Thursday, 29 March 2012

Rene Lietuvoj

Kažkaip prisiminiau, kad nepapasakojau, kaip Lietuvoj pietavau Rene restorane. Labai man smagu, kad gimtinėj dygsta restoranai su idėja ir geru maistu. Londone tai kaip pastebėjau arba kokie rustic style ir cheap, arba rustic style ir overpriced, arba overpriced ir posh. Čia apie tuos su geru maistu kalbu, ne kokias pasibaisėtinas kebabines ant kiekvieno kampo. Tokių tai išvis devynios galybės. Bet va deja ne dažnas restoranas gali pasigirti jaukumu. O gal tas jaukumas čia kitaip interpretuojamas? Ypač kai dabar itin populiarus vadinamasis trendy-vintage-hipster style, kur interjerą arba nutriušina, kad atrodytų toks pagyvenęs, arba prikabinėja palubėj visokių rakandų, ir žinoma nežinia iš kur baldų visokių prisirankioja nesiderinančių anei kiek vienas prie kito. Dar mėgstamas interjero akcentas yra ilgieji komunaliniai stalai, kur dažniausiai prisėdi šalia kokio barzdočiaus, pasibalnojusio nosį oversized akiniais ir jo panelės in fifties style dress beigi ryškiai raudonom lūpom. Man patinka nueit į tokias vietas, nes tada pasijaučiu labai jauna ir madinga. O kai nueinu į posh vietą su baltom staltiesėm, tai pasijaučiu tokia visa pagyvenusi madam (cha cha). Kadangi mėgstu įvairovę, tai nevengiu nueit visur.
Bet va štai mielojoj Lietuvoj pasirodo yra tokių restoranų kaip Rene, kur padavėjos apsirengę a la Charlie Chaplin stilium, įrankius atneša vokelyje su mielu palinkėjimu, o ant staltiesių galima piešti. Ką jau bekalbėti, kad maistas labai skanus. Gal vasarai jie pakeičia meniu? Kai aš buvau tai jis man pasirodė gan sunkus ir žieminis. Visokie troškiniai, kepsniai, triušiena grietinėlės padaže. Net gaila buvo, kad nepajėgiau daugiau suvalgyt... Tiek prisikimšau, net ausys lapsėjo. Tačiau svarbiausia, kad iš tokio restorano išeini ne tik skaniai pavalgęs, bet ir maloniai pasibuvęs beigi puikios nuotaikos... Jei rasiu kokį panašų atitikmenį Londone, būtinai pranešiu. Gal reik kokiam menininkų rajone paieškoti?









Wednesday, 28 March 2012

Savaitgalis su briedžiais

Praėjusį savaitgalį leidau labai turiningai. Gamtoje, lauke, kvėpavau grynu oru. Kartais net nepatogu pasidaro, kad taip gerai gyvenu ir pastaruoju metu esu baisiai laiminga. Visiems jau ir taip atrodo, kad mano gyvenimas rožėm klotas. Tai ką man dabar daryt? Tiesiog stengiuosi veikti, kas man įdomu, o ne sėdėt ir vaitot, kaip kad daugelis mėgsta. Televizoriaus irgi neturiu ir beveik jo nežiūriu. Bet, kad jau vėl pradėjo rodyt Apprentice, tai kaip gi čia nežiūrėsi? Mano pasiteisinimas, kad ten galima pasigaut idėjų, kaip praturtėt ir biznieriškai mąstyt. Todėl jį užskaitau kaip ir edukacinę programą verslo klausimais. Nors mano antra pusė prisiuntė galybę chick-flic (kaip lietuviškai išreikšti šį terminą?) su potekste ‚va, kaip apie tave galvoju‘ ir vis bando mane sugundyt televizoriaus žiūrėjimu. Gal kokį lietingą savaitgalį ir pavykts, bet ne tada kai saulė šviečia - į lauką kviečia.
Dabar matote esu užsiėmus savo kūrybiškumo lavinimu. Mokausi naudotis Photo Shopu ir paišyti visokias iliustracijas. Neseniai nusipirkau knygą The Creative License: Giving Yourself Permission to be the Artist You Truly Are. Ar begali būt taiklesnis pavadinimas? Tai va ieškau savo vidinio artist, kuris prisnūdęs gerokai. Taipogi mokausi Ispanų su mokytoja Lucia. Ji irgi meninikė. Čia man ir įkvėpimas. Dar atradau nuostabią platformą kūrybiškumui lavinti - Draw Free application on iphone, kuri tokia įtraukianti, kad jau išnaudojau visą šio mėnesio mobilaus interneto limitą. Paišinėjau kiekvienai progai pasitaikius: metro, per pietų pertrauką, ko nors laukiant, prie kasų parduotuvėj... Tik va šitaip mano ryšio tiekėjai privertė mane sustoti.
Beje, dar man draugė užrodė puslapį, kur vertinami kosmetikos produktai ir pagal ką juos rinktis. Mielosios moteriškės ir mergaitės, čia galite pasiskaityti ar koks Clinique kremas vertas tų pinigų, kuriuos už jį mokate, o gal jis yra ne ką geresnis už bele kokį bobutės bandomą prastumti turgėj. To website įkūrėja Amerikoje vadinama kosmetikos policininke.
Na, gal grįžkime prie tų briedžių, kuriuos vaikiau Richmond parke. Jų ten ištisos kaimenės. Ne ką mažiau ir fotografų su foto aparatais. Aš kadangi vėl eilinį kartą tik su iphonu, tai nėra man nei ko su jais lygintis. Gal vienas iš jų buvo Alex Saberi? Nuotraukos nerealios. Tai pamiksuosiu truputėlį su savo buitinėm. 
P.S. Ir dar šį savaitgalį valgiau šašlykų lauke. Tai kaip jis gali būti ne puikus?












Monday, 26 March 2012

Dreamy Amsterdam

Truputis paphotoshopintų nuotraukų, nes daugiau įdėti anei aprašyti neturiu laiko. :)






Wednesday, 21 March 2012

Kodėl alkanų vyrų nereikia vestis į Nopi



Nopi yra gan naujas, trendy restoranas po pačių Ottolenghi sparneliu. Aš jį jau kurį laiką buvau nusižiūrėjusi ir pasvajojusi nueiti. Ottolenghi aplink Londoną turi keletą delių ir jų gaminiai man labai patika. Net jų knygos gimtadieniui pasiprašiau. Taigi štai mano supratimu turėjo būti puikūs pietūs prieš žymųjį the Artist filmą kino teatre. Menkutė smulkmena buvo alkanas vyras, kuriam teko džiaugsmas ir garbė kartu su manimi apsilankyti šioje didžiai vertinamų kulinarų mekoje. Ir štai tuojau jums paaiškinsiu, kodėl nerekomenduojama alkanus vyrus vestis į panašias užeigas, o galbūt net ir griežtai draudžiama. Ogi todėl, kad alkani vyrai tikrai neįvertins mažų lėkštelių, vadinamosios sharing sitemos. Neįvertins nei apelsinų skonio morkų ('kažkokios keistos tos morkos'), nei pridegusių baklažanų ('o kodėl jie pridegę?'), tikrai neįvertins dviejų mažų sparnelių su harisos padažu ('čia ką visa porcija?'), tikrai neapsals nuo miniatiūrinės žuvies file ('čia dalinimuisi skirta? Kad tik vienas kąsnis'), o kai jau pamatys kokio dydžio šokoladinis desertas ims isteriškai kvatotis. Net sakyti neverta, kad po tokių pietų paklojęs apvalią sumelę, vistiek jautiesi alkanas ir netgi kažkiek apiplėštas. Mat jei jau yra įdiegta populiarioji sharing sistema, tai būtų malonu, kad bent išeitų tuo maistu pasidalinti. Kažkaip sudėtinga tą padaryti, kai lėkštėj penkios morkos ar žuvies gabalas kąsnio dydžio. Po tokių pietų alkanas vyras dar ilgai neduos ramybės laidydamas komentarus apie tai, kad šalia to restorano turėtų būti koks nors Hot Dog kioskelis, pasidarytų nemenką biznį. Arba apie tai, kad Nopi dar geriau uždirbtų jei pardavinėtų orą tuščiose lėkštėse. Vistiek rezultatas tas pats, lieki alkanas.

Nežinau ar mano patirtis būtų buvus kitokia, jei vietoj vyro vertinančio picas, hamburgerius, kepsnius ir visą keptą vištą, būčiau pasiemus kokią draugę, sėdinčią ant dietos? Galbūt būtume labiau pasimėgavę ragavimo džiaugsmu? Va taip įvariau vyriškiui paranoją. Dabar nebeleis man jo niekur vestis, kol įdėmiai neperskaitys meniu. Iš tiesų Da Polpo man labiau patiko. Sharing porcijos skirtos sharing, kainos per pusę mažesnės, maistas labai skanus ir bent pavalgęs jautiesi.

Kadangi menininkais patampama iš alkio, mes gražiai papuošėm jų popierines staltieses piešiniais. Tiesą sakant pradėjom piešti, kai paprašėm sąskaitos (nes jie vistiek keičia tas staltieses pavalgius) ir kol ją gavom jau visas stalas buvo primargintas. Štai kiek laiko užtrunka atnešti sąskaitą.
Beje, tualetai verti atskiro paminėjimo dėl savo įdomuno. Visos sienos ir durys veidrodinės. Jei girtas į tokį patektum, manau nelengvą būtų rasti kelią laukan.
O filmas the Artist buvo nuostabus. Ne veltui tiek Oskarų susišlavęs. Bravo. Ar matėt jį kas nors?



Thursday, 15 March 2012

Hipsterių logo

Jaunas dizaineris Dave Spengeler pažaidė su prekių ženklais, naudodamas šriftus ir stilių, kurie tikrai bus įvertinti palankiai tūlų hipsterių tarpe. Man patinka. O kaip jums?










Transliacija Bulgarija

Lėktuvas nusileidžia po devynių vakaro. Pakeliui gerokai mus pakratęs. Taip baisiai, kad vos širdis per gerklę neišlindo lauk. Niekaip neišeina reaguoti į turbulence be panikos.  Taigi Bulgarijoje naktis, tamsu, šalta, oro uoste pūpso purvinos sniego pusnys. O  Londone juk palikau pavasarį. Keleiviai madingai apsirėdę treninginėm kelnėm ir fūfaikom grūdasi į autobusą. Nutriušęs oro uosto terminalas prašosi remonto. Aiškiau nebūna, kad štai palikome Europą ir atsidūrėme kažkur tarp sovietų sąjungos ir svajonių link naujojo pasaulio. Nebeatsimenu, gal taip atrodė ir Lietuva vos įstojus į Europos sąjungą? Sulaukiu lagamino ir įžengiu į laukimo salę, kur aišku manes niekas nelaukia. Pirmoji staigmena, nėra bankomato. Dar nebuvau oro uoste, kur nebūtų bankomato. Net Meksikoj ir Costa Ricoj yra… O čia nėra. Nuostabu. Kokia tikimybė, kad jie taksi ima korteles? Ir išvis kur čia ta taksi? Mano sutrikimas manau daugiau nei akivaizdus, nes net nespejus sumąstyti, ką toliau daryt, iškart prisistato dėdė taksistas. Reikia Taksi? Neturiu pinigų sakau, tik kortelę. No problem, no problem sako jis. Na, savaime aišku, kad kai kas nors sako ‘no problem’, bus problem tada kai reikės susimokėti. Sakau, man reikia į  va šitą viešbutį ir pabaksnoju adresą. Aa, Park Hotel, nuostabu, no problem. Jau ima mano lagaminą ir žygiuoja. Aš vos spėju iš paskos. Va, sako tau ir cash machine, - ir pamoja į kažkokį tamsų kampą. Apgraibomis randu tą cash machine, kažkodėl palikus lagaminą ką tik sutiktam dėdei. Na, galvoju, kad čia gali nutikti blogiausio? Dings jis su mano lagaminu ir prezentacijom? Ir po velnių koks čia kursas? Išsiemu penkiasdešimt bulgariškų pinigų. Kiek kainuos man iki to viešbučio? Keturiasdešimt pinigų, sako dėdė taksistas. Kažkaip neišdrįstu paklausti kurso, nors manau jau ir taip akivaizdu, kad jis džiaugiasi, kokia vištelė čia jam kaip aukso puodas pasitaikė. Keturiasdešimt tai keturaisdešimt. Vidury nakties su penkiasdešimt pinigų kišenėj mažiausiai noriu derėtis.  Taksistas iškart pasidomi iš kur esu. Sužinojęs, kad iš Lietuvos nudžiunga ir persijungia į rusų kalbą. Dar vienas blogas ženklas. Plepantys taksistai visada nulupa dvigubai daugiau. O šitas dėdė mėgėjas paaušint burną tai jau tikrai. Pasakoja jis man, kaip čia blogai, kainos didelės, algos mažos, va prie Sovietų buvo geriau. Nors sako, tu tokia jauna, net neprisimeni tikriausiai. Aišku, kad prisimenu. Nors man neatrodo, kad prie ruso buvo geriau, bet negi ginčysies su išmintimi ir pasakom kaip jis dirbdavo tris dienas ir uždirbdavo daugiau, nei, kad dabar vargšas ardamas po dvyliką valandų kasdien. Jo sūnus yra gruzoviko vairuotojas ir mašinas karts nuo karto vežioja iš Lietuvos. Tuomet ima porinti apie anglus, parduodančius savo namus ir persikeliančius Bulgarijon, kur viskas labai pigu. Taip jam betauškiant ir viešbutį pasiekiam. Viešbutis atrodo ne visai, kaip įsivaizdavau. Sakau, tai ar čia Sofijos centras? Kažkoks labai jau be gyvybės ženklų, tik keli trupantys namai tamsoj boluoja. Nea, sako dėdė, bet ir tavo viešbutis ne centre. Tai, kad centre, sakau. Bet jau vėlu, ir aš pavargus. Galvoju vėliau išsiaiškinsiu. Gal susimaišiau, ar ką? Nu nežinau, sako dėdė. Šito viešbučio tau reikėjo, tai ir atvežiau. Ar lagamina pasiimsi? Mano duktė panašaus dydžio nešioja drabužius tai jai pravers… Dėbteliu į jį ir atsidūstu. Taigi juokauju… Cha cha… Krizena anas. Mėgstu aš juokaut. Nu bliamba, mano viešbutis ar ne mano, reik man nusikratyt šito diedo. Duodu jam tuos keturiasdešimt pinigų, kurie kaip paaiškėja yra dvidešimt Eurų ir aš ką tik buvau akiplėšiškai apstatyta kokius keturis kartus vidury tamsios nakties. Žinoma paaiškėja, kad viešbutis ne mano ir man tikrai reikia į tą, kuris centre. Tas vadinasi Central Park Hotel. Iškviečia kitą taksi. Nusiemu dar pinigų. Atbumpsi kažkoks čigoniukas su pasidabinęs cipoške ir niauktais langais, taksi trenkia cigaretėm. Nu ką, galvoju, kas bus tas. Nuveža mane į viešbutį už tris Eurus. Viešbutis visai fainas, business like. Gaunu kambarį šeštam aukšte. Užsisakau sriubos ir sumuštinį ir pasižiūriu kažkokį rusų filmą per TV. Tipišką iki negaliu. Veikėjai: milijonierius, barakuda jo žmona, jo paauglė dukra ir daktarėlis, kuris pasipainioja ne laiku ir ne vietoj beigi tampa apkaltinamas nusikaltimu, kurio nepadarė, vietoj tos dukros. Turtingi triumfuoja, daktarėlis ieško teisybės… Miegot karšta. Atsidarau langą… Bet vistiek sapnuojasi visokie banditai. Šiaip ar taip ateina rytas. Vaizdas per lagą nedžiugina. Priedo dar sninga. Restoranas tuščias. Viena porelė geria kavą. Keturi padavėjai beviltiškai ieško kuom užsiimti. Sukremtu porą bandelių ir einu ruoštis susitikimui. Labai svarbus leidėjas (toliau LSL) turi atvažiuot manes pasiimti. Aišku vėluoja. Laukiu. Skaitinėju naujienas FB. Po gerų 15 minučių įsuka juodas džipas ir iššoka LSL. Įsikrauna mane į tą džipą. Aišku su pasitenkinimu pastebiu durininkų ir receptioniščių minas. Nusiveža aprodyt savo knygyno. Berodydamas plepa su visais paeiliui ir diskutuoja su darbininkais taisančiais laiptus, knygyno darbuotojais, dar kažkokais prašaliečiais... Nu gi Labai Svarbus Leidėjas, kaip minėjau. Aš šiaip stoviniuoju ir žiūrinėju knygas. Nekantraudama laukiu, kada čia apie verslą pradėsim kalbėt.  Na štai pagaliau vėl susipakuoja mane į džipą ir nuveža į ofisą. Ten geriam arbatos, rodo jis man savo katalogus, dar kažką plepa... Aš  vis dar neturiu progos pradėt šnekėt apie savo reiklaus. Atvirai kalbant imu nerimaut nes reikės eit į kitą susitikimą jau greit. Sakau, aš gal paskambinsiu žmonėm, pasakysiu, kad vėluoju... Na, taip taip, pritaria LSL, kol neaptarsim mes su tavim visko reik tau geriau kitus atidėt. Sakau ir viešbuy check out time yra dvyliktą valandą, o aš aiškiai nespėsiu. Labai Svarbiam Leidėjui tai pasirodo net dėmesio neverta smulkmena. Taigi skambinu telulei, su kuria turiu susitikt paskiau. Tetulė nustemba netikėtai užklupta. O tai mūsų susitikimas ne rytoj? Susirūpina ji? Nu ne sakau, ryt mano ir pėdos jau bus atšalusios. Ojei ojei, na gerai, tai šiandien tada. Lauksiu, lauksiu... Prisidengdama tuo, kad tetulė pati pamiršo, be sąžinės graužaties nukeliu susitikimą vėlesniam laikui ir su LSL aptariam visus aktualius klausimus. Kai jau viskas aptarta ir aišku, jis pasišaukia kokį tai berniuką, Chelsea futbolo komandos  faną, kad anas su džipu nuvežtų mane į viešbutį, o po to pas tetulę. Nereik, net sakyt, kad dar kartą pasijaučiu labai vipinė viešnia. Berniukas nueina parsivaryt džipo iš už kampo. Aš dar šnekteliu su leidėju apie šį bei tą ir mes jau beeiną link džipo. Bet štai žiū prie džipo stovi policija. Berniukas susinervines išlipa ir kiša dokumentus policininkams pro langelį. Dar su LSL kažką bulgariškai apsitaria. Aš,nereikia net sakyt, stypsau didžiai pasimetus. Kas čia vyksta, klausiu. Taigi pasirodo, kad Berniukas važiavo be diržo, o šalia kaip tik yra policijos nuovada. Negi pareigūnai pralesi progą susitabdyt juodą džipą? Rimti dėdės, gaudo nusikaltėlius. Sakau, ojei gaila, kad čia kaip ir per mane jums problemos, gal aš pėškom nueisiu iki to viešbučio (nepaminėjau, kad iki jo gal koks dešimt minučių kelio). Na, ką dar sugalvosi, sako LSL. Kaip mat pasišaukia kitą berniuką. Va, sako, šitas nuveš tave su kita mašina, palauks prie viešbučio ir pavežės pas tetulę. Nėra kaip atsisakyt. Ta kita mašina pasirodo yra firmos mikro autobusiukas skirtas knygoms vežiot. Įsiropščiu vidun. Aišku džipas būtų buvęs fainiau. Toliau be jokių nuotykių mane berniukas paveža iki tetulės. Šioji aprodo kelias vietines bažnyčias beigi cerkves, parlamentą ir universitetą, palydi iki viešbučio. Vėliau be nuotykių pasiekiu oro uostą. Laukia skrydis į Bukareštą. Gražus vaizdas pro langą. Visur kalnai. Tikrai gražiau nei mieste. Savita komandiruotė Bulgarijon pasitaikė. Žiūrėsim kas įdomaus Bukarešte nutiks?

Saturday, 10 March 2012

Septyni skrydžiai per septynias dienas

Londonas - Sofia - Bukareštas - Oradea - Bukareštas - Londonas - Amsterdamas - Londonas

Toks maršrutas manęs laukia. Matysiu daug viešbučių ir oro uostų. Įtariu dar matysiu ir šiek tiek miestų per taksi langą. Tas negalioja Amsterdamui. Ten ne darbo reikalais vykstu. Galėsiu pasakyti, kad buvau ir nieko nemačiau. 
Visai kaip Liudvikas Andriulis, kurio žodžius pasiskolinsiu. Keliaudamas supranti, kad pasaulis yra žiauriai, skaudžiai, užmušančiai didelis, ir jo matai mažai, per mažai. Sostinės ir oro uostai skamba išdidžiai, pakėlęs ragelį ramiai sakai “aš Brazilijoje”, bet iš tikrųjų žinai, kad niekur tu nesi ir niekur tu nebuvai.
Aha, tikrai didelis tas pasaulis. Ir tikrai per mažai jo matau. Net ir pačio Londono per mažai matau. Ir žmonių, kuriuos norėčiau matyti dažniau. Save irgi norėčiau karts nuo karto aplankyti. Jau senokai kalbėjom. 

Po to nenusimato jokių skydžių iki pat gegužės. Pabūsiu ant žemės truputį. 

Wednesday, 7 March 2012

French Tuesdays

Labai greitai sudalyvavom French Tuesdays Grand Opening. Visgi antradienis, tai ilgai nepavakarosi, kai kitą dieną reikia į darbą.
Čia toks members club, kur reikia užsiregistruot, o po to jie kviečia tave į visokius renginius. Paplitęs nuo New Yorko, San Fancisco iki Tokyo, Mexico city, Mumbai ir panašiai. Gražūs žmonės ten susirinko pakelti šampano taurę. Bet mes vistiek pačios gražiausios. :)