ir vaišingesnių  nežinau ar buvau sutikus. Nepaisant to, kad ankščiau minėtas leidėjas jau buvo nusivežęs mane papietauti, parodė miestą, nusivežė pavakarieniauti, išgirdęs, kad labai noriu paragauti jų keptos duonos su kiaušiniu ant viršaus – čačapurio, siūlėsi vos ne specialiai kitą dieną atvažiuoti ir vežti mane jos ragauti į kažkokią tam skirtą kepyklą. Deja, turėjau susitikimus ir negalėjau, todėl teko ragauti jos tą patį vakarą. Nors stalas jau ir taip lūžto nuo šašlykų, baklažanų, didžiulių sultingų koldūnų su skystimų viduje, sūrio, salotų... O čačapuris kaip žinia yra be galo sotus. Visko prisiragavau. Viskas nepakartojamai skanu. Ir dar vyšnios, vyšnios, vyšnios… Kurių kaip tik sezonas dabar. Mmmm...
Žinoma kaip apsieisi be tostų. Pagal gruziniškas tradicijas prieš geriant kievieną taurę privaloma pasakyti po tostą. Pirmasis tostas paprastai būna apie taiką. Tai ne koks atsitiktinumas. Juos okupavo ir puolė visi kas netingėjo: Romėnai, Arabai, Rusai be abejo. Tačiau tauta išlaikė savo gilias tradicijas ir dvasią. Vėliau sekė tostai apie gyvenimą ir naują gyvybę (leidėjo žmona laukėsi), apie svečius (kurie čia pasirodo yra laikomi dovana nuo Dievo ir yra itin gerbiami), mano tostas buvo apie pasaulį be sienų, kad žmonės iš įvairių šalių nesitvertų vieni nuo kitų ir neapsiribotų išoriniais skirtumais ir tautybe.
Gruzinai labai mėgsta švęsti, ir nebūtina laukti savaitgalio, jei koks gimtadienis išpuola vidury savaitės. Suprantama vynas liejasi per kraštus ir niekas negalvoja apie laiką. Darbo valandos čia paprastai būna nuo dešimtos iki septintos, o ne nuo aštuonių iki penkių kaip, kad mums įprasta. Kinietis labai jaudinosi, kad restorane nėra televizoriaus, nes mat norėjo pasižiūrėti futbolą. Teko praleisti Danų ir Portugalų mačą, net kai jau prasidėjo Olandų ir Vokiečių rungtynės nebegalėjo nusėdėti vietoje ir vis nekantravo rasti vietą su televizorium. Paslaugusis leidėjas pasisiūlė jį nuvežti į kažkokį barą, kur yra jo kolegos, o mane parvežė į viešbutį.
Kažkaip nelabai nuosekliai aš čia pasakoju, nes dabar atėjo laikas prisiminti ekskursiją po miestą. Iš pradžių su džipuku užburzgėme laaaabai stačia, galima sakyti beveik vertikalią gatve and pačio kalno viršaus, kur yra tvirtovės griuvėsiai ir cerkvė. Tiesa štai, kas nutinka tiems, kas bando čia užvažiuoti ne su džipuku. 



Žmogelis buvo įstrigęs ir negalėjo pajudėt nei pirmyn, nei atgal, todėl mes su savo visureigiu jam šokome į pagalbą. Aišku man ir ponui Williamui tai buvo puiki atrakcija ir proga pildyti nuotraukų kolekciją.
Na, o nuo kalno atsiveriau štai koks peizažas. 



Tolumoje matosi didžiausia Gruzijoje ir trečia pagal dydį pasaulyje cerkvė – Tsminda Sameba.
Taipogi matosi itin modernus Taikos tiltas, kuris absoliučiai išsiderina iš senamiesčio vaizdo, bet tikriausiai turi savų priežąsčių būti būtent tokiu. 



Matėsi ir požeminių pirčių gaubti stogai, kuriose trykšta karštos srovės. Savaime suprantama apie visa šį reikalą yra legenda, kaip vienas didis valdovas apylinkėse medžiojo, nušovė fazaną, anas įkrito karšto vandens balon ir štai jam buvo atradimas apie karštąsias versmes, kur ilgai nelaukęs pristatė pirtelių. Čia nuotrauka ne mano. Mes tai buvome ten kur matosi tas bokštelis ant kalno viršaus. 


Dargi buvome supažindinti su vyno darymu ir duonos kepimu. Vynas gaminamas štai tokiose į žemę įkastuose milžiniškuose vazonuose. Gėda, bet net nežinau kaip šie indai vadinasi.


Apačioje yra žymieji botanikos sodai, prie kurių pasatatytas SPA centras.



Vėliau nuvažiavome iš arčiau apžiūrėti žymiosios cerkvės, kurią matėme nuo kalno. Mano pirmas įspūdis buvo – Vow… Kiniečio, savaime suprantama – it’s so unique. 


Gaila neleido fotografuoti viduje. Man visada įdomu apžiūrėti bažnyčių vidų, ypač kokiose tolimesnėse šalyse. Paprastai šventieji paveiksluose būna įgavę tų šalių gyventojų bruožus. Šiuo atveju – kaukazietiški rūstūs veidai su ūsais beigi barzomins ir dar įspūdžiui sustiprinti kai kurie mosikuoja kardais. Na, čia more or less vaizdelis, tik be kardo.


Gruzinai labai religinga tauta. Jau per mūsų susitikimus su partneriais man buvo pasakyta, kad jei kas bandytų išleisti kokią knygą apie alternatyvią mediciną, Tarot kortas ar meditaciją, ne tik kad nebūtų suprasti, bet dargi greičiausiai ir nuolinčiuoti ir užmėtyti kokiais akmenimis. Nors vėliau man visgi buvo paaiškinta, kad ne visi gal jau tokie religingi, kaip apsimeta, bet jokioms ezoterikoms tarpti čia vietos tikrai nėra. Gaila nepaklausiau kaip jie žiūri į jogą. Cerkvėje mano leidėjas persižegnojo vos ne prie kiekvieno paveikslo. Tiesa, niekas man nieko nesakė, kad neprisidengiau plaukų, kaip kad ir jo žmona, nors buvau girdėjusi, kad į tai irgi žiūrima šnairai.


Prie cerkvės buvo ir tvenkinėlis su juodąja gulbe. Kinietis vėlgi itin stebėjosi antimis, kurios daug spalvotesnės ir mažesnės nei jo gimtojoje šalyje.


 

Tiesa, pamiršau paminėti, kad jis visgi ne iš kelmo skirtas ir yra studijavęs Maskvoje. Teigė mokantis rusų kalbą, bet deja nei vieno rusiško žmodžio iš jo lūpų taip ir neišgirdau, o taip norėjau. 



Apžiūrėję ir prifotografavę į valias cerkvę, nuvažiavome ant dar aukštesnio kalno, kur yra atrakcionų parkas ir televizijos bokštas. 


Juos beje matydavau pro savo viešbučio langą. Kažkada televizijos bokšte veikė restoranas, dabar jau uždarytas. Jame valgyti tikriausiai būtų ne prasčiau nei Diner in the Sky. Nes pats bokštas jau ir taip yra gan aukštai, o įsivaizduokit ką reikštų pakilti į jo viršų.



Pakeliui paravažiavome milžinišką Gruzijos motinos statulą, apibūdinančią ir pačią tautą.Ji vienoje rankoje laiko vyno taurę, kitoje – kalaviją. Supraskit, mes svetingi, bet jei prireiks, galime būti ir karingi.


Motinos čia yra neišpasakytai gerbiamos. Tai susiję su nesibaigiančiais karais, kai vyrų vis nebūdavo namie, o visą šeimos ūkio naštą ant savo pečių nešdavo moterys. Man labai įdomu kokius laikus mena iškalbingi močiučių veidai. Močiutės čia beje labai fainos. 


Dar tame parke buvo labai neįprastas medžio formos fontanas. Apie kurį daugiau pakomentuoti deja negaliu, nes nieko nežinau.



Vėliau atėjo laikas ankščiau minėtąjai vakarienei. Kaip matote mano nuoseklumas stulbinantis.
Apibendrinant galiu pasakyti: nuostabi šalis,nuostabus maistas ir vaišingumas, nuostabūs žmonės. Ilgai dar prisiminsiu šią darbo kelionę.
Na, o pabaigai keletas mano taip mėgstamų Street Life vaizdelių. Gaila labai daug nevaikščiojau, tad teko daugiausia fotografuot iš mašinos. Be to keletą nuotraukų pasiskolinau iš interneto. Šiaip ar taip pati daug visko panašaus mačiau, bet kažkaip šalia esant vietiniams rodantiems man gražiąją miesto pusę, nesinorėjo fotografuot bobučių ir visokių griuvėsių. Kažkaip nepagarbu pasirodytų.
Kitą dieną paslaugus taksi vairuotojas, vežantis į oro uostą, net sustojo prie skardžio, kad daugiau pasifotografuočiau.
Tiesa, visi labai dejavo dėl 36C laipsnių karščio, kuris man, atvykusiai iš lietingo Londono buvo grynas džiaugsmas.
Iš tiesų nors čia buvau viena, liūdėti ir nuobodžiauti nebuvo kada. Atvirkščiai, gailėjausi, kad turiu taip mažai laiko. Ir būtinai norėčiau dar atvažiuoti atostogų. Gal kada nors. Būtinai!








 









Sunday, 24 June 2012

Ištirpti Budapešte

Virš miesto leidžiasi sutemos. Pamažu užsidega švieselės. Žymusis tiltas pasidabina girliandomis. Upe lėtai stumiasi laivai. Pakrantėmis skraido dviratininkai. Virš galvos zuja nenusakomas spiečius vabzdžių. Girdisi foto aparatų spragsėjimas ir trumpi azijietiški pavieniai žodžiai. Oras alsuoja karščiu, šiek tiek atskiestas lengvo brizo atpučiamo nuo vandens. Ir man atrodo jei čia gyvenčiau, vasaros vakarais sėdėčiau ant plataus geltono suolo, gurkšnočiau alų ir žiūrėčiau į iškilmingus pastatus, vaizdžiai apšviestus ant kalvų. Po kaire Budos pilis-rūmai, po dešine - žvejų bastionas ir bažnyčių smaigai, atsikartojantys upės bangelėse. 
- Budapeštas man vienas įspūdingiausių miestų Europoje, - pasakiau vakar, žiūrėdama į ant sienos nuleistą kino teatro ekraną seno namo griuvėsiuose įsikūrusiame bare. 
- Tik todėl, kad čia negyveni, - nusijuokė mano pašnekovė.
Ir visko gali būti. Galbūt ir nesėdėčiau vakarais prie upės? Gal taip nedžiugintų manęs swingo šokėjai, linksmai besisukatys prie restorano? O vaizdai nebūtų tokie hipnotizuojantys? Tikriausiai gerai, kad čia negyvenu. Nes Budapeštas man nuostabiai gražus ir užburiantis tarsi didinga simfonija. Noriu fotografuoti kiekvieną namą ir balkoną. Ir net 40C karštis čia yra tarsi paprikos prieskonis. 
Be to dar atradau alternatyvų menininkų rajonėlį, kur trainiojasi visi miesto stileivos ir aptrupėjusiuose namuose be stogų klausosi roko grupių gitarų. Tuo tarpu aš gyvenu Corinthia viešbutyje, menančiame XIX amžių, su visuose lankstinukuose išreklamuota SPA beigi šalimais įsikūrusiu restoranu-bistro, kur puodais tarškina vienas geriausių šalies virėjų. Padavėjes, beje įvaldęs flirtavimo meną iškart pakrikštyjo mane My Lady. Vis man merkė akį, nepaisydamas akivaizdžiai blyksinčio savo vestuvinio žiedo. 
Taip, čia daugybė turistų. Taip, senamiestis išnaudoja visas galimybes užsidirbti, kaip ir taksi vairuotojai, vagišiai bei gatvės muzikantai. O aš girdžiu, liečiu, užuodžiu bei ragauju magiją. Ir viskas man atrodo neišpasakytai nepaprasta, lyg miestas rengtų puikiai surežisuotą šou, už kurį mielai mokami pinigai, kad tik atsidurti pirmose eilėse.  
Ploju garsiai ir reiškiu ovacijas... Net liepos, tarsi užsakytos, skleidžia nuostabų medaus kvapą. 
Beliks tik tobulai užmigti.