Friday, 11 November 2011

Vinales, Pinar del Rio regionas


Vinales yra mažas miestelis-kaimelis Kubos šiaurėje. Pusę dienos, t.y. 7 valandas praleidome autobuse. Jis buvo visai tuščias. Tik mes keturi, dar dvi vokietės ir kažkoks vairuotojo draugelis.
- Tikriausiai iš Vinales važiuoja daugiau žmonių? – klausėme to draugelio svarstydami tuščio autobuso absurdą.
- Na taip. Štai aną savaitę važiavo aštuoni.
Vėliau paaiškėjo, kad jie tą patį autobusą naudoja ir ekskursijoms po miesto apylinkes. Gali būti, kad autobusas toks tuščias todėl, kad niekas apskritai nežino, jog toks važinėja tarp Trinidado ir Vinales. Mes žinojome tik todėl, kad mūsų pažįstama ankščiau buvo važiavusi ir rekomendavo. Tai yra agentūros autobusas ir nevažinėja jis iš autobusų stoties. Todėl nieko nuostabaus, kad net vietiniai apie tokį nėra girdėję.
Pakeliui sustojome užkandinėje, pardavinėjančioje paveikslus bei suvenyrus. Vėliau degalinėje, kur nusipirkome ledų, o mums įkandin sekiojo ploni ir nežinia kiek nevalgę šuniukai.
Savaime suprantama Vinales ieškoti gatvių pavadinimų ir numerių yra beviltiška, geriau iš karto klausti, kur yra tokia ir tokia Casa. Nors vietiniai rodė skirtingomis kryptimis, šiaip ne taip ją radome. Prie vartų pasitiko štai toks pūkuotas ir sočiai pavalgęs draugas.

Kadangi buvome išleidę beveik visus pinigus kuo skubiau norėjome lėkti į vienintelę pinigų keityklą, užsidarančičią 4 valandą. Šeimininkai tik šypsojo į ūsą ir verčiau ragino atsigaivinti šviežiai spaustomis sultimis. Man ir toliau nekantraujant išmoningasis dėdė pakišo piniginę – va kiek turiu grynųjų. Nesijaudink Querida, pinigų aš tau duosiu. Turint omeny, kad šita šeimynėlė turėjo laptopą ir net du iphonus galima buvo įtarti, kad visai neprastai jie verčiasi toj Kuboj. Nors vėliau paaiškėjo, jog tai dosnios jų draugo olando dovanos. Pastarasis beje už kelių dienų atvažiavo apsistoti, tačiau kadangi mes buvome užėmę visus du kambarius, jam teko glausts pas kaimynus.
Šiaip ar taip mes pagaliau ištrūkome plepiųjų šeimininkų gniaužtų ir vos suspėjome į Cadecą prieš jai užsidarant. Dar nuėjome agentūron ir susiplanavome savo keliones.
Pakeliui namo užsukome į parduotuvę, kur nusipirkau du butelius romo. Toks dalykas kaip maišeliai čia neegzistuoja, gi sovietų laikai, kokie dar maišeliai? Taigi teliuskuodama tais buteliais išėjau lauk, svarstydama ką gi man daryti. Negi eiti kaip akivaizdžiai turistei-alkoholikei rankose nešantis? Prie durų mane sustabdė tetulė reikalaudama čekio, kurį kaip tyčia buvau palikus ant prekystalio ir vos radau. Galiausiai sugrūdau tuos butelius Azui į krepšį ir jis maloniai šiuos panešėjo.
Miestelis tai man priminė tokią cukrašvendrių – tabako plantacijų atmosferą su dėdės Tomo trobelėmis. Kiekvienos jų prieangyje stovėjo supamosios kėdės. Vienur koks dėdulė snaudė ar rūkė cigarą. Kitur tetulytė šluostėsi rankas į prijuostę. O kieme zujo vaikai.

Čia yra tik viena pagrindinė gatvė, kelios šalutinės, o aplink tabako plantacijos ir fermos. Bei gi išsibarstę minėtosios dėdės Tomo trobelės. Beeinant pro šalį kaip tik trumpam atsidarė piceriją ir nusidriekė žmonių eilutė.

Žinoma centre yra plaza ir bažnytėlė. 

Prie vienos agentūros  įsileidome į šnekas su taksistu ir jis mums patarė vakare čia sugrįžti į diskoteką. Dar viena diskoteka yra oloje už miesto. Kitą dieną aplankėme jas abi. Be to dar buvo ir Azo gimtadienis, taigi atšventėme nuotaikingai. Oloje susirinko vietiniai gražuoliai ir gražuolės trumpais sijonėliais. Vyrų dėmesio man teko su kaupu. Čia ne kokia nuobodi mokyklos diskoteka, kur visi stovi pakampėm ir šoka tik mergaitės. Vienas po kito tik ėmė už rankos, vedėsi į aikštelę, suko ratu ir flirtavo. Nors aš nešneku ispaniškai, o jie angliškai, bet šokant kalba nesvarbu. Buvome susitarę su Chevrolet taksistu, kad jis atvžiuos mūsų paimti iš olos 12 val., bet jai atėjus dar nebuvome linkę niekur važiuoti. Taigi suderėjome, kad sumokėsime 1 CUC daugiau jei jis atvažiuos už valandos. Vėliau tęsėme linksmybes aikštėje, kur ir buvo susirinkus beveik visa liaudis ir vyko veiksmas it kokioj Ibizoj. Minia žmonių, visi šoko, lingavo, dainavo... Nori nenori įsijauti į nuotaikingą atmosferą. Nors ir nėra ten žmonės turtingi, tačiau linksmintis moka. 










5 comments:

  1. Hei kur nuotraukos iš šokių????? Pati geriausia vieta...

    ReplyDelete
  2. jo jo, as irgi to pasigedau :)

    ReplyDelete
  3. Smagu smagu ir kas tave nešė į tokį mažą miestelį?

    ReplyDelete
  4. Bijojau nestis fotoaparata i sokius. :) Tai deja nuotrauku nera.
    Kristute, miestelis nors ir mazas, bet placiai turistams zinomas. Jei atidziau paziuresi i nuotraukas, vos ne kas antroj matosi koks turistas zioplinejantis. :) Garsus sis regionas savo gamtovaizdziu ir tabako plantacijomis, o taip pat pliazais netoliese.

    ReplyDelete
  5. Kaskart, skaitydama apie tavo Kubą, suprantu, kad ten man labai patiktų :)

    ReplyDelete