Kelionė prie krioklio

Greit išvažiuoju į naują tolimą kelionę, todėl skubu sukelti paskutiniuosius Kubos įspūdžius, nes kitaip ir nugrims jie užmarštin. 
Viena iš plačiai žinomų ekskursijų yra kelionė (hiking) prie Caburni krioklio, esančio Topes de Collantes nacionaliniam Parke.

Tvarkingai atsikėlę aštuntą ryto, papusryčiavę nuskubėjome ieškoti autobuso gabenančio į kalnus. Paaiškėjo, kad mūsų autobusas yra atviras karinis gruzovikas puikiai pritaikytas turistų pramogai. Deja nepritaikytas šaltiems kalnams, kai neįspėti turistai kalena dantimis.

- Kalnuose oro temperatūra daug žemesnė, - tarė mūsų gidas užsitempdamas storą bliuzoną. Tuo tarpu mes tik gailiai susižvalgėme nujausdami būsimuosius pokyčius.
Susirinkus nemažai grupei pajudėjome per kalnus. Be mūsų keturių gruzovike dardėjo ispanė Kristina iš Tenerifės, Ispanų šeimynėlė su dešimtmečiu sūneliu, dvi italės ir vokietis vaikinukas su mama.

Po pusvalandžio vėjuotos ir stingdančios kelionės visi drebėdami išlipome saulėtoje aikštelėje ir ėmėm trintis pamėlynavusias galūnes. Pirmiausia laukė viešnagė kavos namelyje. Buvom supažindinti su kavos auginimo niuansais, gamybos procesu ir įrankiais. Gidas užsilipęs ant didžiulės svirties demonstravo kaip traiškomos kavos pupelės. Kava auga kalnuose ir derlius priklauso nuo oro sąlygų. Kubiečiai skundėsi, kad šiais metais buvo labai lietinga, todėl ir derlius negausus. Čia pat paragavome ir labai skanios kavutės. Net italės pritarė, kad kava tokia pat skani kaip ir jų gimtinėje. O tai jau tikrai reikšmingas komplimentas. Moteriškės skundėsi, kad jų Casa Particular birzgalo neįmanoma gerti. Aš nors kavos šiaip jau negeriu, ir iš tiesų man ji skani tik Italijoje, taipogi galėjau pritariamai palinksėti, kad kava labai puiki.

Nuo skanios kavutės kaip mat atsirado daugiau jėgų mūsų trasai link krioklio įvekti. Gidas nudžiugino žinia, kad vėjų talžomu sunkvežimiu liko važiuoti vos dešimt minučių.
Štai ir privažiavome mūsų starto vietą.
Nieko nelaukę jau ketinome leistis žemyn, bet gidas prisakė neskubėti ir verčiau dairytis į gamtą. Ji dėl išskirtinių klimato sąlygų siūlo didžiulę floros ir faunos įvairovę, kaip antai 15 pušų, 12 eukaliptų ir per 100 dekoratyvinių augalų rūšių. Ponaitis Gidas ėmė baksnoti paukščius ir pasakoti apie vietinius augalus. Populiariausias ir žinomiausias paukštis yra kolibris, kurį įžiūrėti tarp medžio šakų reikia erelio regėjimo.
Vėliau iš vieno augalo iškrapštė kažkokius rutuliukus. Oi kaip sunkiai sekasi prisiminti kuo tas augalas ypatingas. Žodžiu, kažkur jie yra panaudojami, ar tik ne instrumentams gaminti?

O va šituos tai atsimenu, jie naudojamas kurui. Ir kodėl aš neužsirašinėjau nieko į knygelę, kaip kad bendrakeleivė ispanė?

Štai kaip atrodo kalnuose augantis kavamedis.

Vėliau priėjom Dramblio straublio olą, tokią įmantrią uolieną atrodančią be abejo kaip straublys. Nes kodėl gi dar ji vadintųsi dramblio straubliu?... Cha cha..

Neramino faktas, kad gan stačiu šlaitu vis leidomės ir leidomės žemyn, kas savaime suprantama reiškė, kad kelionė atgal pareikalaus kur kas daugiau jėgų beigi pozityvaus nusiteikimo. Ir kodėl kriokliai negali tekėti kaip nors į viršų? Ai taip, žinoma, tada jau būtų fontanas.

Pagaliau pasiekę papėdę galėjome paganyti akis į aukščiausią Kubos krioklį. Nors ir gerokai padžiūvęs ir ne toks vandeningas kaip lietinguoju sezonu, visgi tas krioklys tikrai buvo gan aukštas (sprendžiant iš kabarojimosi žemyn laiko). Jo dydis 62 metrai. Vanduo krenta kaskadomis sudarydamas keletą mažesnių ir vieną didėlesnį baseinėlį. Jame ir išsimaudėme. Vanduo buvo ledinis, bet stengiausi kiek įmanoma daugiau sušalti, nes kelionė viršun nusimatė nelengva ir žadanti daug prakaito.

Jei ateini ne su grupe ir dar prieš pasirodant daugiau turistų, gali pasidžiaugti gamtos harmonija vienas pats. Vėliau sutikta porelė sakė, kad kai jie prie krioklio nematė nei gyvos dvasios. Ko nepasakysi apie mus. Buvo ten ne tik dvasios, bet ir nemažai žmonių. Tiesa ne visi jie išdrįso lįsti į vandenį. Verčiau jau kaitinosi ant akmenų.
Labai nelaukiau to momento, kai reikės kilti į viršų. Bet, kad ir kaip nesinorėjo, atėjo išbandymų metas.. Taigi kopėme, kopėme... Ir vėl kopėme... Kopėme... Kopėme... Kiek sustojome atsigerti vandens... Tada vėl kopėme... kopėme... kopėme... Prakaitas žliaugė... Širdis dunksėjo... Bet šiaip ne taip užkopėme atgal. Marketingo specialistai nesnaudžia ir Kuboje. Po palme mus pasitiko suręstas kioskelis siūlantis šviežiai spaustas apelsinų sultis. Tai buvo pačios skaniausios sultys pasaulyje. Išprakaituotas cukraus kiekis kraujyje atsistatė, o mes lengviau atsikvėpėme.

Paskutinė stotelė buvo pietų restoranas siūlantis tik du patiekalus: kiaulieną arba omletą vegetarams. Be to kaip nekeista kelionė atgal nebeatrodė tokia stingdančiai šalta. Netgi galima buvo pasimėgauti peizažu.

Mūsų gruzovikas vis stojo pakelėse pametėdamas vietinius gyventojus nuo vieno kaimo iki kito. Puikus būdas keliauti sakyčiau.


Štai tokie tad įspūdžiai iš kelionės į gamtą.