Monday, 30 January 2012

Vartojimas

Negali teigti, jog Murakamis nėra genijus. Štai ką jis kartą yra tarstelėjes:

Pagaliau juk gyvename pažangioje kapitalistinėje visuomenėje. Vartojimas yra jos žaidimas, didžiausia dorybė. Politikai vadina tai "vartojimo ištobulinimu". Aš vadinu šį žaidimą beprasmišku eikvojimu. Nuomonės skirtingos. Bet jos nekeičia mūsų gyvenimo būdo. Jei man nepatinka, galiu kraustytis į Bangladešą arba Sudaną. Bet aš anaiptol netrokštu gyventi nei Bangladeše, nei Sudane. Todėl dirbu toliau.

Štai taip be jokios priežąsties vieną dieną mąsčiau apie vartojimą ir kapitalistinę visuomenę. O dar gal ir knyga Emigrantės dienoraštis paveikė. Joje aprašoma labai jau nekokia mūsų tautiečių Anglijoje buitis. Susidarė įspūdis, kad anot autorės, blogiau turbūt tik Sudane.  

Man atrodo, kad požiūris į kapitalizmą priklauso nuo to ar tu esi turtuolis, važinėjantis naujausiu Lamborgini, ar varguolis valantis dangoraižio langus beigi stebintis korporacinį pasaulį iš kitos stiklo pusės. Vieni turtėja nieko atrodo nedarydami, kiti dirba tam, kad pastarieji turtėtų. Iš tiesų turto progresija yra gan įdomi, nes kuo daugiau turi - tuo daugiau gauni dykai. 

Aš save priskiriu prie neapsisprendusiųjų.

Iš vienos pusės man labai patinka Follow the Road arba Dviračiais per Aziją poros. Spjovę į vakarietiško pasaulio džiaugsmus ir patogumus ir pasirinkę gyventi savaip. Keliauja, gyvena ten, kas pakeliui priima arba šiaip kur pasitaiko, džiaugiasi saule ir lietumi, pažįsta pasaulį ir žmones. O ką jau bekalbėti, kad savaime suprantama nedirba, tačiau puikiai verčiasi. Be to jų ir reikalavimai mažesni. Ir arkliui aišku, kad kokioj rojaus saloj ar laukiniam paplūdimy tikrai nereikia aukštakulnių, naujausio BMW, pudros, lūpdažio, iphono... Tiesą sakant visas šis turtas atrodo ir beprasmiškas pinigų išmetimas balon. Gerbiu ir žaviuosi jų gyvenimo būdu. 

Na, bet štai pavyzdžiui mane labai veža ir tokie žmonės kaip Liudvikas Andriulis ir Andrius Užkalnis. Absoliutūs materialistai ir tuo didžiuojasi. Tiek arogantiški, kad su pasididžiavimu dalija nuomones apie vartojimo džiaugsmus, pasakoja apie prabangius viešbučius ir šiaip pinigų teikiamą palaimą. Jie irgi keliauja į rojaus salas, tačiau biznio klase ir gyvena 5 žvaigždučių viešbutyje, kokiam trisdešimtam aukšte. Ir man jų požiūris prie širdies. Bent jau tikrai kur kas labiau patinka nei antikapitalistų inkštimas apie neteisingą pajamų skirstymą ir skurstančius 99% planetos gyventojų. Jų turtas turbūt neprilygs tam 1% net kartu sudėjus ir padauginus iš 1000. Kažkodėl man džiugu dėl to, kad žmonės žino kaip pasidaryti pinigų ir kaip juos švaistyti. Jei kažkam nusišypsojo laimė būt turtingam arba jis savo proto ir sugebėjimų dėka toks tapo, argi tai blogai? 

Štai kai kurie žmonės turi svajonę ir tikslingai jos siekia. Jų noras būti turtingais, pripažintais ir vairuoti BMW. Tokiais ir tampa. Kas nenori - tas netampa. Galima gyvenimu džiaugtis ir be pinigų beigi vairuoti dviratį. 

Kiekvienam savo... O jūsų koks požiūris tuo klausimu? 

Saturday, 28 January 2012

Praha Art Deco stiliumi

Nežinau kodėl, bet šį kartą savo business tripą susigalvojau paįvairinti apsistodama Art Deco Imperial viešbutyje. 'Vis kažkas įdomesnio' - pamaniau. Prahos centre, įspūdingame Art Deco stiliaus pastate įsikūrusio viešbučio „Art Deco Imperial“ elegantiškas interjeras dekoruotas vertingomis mozaikomis, rankų darbo plytelėmis bei įdomiom detalėm. Iš pradžių nuo spalvų eklektikos susisuko galva. Ir kam nesusisuktų? Margi kilimai, raštuoti liftai, registratūra su moteriškių kolonomis ir pūpsančiom krūtim, o dar kai pro langą pamačiau neoninę gulbę su karūna, nebegalėjau suturėti juoko. Ta gulbė, šalimais esančio prekybos centro dekoracija, ryškiai švytėjo nakties fone. O ryte pamačiau, kad pro langą dar ir spalvota siena matosi. Visai smagu. Vėliau su tuo Art Deco stiliumi apsipratau ir visai nieko jis man patapo. O jau restoranas čia irgi pagarsėjęs. Pasak mano draugelio, atsipūtusio leidėjo lakstančio motociklu, tame restorane darbuojasi čekiškas Jamie Oliver. Kuris, beje mano manymu, labai jau mėgsta persūdyti patiekalus. Niekur druskos nepagailėta. Nors prie gretimo staliuko sėdinti kompanija ir kilnojo nykščius, aš gėriau labai daug vandens. Štai taip netikėtai išsirinkau žinomą ir seną Prahos viešbutį, kuris suteikė savotiško prieskonio mano biznis tripui. Be to jame vienas geresnių ir man asmeniškai labai svarbių dalykų - didžiulė, erdvi, marmurinė, spalvota vonia. Ko jau ko, bet erdvės angliškoms vonioms tikrai trūksta. Todėl be galo myliu ir vertinu viešbučius su didelėmis voniomis. 
Labai tinkamas pasirinkimas mano dabartinei nuotaikai atspindėti. Atrodo niekas nedera tarpusavy, bet tuo pačiu puikiai dera. 



Sunday, 22 January 2012

South the river

Pastaruoju metu vis mąstau, kad tikriausiai esu per daug reikli. O jei dar tiksliau - perfekcionistė. Prisikuriu planų ir svajonių ir bandau juos milimetro tikslumu įgyvendinti. Jei tikrovė nors kiek neatitinka, vis šlifuoju, gerinu, dar daugiau planuoju... O ta nepriklausoma tikrovė vistiek susidėlioja savaip. Ne taip, kaip aš pageidauju, ne taip, kai mano manymu būtų gražiau. Ir dar šaiposi, taigi daviau, ko prašei. Ar dar turi įžūlumo skųstis? Atrodo ne visada mūsų su tikrove skoniai sutampa. Bet negaliu neigti, ji tikrai duoda, ko paprašau. Tik nelabai domisi įpakavimu, mat tikisi, kad neužsižiopsosiu į vyniojamąjį popierių, o padėkosiu už dovanas.
Ar taip save įsivaizdavau? Ech ne... 
Ar žinojau, kad šitaip bus? Kad sekmadieniais valgysiu picą užsikąsdama lipniais sparneliais ir žiūrėsiu britų serialus? Juokaujat gal? 
Kad vaikščiosiu upės pakrantėm ir fotografuosiu laivus? Hm... Gal..
Klausysiuos 60-ųjų muzikos ir virsiu gerokai per aštrią tailandietišką sriubą? Vaje... 
Ar esu laiminga? Dar ir kaip! 
Nes juk tai ir svarbiausia... Argi ne taip? 
O be to, pagaliau vėl panaudojau savo dulkantį foto aparatą. 

















Thursday, 19 January 2012

Optimizcija

Neprabėgo ir trys metai, o aš jau ant Twitter & Facebook. Lėtokos apsukos, bet kartais, kai nėra kas veikti... Reik gi rasti užsiemimą...Gal pravers? 


Monday, 16 January 2012

Savaitgalio review

O pasitaikė jis visai neprastas. Šaltai saulėtas. Toks kai nesinori namie sėdėti. Taigi ir nesėdėjau.

Pentadienis buvo paskirtas shopinimuisi Westfield‘e (beveik nieko nenusipirkau, tikrai didžiuojuosi savim) ir filmui Swimming Pool (1969) su Alain Delon ir Jane Birkin. Labai lėtas ir galima sakyt vos ne apie nieką, bet įdomus. Ir koks tų laikų grožis... Ach...



Šeštadienį – atiduota duoklė miegui, prabangiems pusryčiams su Eggs Royalle, pasivaikščiojimui po Tower Bridge apylinkes ir Bermonsey (kas galėjo žinoti, kad ten ištisas trendy parduotuvėlių ir kavinukių pasaulis išdygęs), parodai demonstruojančiai meną iš surūdijusių daiktų (kur netyčia užklydom), lemon grass arbatai ir skaniausiam abrikosiniam pyragėliui iš Aziz and Delazis.




Sekmadienis buvo ne mažiau saulėtas, bet jo dvi valandas padovanojau filmui Hugo in 3D, kuris absoliučiai mane užbūrė ir pakerėjo. Martinas Scorccezė tikrai žino kaip kurti filmus. Nors šis skirtas vaikams, bet subalansuotas ir suaugusiems. O tuo labiau tokiems kaip aš, įsimylėjusiems XX amžiaus pirmąją pusę. Istorija apie berniuką, gyvenantį Paryžiaus stotyje ir taisantį laikrodžius. Net nežinau kaip beišreikšti savo susižavėjimą filmo grožiu. Na, bet kai investuoji 170 milijonų jo kūrybai, būtų gaila jei rezultatas nedžiugintų.
Judėkime toliau link vėlyvų pietų W and Co. Čia vienas iš daugeliio Londono organiškų šeimyninių restoranų, skirtų to rajono gyventojams pusryčiauti, ar pietauti... Skanus salotų pasirinkimas. Desertai irgi neblogi. Tikrai svarbi ir reikalinga vieta tingintiems gaminti sekmadieniais.



Smagu kai per savaitgalį pamatai ir išgirsti kažką, kas priverčia suvirpėti širdelę ir patepa medum sielą
Na argi ne gili vaikiško filmo išmintis, Hugo Cabret stovint bokšto viršuje ir iš kitos laikrodžio ciferblato pusės žvelgiant į naktinį Paryžių?
I'd imagine the whole world was one big machine. Machines never come with any extra parts, you know. They always come with the exact amount they need. So I figured, if the entire world was one big machine, I couldn't be an extra part. I had to be here for some reason.

Loved it.

Na, o koks buvo jūsų savaitgalis?

Jamie Oliver - 15

Jau šiek bei tiek vandens nutekėjo nuo apsilankymo Jamio Oliverio restorane 15, bet visgi negaliu nepaminėti šios didžios progos bei pramogos. Internete labai prieštaringi įvertinimai. Mano pačios irgi toks pats. Iš vienos pusės maistu negaliu skųstis. Ir burokėlių gnocci buvo skanūs, ir jautiena neprasta, ir desertas puikus. Bet negaliu atsikratyti jausmo, kad iš Jamio tikėjausi kažko daugiau. Pati restorano aplinka minimalistinė ir bent jau man nejauki. Jis įkurtas buvusiam sandėly, pirmame aukšte yra brasserie, o rusyje pilkas restoranas su atvira virtuve. Ypač, kadangi buvome pietauti, tai man norėjosi langų, kad bent kiek dienos šviesos įeitų. Na grįžtant prie šviesiosios pusės bent jau su servisu pasisekė, ko nepasakyčiau apie kai kuriuos komentatorius, įvardinančius apsilankyma kaip Dreadful. Galima nekreipti dėmesio į mažą lyrinį įkvėpimą, kai paprašius dar kartą atnešti menu, mums norėjo įteikti sąskaitą. Tiesą sakant antrą kartą neičiau, bet kaip vienam pabandymui visai nesigailiu. Jamie Italian tiesą sakant kur kas labiau patiko. Ir nėra ten Set menu, kai esi priverstas imti bent jau 2,3 ar 4 patiekalus, nes nuo vieno nepasisotinsi. Porcijos dydžiu tikrai negali puikuotis.

Wednesday, 11 January 2012

Burgers & Tango


Trečiadienias aš valgau burgerius ir šoku tango. Ir nors kai kam pasirodė, kad man susisuko galva, mat visada aiškinu, jog reikia gyventi sveikai. Nežinau kas man pasidarė, bet kai čiaumojau burgerį pasigardžiuodama bulvytėm, atrodė, kad patekau į rojų. Na, rojus gal čia ir netinkamas palyginimas, nes Byrons restoranas (?) Angel rajone yra absoliučiai nutriušusi landynė. Čia toks stilius jei ką. Trendy vadinasi, neva itin madingas. Aš vis praeidama pro šalį galvodavau, kas čia per neaiški užeiga, bet visada pilna žmonių. Ir štai vieną dieną kolegė man apšvietė protą, kad čia vieni skaniausių burgerių mieste. Na, o prisišlamštus nesveiko maisto, ką gi daugiau veikti, jei ne tango šokti? Pilvukas buvo truputį išsipūtęs, bet ką jau padarysi? Seniai norėjau išmokti tango. Dabar štai mokausi. Na idant visiškai neišduočiau savo sveikatingumo idėjų, gėriau šviežiai spaustas apelsinų sultis vietoj Coca-Colos. Argi aš ne šaunus sveikos gyvensenos pavyzdys?
Ir šiaip mano neseniai nušvitusi ir gyvenimo prasmę atradusi pažįstama vis papostina ant FB kokių nors įdomių straipsnių. Taip užsukau į Supergentį ir likau labai įkvėpta pono Lino idėjų. Štai ką jis sako: 
Jei tu nori sužinoti, kuo tu gali tapti – tu turi periodiškai palikti savo komforto zoną ir nerti į tą nepažįstamą, bauginančią, bet viliojančią erdvę.Ir grįžti iš jos stipresnis ir dėkingesnis – įkvėptas nerti vėl, kai tik galėsi ir pasiryžęs nukeliauti dar toliau.Patyrimai esantys erdvėje už  tavo dabartinio komforto ribų ir yra išskirtiniai patyrimai. Jie yra tai, kas tau lieka gyvenimo pabaigoje.Nes pabaigoje, tu greičiausiai neprisiminsi viršvalandžių praleistų darbe; betikslio naršymo internete; laiko prie teliko (jį vis dar rodo!); eilinių “neeilinių” vakarėlių; pokalbių, kurie tau pačiam nebeįdomūs; veiksmų, kurie nebeturi prasmės ir daugybės kitų dalykų, kuriuos tu kartoji iš inercijos, pats to nebepastebėdamas.Tu prisiminsi kai ką kitą:Keliones. Stebuklingus koncertus. Žmones. Magišką laiką kartu. Šypsenas, juoką, žvilgsnius. Apkabinimus ir prisilietimus. Gyvenimą keičiančius filmus, knygas, seminarus ir suvokimus. Sprendimus, po kurių tavo pasaulis niekada nebebuvo toks, kaip anksčiau. Naujus įgūdžius. Naujas mintis. Naujus įpročius. Iššūkius, pergales ir pralaimėjimus. Pergales. Saulėlydžius ir saulėtekius. Laiką gamtoje. Ištirpusias valandas, kai tu darei tai, kas tau įdomu ir prasminga vienu metu. Savo kūrybą. Akimirkas, kai jauteisi laimingas be priežasties. Dovanas, kurias tu gavai. Ir dar labiau tas, kurias sugebėjai duoti.

Tuesday, 10 January 2012

Skraidymo su Ryanair ypatumai

Pasakų fėjos pirmiausia paprašyčiau, kad iš avialinijų istorijos ištrintų Ryanair. Kad ir kaip stengiuosi juos boikotuoti, kartais nebūna kitos išeities... Na tikrai nebūna išeities, o tik sukąsti dantis ir skristi. 
Pastebėjimai užrašyti ant nuplėštų Ryanair bilietų, sėkmingai įveikus įsodinimą lėktuvan ir netgi gavus viečikę prie lango. Tiesą sakant esu susikūrus ištisą sistemą, kaip greitai ir neskausmingai atitikti jų reikalavimus. Nes anie tik ir laukia progos pažeminti savo keleivį ir nuplėšti pinigėlį kitą. Kaip žinia prie įlaipinimo vartų jie turi savo mažutėlaičius rėmus rankiniam bagažui matuoti. Ir kaip niekam ne paslaptis tie rėmai kur kas mažesni nei standartinis rankinio bagažo lagaminas. Dieve gink jis jokiu būdu negali pūpsoti. Mat jei neišsipūtęs lagaminas dar šiaip taip strigdamas į tuos rėmus įlenda (aš visada pasiklausiu ar po to jį man kas padės iš ten ištraukti), tai nors kiek pūpsantis neturės nei menkiausios galimybės įsisprausti. Todėl, kad netektų vėl ir vėl kęsti persivalgiusio lagamino gėdinimo, aš prieš skrydį išsiemu viską, ką galima neštis rankose: knygas, žurnalus, užrašų knygeles, kartą net laptopą. Kažkodėl prie rankose nešamų daiktų niekas nesikabinėja, bet jei turi nors mažytį rankinuką į kurį telpa tik lūpdažis, jį kėsinasi atimti į bagažo skyrių ir reikalauja susimokėti. Prie išsipūtusių it senio šalčio kišenių taip pat niekas nesikabinėja, todėl ten keliauja piniginė, telefonas ir skysčių maišelis, kurį parankiai išsitraukiu ir vėl susikišu prie X-Ray. Savaime suprantama, vos įlipus į lėktuvą išsitraukiu lauk savo rankinuką ir visą rankose bei kišenėse neštą turtą susigrūdu, kur jam ir priklauso. Vargais negalai praėjus pro vartus džiaugsmai nesibaigia. Kartais tenka ilgiausiai spaustis autobuse, tada laukti eilėje prie lėktuvo (ypač smagu, kai lyja). Jei jau atsitinka taip, kad tu toje eilėje esi vienas paskutinių, gali būt garantuotas, kad nebebus, kur pasidėti bagažo (nes visi juk skrenda su rankiniu). Mielosios stiuardesės tuomet turi kratyti lauk iš lentynų bent kiek mažesnes tašes, striukes ir kuprines bei kišti anuos po sėdynėm. Nusnūsti po patiro streso yra bergždžias reikalas. Kas dešimt minučių garsiakalbiai skelbia kokią nuolaidą, akciją, atrakciją, reklamuoja sultis, siūlo loterijos bilietus, kalendorius ir kvepalus. Manau geriausias kelionės etapas yra kuo skubiau palikti lėktuvą ir oro uostą. Skrydis bet kuriomis kitomis avialinijomis man atrodo kaip didžiausia palaima. Rūpinimasis keleivių komfortu ir patogumu sujaudina iki ašarų. 

Kodėl vistiek skrendu? Bandau rasti atsakymą po šiai dienai. Kartais kaip paaiškėja jų laikas patogiausias, kainos žemiausios (jei žinai triukus su rankiniu bagažu) ir kaip patys skelbia - skrydžiai nevėluoja.

Mano mėgstamo, itin juokingo serialo 'Come Fly With Me' herojai pasakytų - Happy Flighting!

Kada mes suaugame?

Keista, kad filosofinėms mintims mane paskatino ne kas kitas, o Rock of Ages miuziklas. Net nežinau kaip kitaip jį apibūdinti nei 'Hilarious'. Super juokingas ir užvedantis. Tiesiog sprogsta nuo energijos. Man net žandikaulis susirakino nuo šypsojimosi ir juoko. Be to kažkaip pažadino maištininkę paauglę manyje. Kai visos svajonės atrodė įmanomos ir dar nebuvau pavargusi nuo realybės. Kai norėjosi šėlti koncertuose. Kai atrodė, kad reikia keisti pasaulį, o ne save. Užsimaniau kokių nors roketiškų marškinėlių. Be to gavome netikrus žiebtuvėlius, kad linguotumėm į taktą. Buvom apipilti žėrinčiais konfeti ir apšaudyti popierinėm juostelėm. Savaime suprantama ant scenos buvo daug ilgaplaukių vyrų, roko muzikos ir pusnuogių mažulių. Nusikėlėm į aštuonesdešimtuosius. Kur didelės, grupės, dideli ego, beprotiškos šukuosenos ir apdarai. 
Kartais norėtusi pagyventi keletą skirtingų gyvenimų. Kad ir rokere pabūti kokiai dienelei įdomumo dėlei. 
Rock of Ages pasakoja tipišką norinčiųjų prasimušti Holivude istorija. Berniukas, dirbantis bare nori būti garsiu roko muzikantu, bet tampa picų išvežiotoju. Ir mergaitė iš mažo miestelio, svajojanti tapti aktore. Jai baigiasi dar blogiau. Tampa striptizo šokėja. Na bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Jie atranda vienas kitą ir savaime suprantama įsimyli. 
Beje miuziklas susižėręs keletą nekuklių apdovanojimų, šių metų vasarą pavirs filmu, kuriame vaidins Tomas Cruise, Catherine Zeta Jones ir dar pora garsesnių aktorių.  
Man labiausiai įstrigo vieta, kur pagrindinis herojus skundžiasi, kodėl šitam vaidinime jam atėmė merginą, netapo jis garsiu roko muzikantu, ir dar visokių nelaimių atsitiko. Jam atsakoma: dar pačioj pradžioj tave nusiuntėm su ja į pasimatymą, ir tu ką padarei? Nieko (tikslumo dėliai reikia pasakyt, kad dėl didžiulio kuklumo). Taigi take some responsibility. Štai taip kartais maži dalykai kurios padarom arba ne gali išsirutolioti į skirtingas istorijas. O atsakomybės nenorime prisiimti, nes vis atrodo, kad gyvenimas neteisingas ar kiti kalti. 
Smagiausia, kad čia buvo mano dovana vienam žmogui gimdadienio proga. Labai jaudinausi ar patiks. Todėl dabar dvigubas džiaugsmas, kad nustebinau ir kad vakaras praėjo puikiai.