Monday, 28 May 2012

Mano transcendentinė savaitė

Iš karto įspėju, kad čia bus netradicinis įrašas ir galbūt ne visi jį supras. Bet man praėjusi savaitė buvo ypatinga. Nekėliau jokių klausimų, bet gavau atsakymus. Todėl čia užrašysiu ir klausimus. Garsiai. Gavosi ilgas įrašas, bet rašau daugiau dėl savęs, kad po kiek laiko galėčiau pasižiūrėti atgal. Ir jei ką, tai neįstojau į jokią sektą ir neaplankė didis nušvitimas, tiesiog šiek tiek susipažinau su įvairiomis jogos rūšimis bei geriau pažinau save. 
O mano klausimai ir įžvalgos kažkaip vis sukosi apie keliavimą. Kodėl mes keliaujame? Galbūt visose kelionėse ieškome savęs, prisidengdami tuo, kad mums įdomi nauja aplinka, įspūdžiai, ištrūkti iš rutinos. Kodėl? Ar tik ne patys bėgame nuo savęs? Tikimės atrasti kažką, kas suteiks gerų įspūdžiu ir padarys mus laimingus?
Daug keliaudama aš supratau vieną dalyką, kad nesvarbu kur būčiau, ką daryčiau, save ir savo pasaulį nešuosi su savim. Sutikdama ir į gyvenimą įsileisdama naujus žmones, paprašau senųjų šiek tiek pasislinkti. Tačiau jie lieka ir niekur nedingsta. Galbūt tik truputėlį susispaudžia, padarydami vietos naujiems įspūdžiams. Iš tiesų tai įdomu, kiek galima plėsti savo ribas? Kiek galima priimti naujo, neatsisakant seno? Galiausiai vistiek tenka kažko atsisakyti.
Ar galima keliauti ir nekeliaujant? Kaip tą padaryti? Ogi labai paprastai. Keliaujant ne į plotį, bet į gylį. Keliaujant į save. Ir patikėkit manim, visos pasaulio kelionės nublanksta prieš savęs pažinimo kelionę.
Supratau vieną stulbinantį dalyką. Tiksliau nesupratau, o fiziškai patyriau. O tai yra daug stipriau, negu kažką perskaityti teoriškai. SAVO RIBAS NUSTATOME MES PATYS. Beveik visada daug mažesnes nei patys suvokiame. Po 3 valandų jogos ir meditacijos, kai nepastebėjau kaip praėjo laikas, kai pati nesuvokdama kaip sugebėjau atlikti sunkias jogos pozas vien kvėpavimo ir valios pagalba, norėjau sau pasakyti - vow, nežinojau, kad tu taip gali. Jei nepasiduodi iš karto, vėliau nebėra prasmės pasiduoti. Tačiau jei nelaimi iš karto, visuomet yra prasmė laimėti vėliau. Bent jau aš renkuosi taip galvoti.
Atlikdama jogos pratimus su patyrusiais mokytojais, pamačiau koks silpnavalis yra kūnas. Išbandžiau skirtingų rūšių jogą. Ne tik tokią, kur atlieki tik fizinius pratimus, bet ir tokią, kur įjungi savo kvėpavimą ir išjungi mintis. Ir jei nepasiduodi savo kūnui, galiausiai jis pasiduoda tau. Jei nepasiduodi savo mintims, galiausiai jos pasiduoda tau. Žinoma savaitė labai trumpas laikas pasiekti kažkokių rezultatų, bet įspūdžiai ir nežymūs pasikeitimai manyje užsifiksavo. Ir kai pamačiau kokia aš stipri ir galiu nugalėti save, atrodo, kad dabar galiu nugalėti bet ką.
Viskas prasidėjo nuo to, kad ieškojau jogos pamokų ir pamačiau, kad Camden Towne Alchemy studio siūlo vienos savaitės pasibandymą. Galima eiti į visas kiek tik nori pamokas septynias dienas iš eilės tik už penkioliką svarų. Jie ten turi įvairiausio plauko mokytojų ir meditacijų, tai pagalvojau, kad jau užsiregistravau, tai viską ir išbandysiu. Pati studija jaukiausia, kokioj esu buvus. Čia ne kokia sporto salė, viskas kaip pridera, žvakės, smilkalai, muzika, sveiko maisto kavinė su šviežiom sultim, visi vaikšto basi ir dvasingumas tiesiog sklando ore.
Yra sakoma, kad kai mokinys pasiruošęs, mokytojas atsiranda pats. Taigi trumpai apie mano mokytojus ir ko jie išmokė.

Antradienis. Jau buvau nusiteikusi pradėti pamokas. Baisiai lijo, oras nekoks, nuotaika nekokia. Atvažiavau į Camden Towną. Nuėjau prie cash machine ir pamačiau kad neturiu savo banko kortelių! Iškart iškilo vaizdinys, kaip netyčia dėjau savo kortelių piniginę į rankinuką ir negalvodama įdėjau į šiukšlių dėžę, pasiemiau piniginę, o kortelės tikriausiai iškrito. Na nežinau ar čia protu suvokiamas išsiblaškymas, bet taip tikrai nutiko. Parlėkiau atgal į ofisą. Visa laimė, kad jis tik 20 minučių kelio. Per lietų, visa šlapia įnirtingai maigiau skambutį, kol valytojai mane įsileido. Ir pradėjom versti šiukšlių maišus, nes gi neaišku kuriame iš jų būtent mano šiukšlės. Nors tiek gerai, kad daugiausia buvo visokie popieriai, tai gan baltarankiškai aš po tas šiukšles pasirausiau ir, o džiaugsme atradau savo korteles. Va, taip apturėjau šiek tiek adrenalino, bet viskas baigėsi gerai. Be to pamačius kiek mes išmetam popierių pasibaisėjau ir pradėjau recyclinti. Va ir pirmoji mano pamoka.

Trečiadienis. Sėkmingai pasiekiau studiją, užsiregistravau. Na ir pataikiau į pirmą pamoką pavadinimu dynamic yoga, pas indą-škotą barzdotą mokytoją-teroristą. Tiesa, buvo pasakyta, kad čia ne beginners class. Bet aš ir nesu beginner. Na, pripažįstu, nesportavau kurį laiką. Gerai jau gerai, ilgą laiką tiesą pasakius. Ir čia štai prašom dynamic yoga ir dar užkaitintam iki 30C kambary. Be to tas mokytojas visai neatrodė ramus indų guru, o greičiau jau koks jogos maniakas vis einantis taisyti mano pozų su panašiais komentarais: Kas čia dabar per U forma, turi būti V? Na matosi kas žmonėms atsitinka, kai nutaria vieną kartą per savaitę pasportuoti… Reikia sportuoti kasdien. Girdite, kasdien… Prašom pažiūrėti į savo kaimynę, va ji tai puikus V formos pavyzdys. Nu žodžiu įvarė man tas jogis baisų stresą. Jau ir bijojau ką nors ne taip padaryti… Arba išvis neįstengti ko nors padaryti. Iškart imdavo aiškint: kas čia dabar, darykit visus pratimus, o nesirinkit kas jums patinka ir kas ne. Ir iš vis kas čia jus taip yogos išmokė? Garantuotai koks vakarietis, nes rytuose niekas taip šitos pozos nedarytų, ir šitaip nekvėpuotų, ir dar taip ar kitaip nedarytų… Svarbiausia kvėpavimas, svarbiausia pranos tekėjimas. Mes čia ruošiamės jogos olimpiadiai. Patikėkit, yoga turėtų būt olimpiadoj. Geriausias pastebėjimas buvo apie karalienę – Na, jūs trubūt galvojate, kodėl aš nemėgstu karalienės? Ji ir visa jos šeima visa gyvenimą sėdi ant pinigų maišų… Ir dar dėl to, kad aš Škotas. Taigi galvokite kur leidžiate savo pinigus. Žiūrėkite, kad jie tarnautų geriems tikslams… Dar jis dėstė nuomonę apie vegetarizmą, gero darymą planetai, meilę artimiesiems. Taip, kad čia buvo ne tik yogos praktika, bet ir nemokama paskaita apie gėrį. O pamokos pabaigoj padarė galvos masažą, kas atpirko visas kančias, nes galva pasidarė lengvutė it dedesėlis.
Na gerai, suprantu, kad dėdė kiek pačiuožęs, bet manau toks šokas ir vėlesnis raumenų skausmas iškėlė paviršiun mano silpnavališkumą ir visišką suglebimą. Bet, kadangi aš toks žmogus, kurį sunkumai tik dar labiau motyvuoja, tokia pradžia manau buvo visai normali ir kokios galima tikėtis.
Vėliau buvo gongų meditacija jau su kitu mokytoju. Esu girdėjus, kad gongų garsai yra labai geras dalykas ir padeda susibalansuoti. Turiu pasakyt, kad absoliučiau neįsivaizdavau ko tikėtis ir ką daryti. Mokytojas pradžioj trumpai nupasakojo kas vyks ir, kad garsas gali pasirodyti per stiprus, bet prašom jam leisti eiti per jus ir atsipalaiduoti. Skaičiau, kad ši meditacija padeda atsikratyti baimių, priklausomybių, blogų minčių. Pasirodo, tas ne iš piršto laužta. Pastarosios neišvengiamai pradėjo kilti visos meditacijos metu, o aš absoliučiai nežinojau ką su jomis daryti. Baisoka, nes prarandi visišką savo minčių kontrolę ir leidiesi užvaldomas garso. Pabandykit pabūt patys valandą pabūt akistatoje su savimi ir leist mintims nevaržomai lietis. Viskas iškyla į paviršių. Geri ir blogi dalykai. O jei esat prikaupę daug blogų ir nekreipę į juos dėmesio? Jie niekur nedingsta.

Ketvirtadienis. Nuėjau tik į Kundalinį meditaciją, net ne jogą. T.y. tokį reikalą, kur reikia sėdėt 1,5 valandos sukryžiavus kojas ir koncentruotis į kvėpavimą bei atlikti keletą specialių judesių, skambant muzikai. Oficialiai Kundalini yra jogos disciplina, kuri remiasi ties stuburo pagrindu slypinčios kundalini energijos (gyvatės jėgos) pažadinimu. Šiai energijai pažadinti ir per pagrindinius energetinius subtiliojo kūno centrus nukreipti aukštyn galingos kvėpavimo technikos derinamos su specialiomis jogos pozomis bei giedojimu. Man mokytojas pasirodė super hot. Ir tikriausiai ne tik man, nes klasė knibždėte knibždėjo moteriškių, kurios vis ėjo su anuo šnekėti, glebėsčiavosi ir panašiai. Pati meditacija susideda iš visokių garsų, tokių kaip Om kartojimo, specialių kvėpavimo pratimų (įkvėpti skaičiuojant iki šešių, sulaikyt kvėpavimą skaičiuojant iki trijų, iškvėpt vėl skaičiuojant iki šešių ir vėl sulaikyt kvėpavimą), breath of fire (kai tankiai kvėpuoji per nosį įtraukdamas pilvą) ir panašių niuansų. Absoliučiai nepatyrusiai pirmokei, kaip kad aš, žinoma nuo sėdėjimo lotoso poza paskaudo kojas, nugarą ir užpakalį. Ir dar nuo vakar ir šiaip viską skaudėjo. Bet psichologinis poveikis išties geras, puikiai lavina koncentraciją. Aš kažkaip į visokias meditacijas žiūriu iš psichologinės ir fizinės pusės, nors jei kokia energija ir teka tai dar geriau. Kol kas negaliu jos nei jausti, nei apčiuoti, bet gal tas hot mokytojas gali?

Penktadienis. Ir vėl nuėjau į Kundalinį meditaciją, bet pas kitą mokytoją. Vėlavau, bet kai įėjau salėj kaip tik buvo likes vienas tuščias kilimėlis, tarsi lauktų manes. Taip buvo ir sekantį kartą. Kažkaip įdomiai. Šita mokytoja garsi savo meditacijom su gyvatėm, padedančiom įveikti gyvačių baimę. Ačiū Dievui šį kartą jokių gyvačių nebuvo. Visi sėdėjom ratu, per vidurį degė žvakutės, kvėpavom, meditavom, po to dar pašokom truputį. Kažko labai sukrečiančio neįvyko. Vėliau ji dar pravedė ir gongų meditaciją, pries kurią pasiklausiau, ką gi man daryti su savo baimėm jei jos vėl iškils. Ji patarė bandyti atsiriboti ir paleisti, tarsi jos būtų debesys. Klausytis muzikos ir kvėpuoti. Kadangi jau žinojau, kas laukia, buvau labai pasiruošusi stot akis į akį su savo baimėm ir jų atsikratyti. Manau, man bent kažkiek pavyko, nors ir nelengvai sekėsi tvarkytis su savim, bet vis geriau nei aną kartą. Kadangi jogos klubas yra virš kažkokio baro, tai vis girdėjosi iš jo sklindanti muzika. Atitrūkti nuo realybės pavyko sunkiai, bet manau labiau patyrus būtų įmanoma nekreipt dėmesio į pašalinius garsus.

Pirmadienis. Jogoj praleidau 3 valandas. Iš pradžių nuėjau į Hatha jogą. Truputėlį vėlavau ir vėl radau vieną likusį kilimėlį. Malonu, kad laukėt manęs. Hatha joga geriausiai žinoma iš visų jogos krypčių, nes labiausiai prieinama vakarietiškam mąstymui. Čia nebuvo jokių meditacijų, viskas sukoncentruota į fizinius pratimus ir teisingą kvėpavimą. Nebuvo labai aktyvi ir visai nepavargau. Taigi turėjau jėgų dar ir Kundalini jogai, vėl pas tą patį hot mokytoją. Šį kartą ne tik sėdėjom lotoso poza, bet ir darėm jogos pozas, įterpiant kokią meditaciją ar kvėpavimo pratimą. Priedo tas jogos pozas irgi reikėjo paversti meditacija, nes kokias septynias minutes kartoji tą patį per tą patį. Va čia ir buvo mano lūžis. Iš pradžių pasiduodavau jau po minutės, po to ištempiau iki kokių trijų, o ant galo jau ir normaliai viską padarydavau. Įsiteigiau sau, kad galiu tą padaryti, mano valia stipri ir padarydavau. Dėl to ir sakau, kad ribas nustatome mes patys. Vėliau dar buvo truputėlis gongų, kur po tokios savo stiprybės ir drąsos, jau nebesusitikau su jokiom savo baimėm. Na, bent jau šį kartą.

Antradienis. Na ir pabaigai nuėjau į Ying jogą, kurią vis atidėliojau, nes pasiskaičius aprašymą galvojau na jau ne. Jos visa esmė – ilgos, mažiausiai penkių minučių pozos. Vienoj pozoj išbūti 5 minutes? Misija neįmanoma. Bet štai po vakarykštės Kundalini, kupina pasididžiavimo savo ištverme, visgi nuėjau. Ir kadangi jau buvau tinkamai nuteikusi savo mintis, išbūti ramiai penkias minutes nepatogioj pozoj, man nesudarė jokių problemų. Tai be abejo man buvo malonus nustebimas. Visą laiką grojo muzika, degė žvakės. Mokytojas vis pataisydavo, jei ką ne taip dariau, kad būtų lengviau. Nes aišku, jei ne taip darai, tai ir būna sunku. Ši jogos forma labiau skirta sąnariams, o ne raumenims. Kažkada ankščiaus esu buvusi panašaus stiliaus pilatese, po kurio jaučiausi trigubai lankstesnė, nors atrodo nieko nedariau, tik vienoj pozos pasėdėdavau po 5 minutes. Kad taptum lankstus - jėgos nereikia. Be to kūno paradoksas – jis palaipsniui nustoja priešintis. Tikrai. Iš pradžių skauda, tempia, nepatogu, atrodo niekaip neišbūsi, bet pabūni kelias minutes ir kūnas suglemba ir atsipalaiduoja. Neįtikėtina. Dar labai svarbu valdyti mintis ir būti susikoncentravus būtent į tai, ką tuo metu darai. Nes jei ką ne taip padarysi ir mokytojas nepamatys, tai gali ir sprandą nusisukti. Iš tiesų smagu suvokti, kad esi savo kūno, troškimų ir minčių valdovas. Pabaigai dar pameditavom žiūrėdami į žvakę ir sudegindami visas kylančias blogas mintis.

Tuo savo pasakojimą ir baigiu… Love for all… Peace for all… Truth for all… Namaste

Sunday, 27 May 2012

Fashion Museum in Bath

Dar Bath'e buvau Mados Muziejuje. Tiesą sakant nelabai žinau, ką apie jį pasakyti. Nuėjom, nes galima buvo nusipirkt kombinuotą bilietą kartu su Romėniškom pirtim. Pasižiūrėjau senovinių suknių... Ir japonų apsirengusių senovinėm sukniom... Beigi pasimatavau skrybėlių. 












Wednesday, 23 May 2012

Bath

Savaitgalį ištrūkau į Bath miestelį, esantį už pusantro šimto kilometrų į vakarus nuo Londono. Jis žymus savo karštąja versme bei turtinga istorine praeitimi – čia išlikę pagoniškos šventyklos griuvėsiai, o taip pat vienas iš geriausiai išsaugotų pasaulyje romėnų pirčių kompleksas. Galima sakyti, pasisekė su oru, kiek čia pas mus Anglijoj gali su juo pasisekti. Buvo nešalta, nelijo ir netgi popiet išlindo saulė. Labai laiku, nes ryte apžiūrinėjom pirtis ir dizaino muziejų, taigi popietė galėjo būti skirta pasivaikščiojimams. Miestelis labai gražus, tvarkingas ir subalansuotas turistams. Viskas ko reikia: muziejai, SPA, didžiulis High street’as, mažos senos gatvelės su parduotuvėlėm ir kavinukėm, artistai ir daininkai, džiuginantys išradingumu, parkeliai, upė. Žinoma nereikia tikėtis, kad viename gražesnių Anglijos miestų nebus žmonių. Jų čia devynios galybės, vos radom kur papietauti ir tai tikriausiai tik todėl, kad atėjome jau ne pietų metu, apie trečią valadą. O jau Romėniškose pirtyse pro turistus neįmanoma prasibrauti. Bet nepaisant žmonių kiekio išvyką laikau pavykusia ir labai džiaugiuosi dėl oro. Būtų buvęs menkas malonumas per lietų ten šlaistytis.
Šiek tiek informacijos pasiskolinau iš čia.
Jau pats miestelio pavadinimas išduoda, jog kalba eis apie pirtis: išvertus iš anglų kalbos, bath reiškia vonia, pirtis, maudyklės, praustis. Tačiau taip jis vadinosi ne visada. Dar prieš karingiesiems romėnams įkeliant koją į dabartinės Anglijos žemę, Akmens amžiuje šioje vietoje prie Avono upės vietiniai keltai garbino deivę Sulis. Atvykę romėnai, matyt, nenorėjo labai daug ką keisti ir šią vietinę deivę sutapdino su savąja Minerva – išminties bei karo deive. O miesteliui prigijo Aquae Sulis pavadinimas, reiškiantis „deivės Sulis vanduo“. Čia I amžiuje iškilo romėnų šventykla gydomųjų galių turinčiai deivei Sulis Minervai. Šventykla religiniais tikslais buvo naudojama iki IV amžiaus, kuomet sustiprėjus krikščionybei senieji pagoniški tikėjimai buvo primiršti, o 391 m. imperatorius Teodosijus įsakė uždaryti pagoniškas šventyklas visoje Imperijoje. Neprižiūrima šventykla palaipsniui sugriuvo. O VII a. jos vietoje iškilo Batho abatija. Dabartinis abatijos pastatas iškilo XVI amžiuje.  
  

Nesiliaujanti karšto mineralinio vandens srovė, vadinama Šventuoju Šaltiniu (angl. Sacred Spring), besiveržianti iš žemės pačiame Batho centre visuomet buvo susižavėjimo objektas. Ji pakerėjo ir romėnus, kurie į šią vietovę atkeliavo prieš 2000 metų užkariaudami vis daugiau kraštų ir taip plėsdami savo galingąją imperiją. Ilgainiui aplink Šventąjį Šaltinį išaugo miestelis, kuris ir dabar mena romėnų laikus. Per amžius keitėsi gyventojai, valdovai, tikėjimai, tačiau romėniška dvasia liko. Šiandien romėnų statytų šventyklos bei pirčių komplekso griuvėsius galima išvysti Bathe įkurtame muziejuje. Romėnai atrastą Šventąjį Šaltinį aptvėrė 2 metrų aukščio siena, taip suformuodami rezervuarą, kuris atliko dvi funkcijas: iš jo vanduo patekdavo į Didįjį baseiną bei kitas patalpas, baseinėlius, be to, rezervuare nusėsdavo versmės iškeltas smėlis, taip neužkimšdamas siaurų nutekėjimo vamzdžių.  Iš Šventojo Šaltinio per parą išsiveržia daugiau nei vienas milijonas litrų vandens, kurio temperatūra siekia 46°C. O žemės gelmėse, iš kurių trykšta šis šaltinis, vanduo yra įkaitęs iki 96°C. Į šį šaltinį romėnai mesdavo aukas. Atliekant archeologinius tyrinėjimus rasta apie 12 000 romėniškų monetų, daugybė metalinių plokštelių, kuriose buvo išgraviruotos žinutės – norai, maldos, pageidavimai.


Romėnų pirtys, kurių liekanos rastos atlikus archeologinius kasinėjimus, yra gerokai žemiau dabartinio miesto gatvių lygio. Romėnams pasitraukus iš Anglijos, neprižiūrimi statiniai netrukus buvo užnešti dumblu, užtvindyti, nuniokoti. Iš naujo pirtys buvo atrastos ir restauruotos tik XVIII amžiuje. Ir, nors maudynėms jau nebenaudojamos, romėnų pirčių griuvėsiai ir įkurtas muziejus pritraukia tūkstančius lankytojų. Romėnų pirčių kompleksas buvo akivaizdžiai per didelis palyginti su pačiu Bahto miesteliu. Naudodamasis natūraliai trykštančiomis karštosiomis srovėmis šis kompleksas buvo skirtas ne tik vietinių gyventojų poreikiams tenkinti, bet ir keliaujantiems po Imperiją piligrimams. Bathe romėnų pirtys buvo naudojamos apie 400 metų ir pergyveno įvairius pokyčius. Rytinėje pirčių komplekso dalyje buvo keletas šildomų patalpų ir vonių. Vakarinėje dalyje gerai išlikusi grindinio šildymo sistema bei apvalus vėsaus vandens baseinas. Sakoma, kad ir šiandien įmetus monetą į vandenį, išsipildys slapčiausi troškimai. Pažvelgus į įvairių pasaulio kraštų monetomis ir banknotais nuklotą baseino dugną, akivaizdu, kiek daug tuo tikinčiųjų. Romėniška vandentiekio ir drenažo sistema, išlikusi iki šių dienų, patvirtina romėnų inžinierių išradingumą. Švino vamzdžiai buvo naudojami karštam vandeniui tiekti. Drenažo sistema sumontuota iki pat Avono upės, kuri teka maždaug už 400 metrų. Batho pirčių kompleksas buvo neįprastas ne tik savo dydžiu, bet ir sunaudojamo karšto vandens kiekiu. Paprastai romėnai naudojo žymiai mažiau karšto vandens, kadangi jo prisišildyti būdavo ganėtinai brangu. Todėl paprastai būdavo šildomos tik atskiros patalpos, o įkaitus atsivėsinama šalto vandens baseine. Geriausiu atveju galima buvo prabangiai mėgautis karšto vandens kubilu ar vonia kaldariume. Tačiau tokio dydžio karšto vandens baseino kaip Batho Didysis baseinas vargu ar turėjo kuris kitas Imperijos miestas.














Wednesday, 16 May 2012

Cafe in the bike shop

Štai keletas smagių nuotraukų iš Velykų laikotarpio. Tik dabar perkėliau iš iphono, tai paminėsiu, kad Londone yra tokia Lock 7 Cycle Cafe. 2 in 1. Galima ir kavos atsigerti, ir dviratį kartu pasitaisyti. Kur gi daugiau ji galėtų rastis jei ne meninkų rajone šalia Broadway market? Įdomus bei netikėtas atradimas. Dar būtų šauniau jei dviratį turėčiau. Kvepia ten irgi visokiais tepalais ir panašiai. Jauki aplinka ramiai atsigerti kapučino ar kokio vaisinio kokteilio. Taipogi pailsėti po pirkinių ir pabendrauti su draugais, kurie kaip matote liko be žado. Lankytojų šiai vietai lyg ir netrūksta. Atrodo bus visi vietiniai išskyrus mumi.




Tuesday, 15 May 2012

Eat Tokyo & Monica Bellucci

Kur gauti skanaus Japoniško maisto reikia klausti žinoma pas japonus. O kai užėjęs pamatai, kad ten japonai ir valgo, pasijauti tarsi tau buvo parodyta kokia ypatinga vietinių slėptuvė. Kad jau likimas man padovanojo japonę draugę, pastaroji nusivedė mane į Eat Tokyo. Nes negi aš būčiau apie tokį žinojus? Pasirodo anie tampa tokie populiarūs, kad atidarinėja restoranėlius vieną po kito įvairiose Londono pakampėse. Ir savaime suprantama po truputėlį vis brangėja... Nors jei brazilė Claudia nebūtų užsinorėjus paragauti Sakės ir per klaidą nepasiemus vietoj vieno stikliuko viso butelio, sąskaita būtų buvus manau koks 12 svarų žmogui viso labo... Už tokį skanų maistą čia itin kuklus užmokęstis. Na bet su minėtąja Sake kaina nuo žmogaus išaugo iki visų 16 svarų... Dievulėliau, net neatsimenu kada restorane taip pigiai ir skaniai bevalgiau... Labai smagus dalykas, kad galima pasiimti daug visokių a la japoniškų tapų ir prisiragauti įvairiausių dalykėlių. Nors nebūtina. Individualistai gali rinktis Bento box ar kokį kitą didesnį patiekalą.


Vėliau, kadangi niekaip nesugebėjom išsemti mūsų plepesių resursų or japonai sekmadieniais užsidaro anksti, patraukėm ieškot, kur Notting Hill'e galima išgerti kavos. Taip atsidūrėm tokioj mini itališkoj užeigoj su sienom apklijuotom senų filmų DVD dėžutėm ir lentynom apdėliotom Vogue žurnalais. Turėjo jie ir ypatingos kavos, pavadintos įžymybių vardais. Nors mano Monica Bellucci buvo ne kažinkas, bet gal Rita Hayworth skanesnė? 


O šiaip tai mano pastarųjų dienų pastebėjimas yra - nieko nėra laikinesnio už pastovumą ir nieko pastovesnio už laikinumą. Va taip. 

Thursday, 10 May 2012

O saule mano

Ar matėte kada žmogų, kuris it apkvaitęs fotografuotų saulę? Aš irgi nemačiau... O gal neatkreipiau dėmesio, nes net neabejoju, kad tokių esama. Nors gal aš unikali? Viena vienintelė? O ar matėt žmogų kuris bijotų važinėtis stikliniu liftu į dvyliktą aukštą? Tai va, šiandien įveikiau savo baimę. 
Negaliu apsakyti jausmo pagaliau pamačius saulę. Ji ne tik šviečia, bet ak... netgi šildo. Šildo ir leidžia apsivilkti vasarinę suknelę... Negaliu patikėti. Euforija kažkokia.
Aišku, bepigu jums visiems Lietuvoje, tačiau net neabejoju, kad Londoniečiai mano vitamino D perteklių supras.
Iš to džiugesio visur vaikštau pėsčiom, kad tik labiau saule pasimėgauti. Netgi nupėdinau netrumpą kelią iš senamiesčio į savo Westin viešbutį. 
Vis dar nepasimokau, kad niekur apart Japonijos arba bent jau pas rimtus japonus negalima valgyti sushi. Niekaip nesuprantu kokiu būdu buvo nuspręsta, kad į vakarietišką sushi reikia dėti tepamo sūrio? Siaubas kažkoks. 
Tiesa, net nepaminėjau, kur esu... Viso labo Varšuvoj. Dirbu čia, jeigu ką.