Monday, 30 April 2012

Čarlis Čaplinas apie meilę sau

Kai pradėjau mylėti save, supratau, kad sielos skausmas ir sukrėtimai - tai tik įspėjamieji ženklai, jog eini prieš savo prigimtį.
Dabar aš žinau: tai Autentiškumas.
Kai pradėjau mylėti save, supratau, kaip stipriai galiu įskaudinti žmogų primesdamas jam troškimus, kuriems dar neatėjo laikas ir kuriems jis dar nepasirengęs, net jeigu tas žmogus - aš pats.
Dabar aš tai vadinu Pagarba.
Kai pradėjau mylėti save, lioviausi troškęs kitokio gyvenimo ir suvokiau, jog viskas aplinkui mane skatina augti.
Šiandien aš tai vadinu Brendimu.
Kai pradėjau mylėti save, supratau: kad ir kur būčiau, esu reikiamoje vietoje reikiamu laiku, ir visa, kas man nutinka, nutinka tada, kada reikia, taigi man nėra dėl ko nerimauti.
Dabar aš tai vadinu Pasitikėjimu.
Kai pradėjau mylėti save, lioviausi švaistęs savo laiką ir kūręs grandiozinius ateities planus. Dabar aš darau tai, kas man teikia malonumo ir džiaugsmo, tai, ką man patinka daryti, kas džiugina širdį, ir darau tai savaip, savo tempu.
Dabar aš tai vadinu Paprastumu.
Pradėjęs mylėti save, išsilaisvinau nuo to, kas kenkia mano sveikatai - maisto, žmonių, daiktų, situacijų ir visko, kas tempia mane žemyn ir tolyn nuo savęs. Kadaise vadinau šį požiūrį sveiku egoizmu.   
Dabar vadinu tai Meile pačiam sau.
Kai pradėjau mylėti save, lioviausi stengtis visada būti teisus, ir nuo to laiko rečiau klystu.
Dabar aš suprantu, jog tai Kuklumas.
Kai pamilau save, lioviausi gyventi praeitimi ir nerimauti dėl ateities.
Dabar gyvenu šia akimirka, kurią VISKAS ir vyksta.
Dabar gyvenu kasdien, diena po dienos, ir vadinu tai Pasitenkinimu.
Tada, kai pradėjau mylėti save, supratau, kad protas gali trikdyti ir net susargdinti. Bet kai sujungiau jį su savo širdim, jis tapo man vertingu sąjungininku.
Šią sąjungą aš vadinu Širdies išmintimi.
Mums jau nereikia bijoti konfliktų, susidūrimų ir kitokių problemų, kylančių iš savęs ar iš kitų. Net žvaigždės susiduria viena su kita, tačiau iš šių susidūrimų gimsta nauji pasauliai.
Dabar aš žinau: tai Gyvenimas.   

Thursday, 26 April 2012

Man patinka kai lyja

  • Nes tada galima šiltai sėdėt namie ir žiūrėt gerus filmus be jokios sąžinės graužaties, kad neveiki ko nors labiau exciting.
  • Į balas galima pritupdyt ančių (Colour me Katie)
  • Stebėtis griaustiniu ir žaibu. Jie vis dar mane stebina.
  • Dėvėti spalvotus botus ir slėptis po skėčiu su drugeliais
  • Žiūrėti į nubėgančius lašus ant lango stiklo
  • Nereikia laistyti sodo
  • Po lietaus atsiranda vaivorykštė
  • Džiaugtis, kad turiu stogą virš galvos, nes ne visiems taip pasisekė
  • Nustoti piktintis dalykais, kuriems neturiu nei mažiausios įtakos. Dabar jei ko nors negaliu pakeisti, sakau, kad žiūriu į tai kaip į orą.
  • Prisigalvoti visokių veiklų namie, kaip antai piešti mėlynus šunis ir kepti pyragus.
  • Bei galvoti apie gyvenimo prasmę.
  • O svarbiausia, visada be jokių išimčių po lietaus vistiek pasirodo saulė. Ankščiau ar vėliau.




Tuesday, 24 April 2012

Būti Organic

Šiandien jaučiuosi atlikus žygdarbį, nes Planet Organic parduotuvėj prisirankiojau visokio organic gėrio. Be pesticidų, antibiotikų ir kitų brudų. Bent jau jie taip sako. Pažiūrėjus į kainą, tai geriau jau taip ir būtų. 
Ir dar perskaičiau labai teisingą mintį, kol baisiai nuobodžiavau darbe: Ufonautai  nenori  mums pasirodyti gal ir dėl to, kad niekaip nesupranta, kodėl rytais miestuose milijonai žmonių grūdasi valandų valandas spūstyse, kad pasėdėtų prieš kompiuterius, o tada valandų valandas taip pat nepatogiai keliautų atgal- kad pasėdėtų prieš televizorius. Tarsi mums ko nors iš esmės taip trūksta?
Ją radau štai čia. It kokia elektra mane nukratė. Iš tikrųjų kodėl žmonės gyvena kaip robotai, net neklausdami savęs, kam jiems to reikia? Ir kodėl aš visą dieną nuobodžiauju, už tai gaunu pinigų, kad galėčiau nusipirkti Organic maisto? Nes jo tiesiog neturiu ir negaliu iš niekur pasiimti. Kažkam uždirbu milijonus, tada jie maloniai man sumoka mažutėlytę to uždarbio dalį. Ir kodėl organic maistas tris kartus brangesnis, nei ne organic? Argi ne visas maistas turėtų būti natūralus? Kaip taip atsitiko, kad produktai pilni sintetikos ir kenkiantys žmogui tapo norma? Vis labiau jaučiuosi manipuliuojančios sistemos dalimi ir tai ima man nebepatikti. 

Monday, 23 April 2012

Savaitgalio džiaugsmai

Galvojau, kad šis savaitgalis bus tingus, bet tiek prisisportavau, kad dabar viską skauda... Ir netgi netyčia sporto renginį pamačiau. Pasirodo vyko 40 km Londono maratonas. Nutarėm pasivaikščiot palei upę nuo Tower Bridge iki Canary Wharf, kaip tik šalia bėgimo trąsos. Kokių tik kostiumų neprisižiūrėjom... O jau kiek sirgalių su balionais šaukiančių: ‘You Can Do It!‘.
Vos tik pasiekėme Canary Wharf, prasidėjo lietus ir prieš tai švietusi saulutė pasislėpė už debesėlio. Taigi greitai įsmukom į Zizzi itališkiems pietums su desertu žinoma. Restoranas net braškėjo nuo šeimų su vaikais, vežimėliais, pieštukais, minkštais žaisliukais ir visais kitais šeimyninio sekmadienio atributais. Lumi kaip tik gavo žinutę nuo draugės Turkijoje apie tai kaip ši žiūri į kalnus ir mėgaujasi saule. Todėl norėdamos parodyti, kad nei kiek nepavydime irgi nusiuntėme žinutę apie tai, kaip mes sėdime terasoje prie upės ir geriam Mojito. O ji atsakė, kad ką tik gavo žinutę nuo savo vaikino apie Grey Skies in London.
Beje pusryčiai buvo paprastai nepaprasti. Minkštai virtas kiaušinis į kurį mirkai šparagą apvyniotą rūkyta lašiša. Skanumėlis. Ir dar klausiausi daug 60-ies muzikos beigi žiūrėjau Roman Holiday su Audrey Hepburn.



Friday, 20 April 2012

Galvin at Windows

Kad neatrodytų, jog aš vien po visokius meninkų susibūrimus trankausi, tai galiu pasakyt, kad karts nuo karto užsuku ir į kokį prabangesnį restoraną. Kaip, kad antai vakar nusivedžiau savo verslo partnerius į Hilton Galvin at Windows. Jis garsėja puikiu vaizdu, didelėm kainom ir be abejo skaniu maistu. Aš štai ėmiau ir pagalvojau ar yra kokios meniu taisyklės tiems aukštos klasės restoranams? Kodėl pavyzdžiui kiekviena save gerbianti užeiga desertui siūlo šokoladinį pudingą su karštu šokoladu viduje ir ledais? Rimtai, kiek esu buvus kokiuose žinomesniuose restoranuose, jie butinai meniu turėdavo tą pudingą. Net mano verslo partneriai pasakė, kad va kurią čia dieną buvo Kensington Roof Gardens ir vėlgi valgė tą patį pudingą. Aš šį kartą pasirinkau panacotą su braškių padažu ir bazilikiškais ledais. Taip, ledais iš bazilikų. Labai gaivaus skonio. Tiesą sakant desertų meniu tik tai ir buvo apart ankščiau minėto pudingo. Na dar žinoma sūrių asorti. Taipogi kiekvienas save gerbiantis restoranas su žinomu šefu pasiūlys sriubos, kurios užplikymui yra atskiras procesas. Šį kartą pavyzdžiui lėkštutėj atnešė vieną didžiulį raviolį pagražintą ridikėliais ir keletu kitų daržovių, beigi čia pat jį užpylė avienos sultiniu. Ir dar valgiau labai skanią žuvį su pupelėmis ir ant viršaus užkepta citrina. Be viso šito gėrio dar gavome amuse bouche, baklažanų sufle su ožkos sūrio puta. O pabaigai – marshmallows ir petite four šokoladukų. Nors porcijos nedidelės, tiek prisivalgiau nuo to gurmaniško maisto, kad pilvas net sprogo.
Londonas iš viršaus atrodo toks gražus. Palengva sutemo, užsidegė švieselės.
Ech patinka man prabanga 28-antrame aukšte...

Saturday, 14 April 2012

Camden Town Inspirations

Pastaruoju metu jaučiuosi labai meniškai. Todėl visai neatsitiktinai gražią ir saulėtą šeštadienio popietę nutariau pasižvalgyti po Camden Towną. Ne paslaptis, kad ir fotografams-mėgėjams ši vieta yra saldainiukas. Iš tiesų tai turistų gausa nervina, bet kur nuo jų dėtis? 
Netikėtai įsigijau iphono dėkliuką ir labai mielą pakabuką. Panelė pardavėja baisiai nudžiugo. Sako: aš čia pati iliustravau, kaip smagu, kad žmonėms patinka. Ir visa patenkinta net krykštavo. Manau dabar kiekvieną kartą pažvelgus į telefoną man norėsis šypsotis. Gal žmogus tik pradeda prekybą savo kūriniais? Iš visos širdies prigyriau jos darbelius. Tegu jaučiasi padrąsinta. 
Vos neįsigijau ir visokiausių sijonų bei suknelių, bet vargais negalais susiturėjau. Reikia labai gerai pagalvoti, kas man iš tiesų reikalinga. 
Dar pas brazilus suvalgiau churrą (aliejuje keptą a la spurgą), apibarstytą cukrum ir cinamonu, bet šokoladiniu vidumi... Skanumėlis... Kaip tik tuo metu pirko ir kiti brazilai, kurie buvo vos ne egztazėj buvo savo churras Londone aptikę.
Ir šiaip Camden Townas pilnas žmonių skaitančių knygas patvoriuose ir ant tilto, sėdinėjančių palei kanalus, laiveliuose apie kažką rimtai diskutuojančių... 
Prekybininkai aišku ne visi meninkai. Labai daug tokių pačių drabužių prištampuotų ir atgabentų iš kokio Pakistano ar bala žino kur... Bet yra ir meninkų bei labai mielų dalykėlių. 




































Thursday, 12 April 2012

Ingrid Michaelson

Tik šiandien sužinojau, kad yra tokia Ingrid Michaelson. Kodėl ankščiau nežinojau??? Kokia cute daina, negaliu... Ir kitos jos dainos taip pat.


Wednesday, 11 April 2012

Photo shoot darbe

Šiandien anksti ryte (gerokai ankščiau nei skamba mano žadintuvas) gavau žinutę, kad darbe darysim photo shoot mūsų naujienlaiškiui ir prašom dalyvauti. Aš beje visą Velykų savaitgalį labai nesėkmingai prasirgau, o kosėju baisiau už chronišką rūkorių (čia man taip atrodo). Bet, kad jau photo shoot darbe tai reikia būtinai nueiti. Fotografavomės kažkodėl su iphonu (bet turbūt tam buvo priežąsčių, nes mūsų direktorė lyg ir žadėjo foto aparatą atnešti). 
Man tai šita nuotrauka prie mūsų pasakų namelio itin linksma. Veidų nesimato, nes saulė ryškiai nepagailėjo apšviesti... Kolegos gali nesijaudinti būti atpažinti. Netgi aš pati galiu nesijaudinti būti atpažinta. O mano šalikėlis labai tinka prie countryside stiliaus plytų sienos. Iš tiesų tai mūsų ofisas visai ne countryside, bet kas gi atspėtų iš šitos nuotraukos? Kažkodėl man dar norisi, kad raudonas kilimas driektųsi iki durų geresniam reprezentaciniam įspūdžiui sudaryti. Welcome!