Saturday, 26 November 2011

Mauricijus - rojus su patogumais



Turiu pasakyti, kad kažkodėl tai nebuvo meilė iš pirmo žvigsnio, svaiginanti ir atimati žadą. Greičiau jau lėtas šalies jaukinimasis ir ramus įsiliejimas į aplinką. Gal dėl to kad pataikėme apsistoti gan judrioje vakarinėje dalyje, gausiai nusėtoje viešbučiais, man trūko laukinės gamtos ir ramybės. Nuo žmonių pasislėpti nebuvo kur. Rytinė pakrantė pasirodė kiek ramesnė, su didesniais ir tušteniais ruožais tarp viešbučių. Nors tikėtis pasislėpti nuo žmonių 65 km ilgio ir 45 km pločio saloje talpinančioje 1,2 milijono gyventojų yra mažų mažiausiai naivu. O kur dar atvykėliai...
Mauricijus tikras komforto rojus, aptarnavimas aukščiausios kokybės, vietiniai draugiški ir neįkyrūs, stengiasi padėti. Bet man norėjosi daugiau iššūkių, daugiau savarankiškumo, daugiau atradimų... Tačiau deja tokioje mažoje saloje nuo kitų turistų nėra kur dėtis. O prie kokio įžymaus objekto tiesiog jų spūstys.
Šiaip ar taip romantikos vistiek čia netrūksta. Dieną vartėmės baltutėlio smėlio paplūdimiuose, plauiojome žydrame Indijos vandenyne, stebėjome koralus ir margaspalves žuveles. Jie kerojo net mūsų viešbučio pliaže. Tiesiog užsidedi kaukę ir neri tyrinėti povandeninio pasaulio... Plaukėme ir į mažesnes saleles, aplankėme krioklius, septynių spalvų žemę, šventą ežerą, botanikos sodus. Nuo laivo denio stebėjome kaip iš vandens šokčioja delfinai ir valgėme ant grotelių keptą mėsą. Važinėjome po apylinkes dviračiais. Jei kas vaizduojatės tuštutėlius balto smėlio paplūdimius, kur aplink nė gyvos dvasios, galvokit iš naujo. Savaitgalis - šeimų diena. Tuntai vietinių suguža į viešuosius pliažus su palapinėm, būgnasi, kepsniais ir pulkais vaikų. Aplink skardena ledų autobusiuko muzikėlė, pardavinėjami kokosai ir įmantriai pjaustyti ananasai. Balaganų balaganas. Įsimylėjusioms porelėms tik ir belieka viešbutyje slėptis. Gal dėl to jų aplink ir nesimatė? Pakeliaui pravažiavome įdomią ir spalvigą indų šventyklą. Ji čia viena iš daugelio. Taip pat pasisvečiavome ir arbatos gamykloje, kur buvome nuosekliai supažindinti su arbatos gamybos procesu. Eksursijos gale visi kviečiami į arbatos degustaciją. Populiariausia čia su vanilės prieskoniu, tačiau yra ir kitų skonių – kokosų, citrinžolės, egzotinių vaisių. Nuo vėjo lingavo didžiulės cukrašvendrių plantacijos. Vakarais stebėjome nuostabius saulėlydžius ir žvaigždes, besėdėdami ant valčių prieplaukos krašto. Jos čia kaip ant delno. Beje nuo šiol danguje yra ir mano vardu pavadinta žvaigždė. Tai buvo ypatingoji mano gimtadienio dovana. Deja Mauricijuje ji turėjo būti matoma tik penktą ryto. Tiek ilgai nelaukėme... Vieną naktį vandenyje be perstojo plakėsi kažkoks didžiulis padaras, tačiau taip ir nesupratom kieno ten būta. Tamsoje nieko nesimatė.
Mauricijus buvo kolonizuotas ne vieną kartą. Anglai čia paliko savo vairavimo įpročius, prancūzai – miestų pavadinimus, o olandai nelabai ką paliko, tik suvalgė visus skaniuosius Dodo paukščius. Jie iki šiol yra Mauricijaus simbolis ir puikuojasi ant visų įmanomų suvenyrų. Čia susipynusios indų, afrikečių ir kiniečių kultūros. Dažniausiai šnekama kreolų kalba, kuri labai primena prancūzų. Religijos taipogi čia draugiškai sugyvema. Viename kampe akį rėžia ryškios indų dievybės, o kitame kukli krikščionių bažnytėlė, dar kitoje gatvelėje ir mečetę galima pamatyti. Kaip mums paaiškino taksi vairuotojas, jokių nesutarimų dėl kaimynų skirtumų nekyla. Jei kaimelyje vyksta šventė, kviečiami visi aplinkiniai gyventojai.
Oras buvo permainingas. Kartais nulydavo lietutis, tačiau visuomet ištikimai laikėsi tropinis trisdešimties laipsnių karštis. Kartais debesuotumas būdavo visai sveikindamas, nes nereikėdavo slėptis šešėlyje nuo kaitrios saulės.
Kaip ten bebūtų, ši sala garsėja įsimylėjėlių gausa. Sklando gandai, kad tuoktis čia važiuoja žmonės, medaus mėnesio praleisti ir panašiai. Nors man viešbučio restorane bežiūrint į vakarieniaujančias poras veikiau jau atrodė, kad jie atvažiavo savo santuokos gelbėti prieš nuspręsdami pasukti į skirtingas puses. Gal kelios jaunesnė porelės ir atrodė it naujai iškepti įsimylėjėliai, tačiau mažiausiai 90proc visų kitų dorojo savo vakarienę net nesikalbėdami, be menkiausio meilės gesto savo antrąjai pusei. Nežinau kas nutinka žmonėms pragyvenusiems kartu dvidešimt metų, kodėl jie patampa tokie šalti? Visa laimė vakarais viešbutyje vis vykdavo kokia pasilinksnimo programa (tai koncertas, tai šokiai pokiai), antraip mielieji pagyvenę įsymylėjėliai tikriausiai būtų numirę iš nuobodulio vienas kito draugijoje.
Mūsų pirmasis vairuotojas, vežantis iš oro uosto visą kelią porino istorijas. Labiausiai skundėsi dėl ministro pirmininko, kuris mat yra itin korumpuotas ir tik savo draugams teikia postus. Nebūnant jo draugu visuomeninėje organizacijoje įsidarbinti galima sakyti be šansų. Štai ir jis dorasis vairuotojas, iš tiesų yra ne kas kitas o plaukimo mokytojas, bet va darbo negauna šioje srityje, mat savaime suprantama su ministru nesibičiuliauja. Tiesą sakant nežinau, kiek visose jo paporintose istorijose buvo tiesos. Nes štai pavyzdžiui tą faktą, kad pražiopsojo mūsų viešbutį ir nugrybavo kažkur į lankas, jis sumaniai bandė maskuoti aiškindamas, kad turime apsisukti, nes kelias uždarytas laidotuvėms, turime gerbti jų tradicijas ir važiuoti kitu keliu. Apsisukus bevažiuojant atgal netikėtai pastebėjome mūsų viešbutį, kuris pralėkė pro šalį ir liepėme suktis atgal. Vairuotojas gi tarė, kad jam būtinai reikia užsukti minutei į policijos nuovadą, pasikeisti dokumentus. Ar nieko tokio jei mes palauksime? Taigi pagaliau pasiklauses kelio pas policininkus jis mus pristatė į mūsų viešbutį, kuris buvo visai prieš pat nosį. Kiti vairuotojai irgi buvo su cinkeliu. Vienas vis vardino laukuose augančias daržoves: čia moliūgai, čia morkos, čia ananasai… ANANASAI? Na tai stokit prašau, reik gi fotografuot. Ne kasdien augančius ananasus gi pamatysi… Dar vienas vairuotojas atvirkščiai buvo ministro vadovaujamos darbo partijos gerbėjas, narys ir palaikytojas. Ir vis rode mums mokyklas, universitetus, ligonines… Prašom žiūrėkit kaip pas mus viskas išsivystę… Na žinoma negalėjome nepastebėti ir kaip sliekai po lietaus lendančių didžiulių ir modernių prekybos centrų.
Šiaip ar taip visgi pasidžiaugėme tai išgirtaisiais balto smėlio bei žydro vandens paplūdimiais. Tikrai gražūs jie. Vakarizuoti, viešbutizuoti ir apkaišyti gultais. Komofas gi. Viskas įskaityta. Įsitaisai patogiai, pakeli galvą, o ten kokosai kabo. Be to visokie vandens dviračiai, burlentės, vandens slides, akvalangai daugumoje viešbučių už dyką. Taigi vandens pramogų mėgėjams nuobodžiauti nėra kada.
Tik štai man iškilo klausimas, jei ne tie prabangūs viešbučiai, kurių darbuotojai ne tik šiukšles surenka, bet ir smėlį nuo koralų persijoja, gražieji paplūdimiai turbūt nebūtų tokie jau ir švarūs. Nežinau ar salos valytojai susitvarkytų su šitieka šiukšlių, likusių po savaitgalio vietinių antplūdžių. Kaip supratau šiukšlių dėžė čia neverta garbinimo. Ne taip kaip koks Dievas su dramblio galva.























Friday, 11 November 2011

Vinales, Pinar del Rio regionas


Vinales yra mažas miestelis-kaimelis Kubos šiaurėje. Pusę dienos, t.y. 7 valandas praleidome autobuse. Jis buvo visai tuščias. Tik mes keturi, dar dvi vokietės ir kažkoks vairuotojo draugelis.
- Tikriausiai iš Vinales važiuoja daugiau žmonių? – klausėme to draugelio svarstydami tuščio autobuso absurdą.
- Na taip. Štai aną savaitę važiavo aštuoni.
Vėliau paaiškėjo, kad jie tą patį autobusą naudoja ir ekskursijoms po miesto apylinkes. Gali būti, kad autobusas toks tuščias todėl, kad niekas apskritai nežino, jog toks važinėja tarp Trinidado ir Vinales. Mes žinojome tik todėl, kad mūsų pažįstama ankščiau buvo važiavusi ir rekomendavo. Tai yra agentūros autobusas ir nevažinėja jis iš autobusų stoties. Todėl nieko nuostabaus, kad net vietiniai apie tokį nėra girdėję.
Pakeliui sustojome užkandinėje, pardavinėjančioje paveikslus bei suvenyrus. Vėliau degalinėje, kur nusipirkome ledų, o mums įkandin sekiojo ploni ir nežinia kiek nevalgę šuniukai.
Savaime suprantama Vinales ieškoti gatvių pavadinimų ir numerių yra beviltiška, geriau iš karto klausti, kur yra tokia ir tokia Casa. Nors vietiniai rodė skirtingomis kryptimis, šiaip ne taip ją radome. Prie vartų pasitiko štai toks pūkuotas ir sočiai pavalgęs draugas.

Kadangi buvome išleidę beveik visus pinigus kuo skubiau norėjome lėkti į vienintelę pinigų keityklą, užsidarančičią 4 valandą. Šeimininkai tik šypsojo į ūsą ir verčiau ragino atsigaivinti šviežiai spaustomis sultimis. Man ir toliau nekantraujant išmoningasis dėdė pakišo piniginę – va kiek turiu grynųjų. Nesijaudink Querida, pinigų aš tau duosiu. Turint omeny, kad šita šeimynėlė turėjo laptopą ir net du iphonus galima buvo įtarti, kad visai neprastai jie verčiasi toj Kuboj. Nors vėliau paaiškėjo, jog tai dosnios jų draugo olando dovanos. Pastarasis beje už kelių dienų atvažiavo apsistoti, tačiau kadangi mes buvome užėmę visus du kambarius, jam teko glausts pas kaimynus.
Šiaip ar taip mes pagaliau ištrūkome plepiųjų šeimininkų gniaužtų ir vos suspėjome į Cadecą prieš jai užsidarant. Dar nuėjome agentūron ir susiplanavome savo keliones.
Pakeliui namo užsukome į parduotuvę, kur nusipirkau du butelius romo. Toks dalykas kaip maišeliai čia neegzistuoja, gi sovietų laikai, kokie dar maišeliai? Taigi teliuskuodama tais buteliais išėjau lauk, svarstydama ką gi man daryti. Negi eiti kaip akivaizdžiai turistei-alkoholikei rankose nešantis? Prie durų mane sustabdė tetulė reikalaudama čekio, kurį kaip tyčia buvau palikus ant prekystalio ir vos radau. Galiausiai sugrūdau tuos butelius Azui į krepšį ir jis maloniai šiuos panešėjo.
Miestelis tai man priminė tokią cukrašvendrių – tabako plantacijų atmosferą su dėdės Tomo trobelėmis. Kiekvienos jų prieangyje stovėjo supamosios kėdės. Vienur koks dėdulė snaudė ar rūkė cigarą. Kitur tetulytė šluostėsi rankas į prijuostę. O kieme zujo vaikai.

Čia yra tik viena pagrindinė gatvė, kelios šalutinės, o aplink tabako plantacijos ir fermos. Bei gi išsibarstę minėtosios dėdės Tomo trobelės. Beeinant pro šalį kaip tik trumpam atsidarė piceriją ir nusidriekė žmonių eilutė.

Žinoma centre yra plaza ir bažnytėlė. 

Prie vienos agentūros  įsileidome į šnekas su taksistu ir jis mums patarė vakare čia sugrįžti į diskoteką. Dar viena diskoteka yra oloje už miesto. Kitą dieną aplankėme jas abi. Be to dar buvo ir Azo gimtadienis, taigi atšventėme nuotaikingai. Oloje susirinko vietiniai gražuoliai ir gražuolės trumpais sijonėliais. Vyrų dėmesio man teko su kaupu. Čia ne kokia nuobodi mokyklos diskoteka, kur visi stovi pakampėm ir šoka tik mergaitės. Vienas po kito tik ėmė už rankos, vedėsi į aikštelę, suko ratu ir flirtavo. Nors aš nešneku ispaniškai, o jie angliškai, bet šokant kalba nesvarbu. Buvome susitarę su Chevrolet taksistu, kad jis atvžiuos mūsų paimti iš olos 12 val., bet jai atėjus dar nebuvome linkę niekur važiuoti. Taigi suderėjome, kad sumokėsime 1 CUC daugiau jei jis atvažiuos už valandos. Vėliau tęsėme linksmybes aikštėje, kur ir buvo susirinkus beveik visa liaudis ir vyko veiksmas it kokioj Ibizoj. Minia žmonių, visi šoko, lingavo, dainavo... Nori nenori įsijauti į nuotaikingą atmosferą. Nors ir nėra ten žmonės turtingi, tačiau linksmintis moka. 










Tuesday, 8 November 2011

Kelionė prie krioklio

Greit išvažiuoju į naują tolimą kelionę, todėl skubu sukelti paskutiniuosius Kubos įspūdžius, nes kitaip ir nugrims jie užmarštin. 
Viena iš plačiai žinomų ekskursijų yra kelionė (hiking) prie Caburni krioklio, esančio Topes de Collantes nacionaliniam Parke.

Tvarkingai atsikėlę aštuntą ryto, papusryčiavę nuskubėjome ieškoti autobuso gabenančio į kalnus. Paaiškėjo, kad mūsų autobusas yra atviras karinis gruzovikas puikiai pritaikytas turistų pramogai. Deja nepritaikytas šaltiems kalnams, kai neįspėti turistai kalena dantimis.

- Kalnuose oro temperatūra daug žemesnė, - tarė mūsų gidas užsitempdamas storą bliuzoną. Tuo tarpu mes tik gailiai susižvalgėme nujausdami būsimuosius pokyčius.
Susirinkus nemažai grupei pajudėjome per kalnus. Be mūsų keturių gruzovike dardėjo ispanė Kristina iš Tenerifės, Ispanų šeimynėlė su dešimtmečiu sūneliu, dvi italės ir vokietis vaikinukas su mama.

Po pusvalandžio vėjuotos ir stingdančios kelionės visi drebėdami išlipome saulėtoje aikštelėje ir ėmėm trintis pamėlynavusias galūnes. Pirmiausia laukė viešnagė kavos namelyje. Buvom supažindinti su kavos auginimo niuansais, gamybos procesu ir įrankiais. Gidas užsilipęs ant didžiulės svirties demonstravo kaip traiškomos kavos pupelės. Kava auga kalnuose ir derlius priklauso nuo oro sąlygų. Kubiečiai skundėsi, kad šiais metais buvo labai lietinga, todėl ir derlius negausus. Čia pat paragavome ir labai skanios kavutės. Net italės pritarė, kad kava tokia pat skani kaip ir jų gimtinėje. O tai jau tikrai reikšmingas komplimentas. Moteriškės skundėsi, kad jų Casa Particular birzgalo neįmanoma gerti. Aš nors kavos šiaip jau negeriu, ir iš tiesų man ji skani tik Italijoje, taipogi galėjau pritariamai palinksėti, kad kava labai puiki.

Nuo skanios kavutės kaip mat atsirado daugiau jėgų mūsų trasai link krioklio įvekti. Gidas nudžiugino žinia, kad vėjų talžomu sunkvežimiu liko važiuoti vos dešimt minučių.
Štai ir privažiavome mūsų starto vietą.
Nieko nelaukę jau ketinome leistis žemyn, bet gidas prisakė neskubėti ir verčiau dairytis į gamtą. Ji dėl išskirtinių klimato sąlygų siūlo didžiulę floros ir faunos įvairovę, kaip antai 15 pušų, 12 eukaliptų ir per 100 dekoratyvinių augalų rūšių. Ponaitis Gidas ėmė baksnoti paukščius ir pasakoti apie vietinius augalus. Populiariausias ir žinomiausias paukštis yra kolibris, kurį įžiūrėti tarp medžio šakų reikia erelio regėjimo.
Vėliau iš vieno augalo iškrapštė kažkokius rutuliukus. Oi kaip sunkiai sekasi prisiminti kuo tas augalas ypatingas. Žodžiu, kažkur jie yra panaudojami, ar tik ne instrumentams gaminti?

O va šituos tai atsimenu, jie naudojamas kurui. Ir kodėl aš neužsirašinėjau nieko į knygelę, kaip kad bendrakeleivė ispanė?

Štai kaip atrodo kalnuose augantis kavamedis.

Vėliau priėjom Dramblio straublio olą, tokią įmantrią uolieną atrodančią be abejo kaip straublys. Nes kodėl gi dar ji vadintųsi dramblio straubliu?... Cha cha..

Neramino faktas, kad gan stačiu šlaitu vis leidomės ir leidomės žemyn, kas savaime suprantama reiškė, kad kelionė atgal pareikalaus kur kas daugiau jėgų beigi pozityvaus nusiteikimo. Ir kodėl kriokliai negali tekėti kaip nors į viršų? Ai taip, žinoma, tada jau būtų fontanas.

Pagaliau pasiekę papėdę galėjome paganyti akis į aukščiausią Kubos krioklį. Nors ir gerokai padžiūvęs ir ne toks vandeningas kaip lietinguoju sezonu, visgi tas krioklys tikrai buvo gan aukštas (sprendžiant iš kabarojimosi žemyn laiko). Jo dydis 62 metrai. Vanduo krenta kaskadomis sudarydamas keletą mažesnių ir vieną didėlesnį baseinėlį. Jame ir išsimaudėme. Vanduo buvo ledinis, bet stengiausi kiek įmanoma daugiau sušalti, nes kelionė viršun nusimatė nelengva ir žadanti daug prakaito.

Jei ateini ne su grupe ir dar prieš pasirodant daugiau turistų, gali pasidžiaugti gamtos harmonija vienas pats. Vėliau sutikta porelė sakė, kad kai jie prie krioklio nematė nei gyvos dvasios. Ko nepasakysi apie mus. Buvo ten ne tik dvasios, bet ir nemažai žmonių. Tiesa ne visi jie išdrįso lįsti į vandenį. Verčiau jau kaitinosi ant akmenų.
Labai nelaukiau to momento, kai reikės kilti į viršų. Bet, kad ir kaip nesinorėjo, atėjo išbandymų metas.. Taigi kopėme, kopėme... Ir vėl kopėme... Kopėme... Kopėme... Kiek sustojome atsigerti vandens... Tada vėl kopėme... kopėme... kopėme... Prakaitas žliaugė... Širdis dunksėjo... Bet šiaip ne taip užkopėme atgal. Marketingo specialistai nesnaudžia ir Kuboje. Po palme mus pasitiko suręstas kioskelis siūlantis šviežiai spaustas apelsinų sultis. Tai buvo pačios skaniausios sultys pasaulyje. Išprakaituotas cukraus kiekis kraujyje atsistatė, o mes lengviau atsikvėpėme.

Paskutinė stotelė buvo pietų restoranas siūlantis tik du patiekalus: kiaulieną arba omletą vegetarams. Be to kaip nekeista kelionė atgal nebeatrodė tokia stingdančiai šalta. Netgi galima buvo pasimėgauti peizažu.

Mūsų gruzovikas vis stojo pakelėse pametėdamas vietinius gyventojus nuo vieno kaimo iki kito. Puikus būdas keliauti sakyčiau.


Štai tokie tad įspūdžiai iš kelionės į gamtą.