Thursday, 2 February 2012

Iš Prahos užrašų knygelės (po metų)

Prieš metus jaukinausi vienišumą nes kaip žinia valgyti vienai man niekada nebuvo didis malonumas. O tiksliau pasakius, netgi labai jau mažas malonumas. Tačiau šį kartą kažkodėl visai nesijaučiu nejaukiai. Anaiptol,  netgi džiaugiuosi galimybe pabūti netrukdomai su savo mintimis. 

Štai pavyzdžiui sėdžiu laive restorane su vaizdu vertu atviruko. Po kaire matosi Karlo tiltas, po dešine - Prahos rūmai, o ant kalvos boluoja mini Eifelio bokštas. Restoranas savaime suprantama nepasikuklino užsikelti kainų, bet manau jos tokios dėl to, kad mokęstis už vaizdą taip pat įskaičiuotas. Marina Grosseto Ristorante vadinasi šis laivas. Be abejo itališkas. Kokią gi kitą virtuvę būtų įmanoma taip overpricinti. Nors geriau pagalvojus, tikriausiai kiekvieną. 


Kadangi žiemą turistų srautas sumažėjęs, miestas restauruojasi. Antai viena skulptūra ant Karlo tilto apverta statybiniais pastoliais. Tikriausiai perdažo ją, mat turistai per daug nutrynė norius begalvodami.

Šiuo metu laive-restorane gyvenimas verda. Nors jis gan didžiulis, tačiau toli gražu ne tuščias. Padavėjai nelabai turi laiko miegoti parimę prie baro.  Aš saviškės nutariu pasiteirauti apie porcijų dydį. Oi ne, visai nedidelė mūsų Gnocci porcija, - paaiškina ji man. Na va, - galvoju - taip ir žinojau, kad ne tik kainos užkeltos, tai dar ir porcijos sumažintos. Bet, kai savo porciją pamačiau, supratau, kad jos užtektų ne tik man, bet dar ir trim mano pusbroliams. O dar grietinėlės padažas irgi nekūdas. Vargais negalais įveikus tą milžinišką porciją, nutariau čia nesustoti ir dar užsisakiau braškių su maskarponės kremu. Na ir dar užgėriau Latte kava. 


Man taip nerūpestingai bepietaujant restoranas spėjo gerokai patuštėti ir nustojo dūgzti. O aš vis dar pildžiau savo užrašų knygelę. Iš tiesų man žiemiškai praretėjusi Praha labai patinka. Nėra tokios turistų grūsties. Štai aną dieną mano pažįstamas bandė paaiškiti, kokį čia šaunų sightseeingą aš galėčiau nuveikti. Gal National Museum? Ai ne, jis restauruojamas. Gal kažkokia ten pilis? Ai, ne, aną reikia lankyti, kai oras geresnis... Galiausiai rekomendaciją papuošė pasivažinėti Nr 3 tramvajumi, kuris mane praveš pro visas žymiausias Prahos vietas. Bet aš kažkaip miestus į kuriuos atvažiuoju dažnai, mėgstu ragauti mažais kąsneliais, užuot sušlamštus visą tortą iš karto, užbarstytą turistų pagardais. Šį kartą mano Art Deco viešbutis ir mano naujai atrastas laivas-restoranas yra pakankama atrakcija, neskaitant tradicinio pasivaikščiojimo po senamiestį. 

Ir tikrai, kaip džiaugiuosi, kad atsikračiau to nepatogumo būti viena. Juk iš tiesų visą pasaulį vežuosi su savimi ir visada jaučiu ryšį su žmonėmis, esančiais už matomumo lauko. O ką apie mane mano padavėjai, man mažiausiai rūpi. 

Kažkaip prisiminiau knygos/filmo One Day herojaus Dexterio norą turėti tobulą nuotrauką, jei kas nors jį nufotografuotų bet kuriuo gyvenimo momentu.Tai pagalvojau, kad jei mane kas nors nufotografuotų skirtingais momentais turbūt net aš pati likčiau nustebinta savo sugebėjimais gyventi skirtingų personažų gyvenimą. Čia tik keli pavyzdžiai. 

- Madam, žengianti pro prabangaus viešbučio duris, fone durininkui tempiant lagaminą.

- Miss su užrašų knygele ant kelių, pietaujanti laive, už lango plaukiojant gulbėms.

- Ledi, kišanti lagaminą į Easy Jet matuoklį, besistengianti sulaikyti šypseną. Na negi ir vėl?

- Kambariokė, rakinanti duris naktį Londono kaime.

- Rafinuotoji, lipniais pirštais grūdanti burnon vištų sparnelius, patogiai sėdėdama ant žemės.

Bet argi mes ne visi tokie, galintys išdidžiai ant stalo atversti ištisus savo fotografijų albumus? 

Na, o mano viena paskutinių nuotraukų Self Portrait su auksiniais žąsų čiaupais. Koks čia galėtų būti personažas? Turistė iš kaimo? Bet rimtai... Žąsų čiaupai? Oh Dear God. 

5 comments:

  1. Ohh, kaip tos braškės vilioja, kai už lango -30 :D

    ReplyDelete
  2. Toks vaizdas, kad braškių ragavau prieš 5 metus, net skonio atrodo nepamenu, ech laukiu vasaros...

    ReplyDelete
    Replies
    1. O tos braškės buvo labai šaltos... :)

      Delete
  3. Labai geras irašas, rodos net pati pajaučiau tą jausmą, kurį jautei sėdėdama. PAtiko. Kuo toliau tuo geriau rašai ;0

    ReplyDelete
  4. Kažkodėl man tik Prahoj tokie įrašai gaunasi... :)

    ReplyDelete