Mauricijus - rojus su patogumais



Turiu pasakyti, kad kažkodėl tai nebuvo meilė iš pirmo žvigsnio, svaiginanti ir atimati žadą. Greičiau jau lėtas šalies jaukinimasis ir ramus įsiliejimas į aplinką. Gal dėl to kad pataikėme apsistoti gan judrioje vakarinėje dalyje, gausiai nusėtoje viešbučiais, man trūko laukinės gamtos ir ramybės. Nuo žmonių pasislėpti nebuvo kur. Rytinė pakrantė pasirodė kiek ramesnė, su didesniais ir tušteniais ruožais tarp viešbučių. Nors tikėtis pasislėpti nuo žmonių 65 km ilgio ir 45 km pločio saloje talpinančioje 1,2 milijono gyventojų yra mažų mažiausiai naivu. O kur dar atvykėliai...
Mauricijus tikras komforto rojus, aptarnavimas aukščiausios kokybės, vietiniai draugiški ir neįkyrūs, stengiasi padėti. Bet man norėjosi daugiau iššūkių, daugiau savarankiškumo, daugiau atradimų... Tačiau deja tokioje mažoje saloje nuo kitų turistų nėra kur dėtis. O prie kokio įžymaus objekto tiesiog jų spūstys.
Šiaip ar taip romantikos vistiek čia netrūksta. Dieną vartėmės baltutėlio smėlio paplūdimiuose, plauiojome žydrame Indijos vandenyne, stebėjome koralus ir margaspalves žuveles. Jie kerojo net mūsų viešbučio pliaže. Tiesiog užsidedi kaukę ir neri tyrinėti povandeninio pasaulio... Plaukėme ir į mažesnes saleles, aplankėme krioklius, septynių spalvų žemę, šventą ežerą, botanikos sodus. Nuo laivo denio stebėjome kaip iš vandens šokčioja delfinai ir valgėme ant grotelių keptą mėsą. Važinėjome po apylinkes dviračiais. Jei kas vaizduojatės tuštutėlius balto smėlio paplūdimius, kur aplink nė gyvos dvasios, galvokit iš naujo. Savaitgalis - šeimų diena. Tuntai vietinių suguža į viešuosius pliažus su palapinėm, būgnasi, kepsniais ir pulkais vaikų. Aplink skardena ledų autobusiuko muzikėlė, pardavinėjami kokosai ir įmantriai pjaustyti ananasai. Balaganų balaganas. Įsimylėjusioms porelėms tik ir belieka viešbutyje slėptis. Gal dėl to jų aplink ir nesimatė? Pakeliaui pravažiavome įdomią ir spalvigą indų šventyklą. Ji čia viena iš daugelio. Taip pat pasisvečiavome ir arbatos gamykloje, kur buvome nuosekliai supažindinti su arbatos gamybos procesu. Eksursijos gale visi kviečiami į arbatos degustaciją. Populiariausia čia su vanilės prieskoniu, tačiau yra ir kitų skonių – kokosų, citrinžolės, egzotinių vaisių. Nuo vėjo lingavo didžiulės cukrašvendrių plantacijos. Vakarais stebėjome nuostabius saulėlydžius ir žvaigždes, besėdėdami ant valčių prieplaukos krašto. Jos čia kaip ant delno. Beje nuo šiol danguje yra ir mano vardu pavadinta žvaigždė. Tai buvo ypatingoji mano gimtadienio dovana. Deja Mauricijuje ji turėjo būti matoma tik penktą ryto. Tiek ilgai nelaukėme... Vieną naktį vandenyje be perstojo plakėsi kažkoks didžiulis padaras, tačiau taip ir nesupratom kieno ten būta. Tamsoje nieko nesimatė.
Mauricijus buvo kolonizuotas ne vieną kartą. Anglai čia paliko savo vairavimo įpročius, prancūzai – miestų pavadinimus, o olandai nelabai ką paliko, tik suvalgė visus skaniuosius Dodo paukščius. Jie iki šiol yra Mauricijaus simbolis ir puikuojasi ant visų įmanomų suvenyrų. Čia susipynusios indų, afrikečių ir kiniečių kultūros. Dažniausiai šnekama kreolų kalba, kuri labai primena prancūzų. Religijos taipogi čia draugiškai sugyvema. Viename kampe akį rėžia ryškios indų dievybės, o kitame kukli krikščionių bažnytėlė, dar kitoje gatvelėje ir mečetę galima pamatyti. Kaip mums paaiškino taksi vairuotojas, jokių nesutarimų dėl kaimynų skirtumų nekyla. Jei kaimelyje vyksta šventė, kviečiami visi aplinkiniai gyventojai.
Oras buvo permainingas. Kartais nulydavo lietutis, tačiau visuomet ištikimai laikėsi tropinis trisdešimties laipsnių karštis. Kartais debesuotumas būdavo visai sveikindamas, nes nereikėdavo slėptis šešėlyje nuo kaitrios saulės.
Kaip ten bebūtų, ši sala garsėja įsimylėjėlių gausa. Sklando gandai, kad tuoktis čia važiuoja žmonės, medaus mėnesio praleisti ir panašiai. Nors man viešbučio restorane bežiūrint į vakarieniaujančias poras veikiau jau atrodė, kad jie atvažiavo savo santuokos gelbėti prieš nuspręsdami pasukti į skirtingas puses. Gal kelios jaunesnė porelės ir atrodė it naujai iškepti įsimylėjėliai, tačiau mažiausiai 90proc visų kitų dorojo savo vakarienę net nesikalbėdami, be menkiausio meilės gesto savo antrąjai pusei. Nežinau kas nutinka žmonėms pragyvenusiems kartu dvidešimt metų, kodėl jie patampa tokie šalti? Visa laimė vakarais viešbutyje vis vykdavo kokia pasilinksnimo programa (tai koncertas, tai šokiai pokiai), antraip mielieji pagyvenę įsymylėjėliai tikriausiai būtų numirę iš nuobodulio vienas kito draugijoje.
Mūsų pirmasis vairuotojas, vežantis iš oro uosto visą kelią porino istorijas. Labiausiai skundėsi dėl ministro pirmininko, kuris mat yra itin korumpuotas ir tik savo draugams teikia postus. Nebūnant jo draugu visuomeninėje organizacijoje įsidarbinti galima sakyti be šansų. Štai ir jis dorasis vairuotojas, iš tiesų yra ne kas kitas o plaukimo mokytojas, bet va darbo negauna šioje srityje, mat savaime suprantama su ministru nesibičiuliauja. Tiesą sakant nežinau, kiek visose jo paporintose istorijose buvo tiesos. Nes štai pavyzdžiui tą faktą, kad pražiopsojo mūsų viešbutį ir nugrybavo kažkur į lankas, jis sumaniai bandė maskuoti aiškindamas, kad turime apsisukti, nes kelias uždarytas laidotuvėms, turime gerbti jų tradicijas ir važiuoti kitu keliu. Apsisukus bevažiuojant atgal netikėtai pastebėjome mūsų viešbutį, kuris pralėkė pro šalį ir liepėme suktis atgal. Vairuotojas gi tarė, kad jam būtinai reikia užsukti minutei į policijos nuovadą, pasikeisti dokumentus. Ar nieko tokio jei mes palauksime? Taigi pagaliau pasiklauses kelio pas policininkus jis mus pristatė į mūsų viešbutį, kuris buvo visai prieš pat nosį. Kiti vairuotojai irgi buvo su cinkeliu. Vienas vis vardino laukuose augančias daržoves: čia moliūgai, čia morkos, čia ananasai… ANANASAI? Na tai stokit prašau, reik gi fotografuot. Ne kasdien augančius ananasus gi pamatysi… Dar vienas vairuotojas atvirkščiai buvo ministro vadovaujamos darbo partijos gerbėjas, narys ir palaikytojas. Ir vis rode mums mokyklas, universitetus, ligonines… Prašom žiūrėkit kaip pas mus viskas išsivystę… Na žinoma negalėjome nepastebėti ir kaip sliekai po lietaus lendančių didžiulių ir modernių prekybos centrų.
Šiaip ar taip visgi pasidžiaugėme tai išgirtaisiais balto smėlio bei žydro vandens paplūdimiais. Tikrai gražūs jie. Vakarizuoti, viešbutizuoti ir apkaišyti gultais. Komofas gi. Viskas įskaityta. Įsitaisai patogiai, pakeli galvą, o ten kokosai kabo. Be to visokie vandens dviračiai, burlentės, vandens slides, akvalangai daugumoje viešbučių už dyką. Taigi vandens pramogų mėgėjams nuobodžiauti nėra kada.
Tik štai man iškilo klausimas, jei ne tie prabangūs viešbučiai, kurių darbuotojai ne tik šiukšles surenka, bet ir smėlį nuo koralų persijoja, gražieji paplūdimiai turbūt nebūtų tokie jau ir švarūs. Nežinau ar salos valytojai susitvarkytų su šitieka šiukšlių, likusių po savaitgalio vietinių antplūdžių. Kaip supratau šiukšlių dėžė čia neverta garbinimo. Ne taip kaip koks Dievas su dramblio galva.























Comments

  1. Ojojoj kaip super duper! Ir as noriu!! :)

    ReplyDelete
  2. kaip smagu sulaukti naujo posto! tik akimis permeciau foto, o ipspudzius paliksiu vakaro skaitiniams :)

    ReplyDelete
  3. puikiai rasote,noretume pasiulyti Jums prisijungti prie esulietuvis.lt
    projekto kurimo. Smulkesne informacija rasite cia:

    http://esulietuvis.lt/prisijunk

    ReplyDelete
  4. Fantastisko nuotraukos! Labai idomiai skaitesi :)

    ReplyDelete
  5. Koks smagus pasakojimas :)
    Keliaudami turėjote kelionių agentūros paketą ar kelionę organizavotės patys? Ir koks paprasčiausias ir pigiausias būdas keliauti o salą? :)

    ReplyDelete
  6. Ech, pavydžiu. Einu, atsidarysiu konservuotų ananasų skardinę :)

    ReplyDelete
  7. Pigesnis variantas buvo pirkti skrydzio ir viesbucio paketa per agentura. Ir dar nuvezimas bei paemimas buvo suorganizuotas. O ekskursijas susiradom per vietine agenturele ant kampo. Jos buvo 3 kart pigesnes nei siulomos viesbuty. Dar vienai dienai buvom issinuomave dviracius. O viena diena pasisamdem taksi, kad apveziotu aplink. :)

    ReplyDelete
  8. AS NORIU I MAURICIJU!!!!!!!!!!!

    ReplyDelete

Post a Comment

POPULIARIAUSI