Saturday, 17 September 2011

Kubos dienoraštis - Cayo Blanco


Pradėkime nuo to, kad Trinidado miestelyje sugebėjome aptikti net dvi agentūras - Havana tour ir Cuba tour. Iš pradžių nuėjome į Havaną tour, kur mums pasiūlė plaukti į Cayo Blanco už 45 CUC, o vėliau į Cuba tour, kur už ta pačią pramogą paprašė 53 CUC.
- Tai, kaip čia taip?, - nusistebėjom mes, - Anoj gi pigiau.
- Na, tai, - sako, - jei be nuvežimo iki prieplaukos tai ir pas mus 45 CUC.
Mes pažadėjome pagalvoti ir ateiti kitą dieną. Kitą dieną atėjus į Cubą tour mums moteriškė pranešė, kad kelionė kainuoja 58 CUC.
- Taigi vakar mums sakė 53 CUC.
- Tikrai?, - nustebo ji, - gal pakeitė kainas, o aš nieko nežinau. Einu paklausiu kolegos.
Po minutėlės grįžo (nors mes galėjome prisiekti, kad negirdėjome jokio kolegos balso užkulisiuose) ir pranešė džiugią žinią, kad taip tikrai 53 CUC.
Kadangi jie dar turėjo ir ekskursiją į Iguanų salą, mes paklausėme gal galima plaukti į šitą.
- Bet tai ką jūs, - pasakė moteriškė, - Iguanų sala daug toliau ir be to ten nėra atviro baro. Cayo Blanco turi nenuginčyjamą privalumą, nelimituotai galima vaišintis gėrimais.



Gal toks triukas ir būtų suveikęs su rusų turistais, bet mums tas atviras baras atviroj jūroj atrodė nei šilta, nei šalta, todėl tik galvom pakraipėm.
- Tai gal vistiek galima geriau į tą Iguanų salą?
Moteriškė pareiškė, kad jai reikia paskabinti ir nuėjo prie telefono, kabančio ant sienos, na tokio, kur reikia mesti monetas. Vėlgi neišgirdome anei garso, tačiau agentūros darbuotoja liūdnai pranešė, kad deja vietų nėra.
Mes žinoma ne iš kelmo spirti ir pasakę, kad mums reikia pasitarti su draugais nuėjome pas konkurentus, kurie siūlė tą išvyką už 45 CUC. Deja, konkurentai biznio nepasidarė, nes vietoj to, kad užsidaytų penktą valandą, kaip kad skelbė, užsidarė bala žino kada ir pusę penkių mes galėjome nebent tik į  duris paspoksoti.



Ką gi „pasitarę su draugais“ parsliūkinome atgal pas telepatiškai su nematomais kolegomis bendraujančią moteriškę ir atsidusę užsirašėme į vienintelį variantą Cayo Blanco, vienintelėje dirbančioje agentūroje.
- Mes patys nuvažiuosim į prieplauką. Kelintą išplaukia valtis?, - tvirtai pasakėme paskaičiavę, kad su taksi nuvažiuosime dvigubai pigiau ir bent čia neleisime, kad mus maustytų.
Moteriškė pakeverzojo skaičių 9 and popierėlio.
- Bet tik būkite ankščiau, - įspėjo.
Vos mums grįžus Casos šeimininkas užjaučiančiu balsu ėmė suokti, kad taip anksti 8-tą ryto nerasim jokio taksi, bet štai jis galėtų susitarti su savo draugu, kad mus pavežėtų. Mes mandagiau atsisakėm ir žinoma kitą rytą taksi radom vos iškišę nosį pro duris. Taigi prieplaukoje buvom 8.30, kur mums buvo pranešta gera žinia, kad valtis vis dėlto išplaukia 9.30. Kadangi mes kažkokiu būdu jau buvome įsilieją į tą keistąjį Cuban slow brain motion, ramiai sau prigulėm ant gultų po palme ir ėmėm kantriai laukti beigi stebėti būriais autobusais atvažiuojančius kelionės draugus.



Susirinkus visiems savanoriams plaukiantiems į Cayo Blanco (o gal net ir į Iguanų salą, kuri mums atrodė it tolima svajonė) ir paskirsčius laivus beigi katamaranus, visi viens po kito sugužėjo ant denio ir užsiemė patogią vietą kepti saulėje. Moteriškės ir merginos mikliai persiorganizavo maudymosi kostiumėlius, surišdamos šleikutes per nugarą, kad neliktų baltų žymių. Mes su Azu įsitaisėme pačiame didžiulio katamarano priekyje, kai tuo tarpu Eglutė su Luisu slėpėsi šešėlyje (arčiau prie to išgirtojo baro). Laivas džiugiai čiuožė ir lingavo per bangas, kas labai maloniai migdė ir relaxavo. Aš įsitaisiusi ant tinklo deginausi saulutėje. Visai nebuvo karšta, nes pūtė gaivus jūros brizas. Kai kiek atsibodo, perlipau į patį priekį ir nukoriau kojas žemyn. Visur kur užmatė akys buvo tik dangus ir jūra. Mano naujai įsigyta kubietiška skrybėlė už 3 dolerius buvo itin naudingas ir pigus pirkinys, be to visokeriopai saugojo nuo saulės, kartu su 20UV losjonu. Nesuprantu kaip iki šiol galėjau gyvent be skrybėlės.



Laive skambėjo linksma kubietiška muzikikikė, o visų keleivių nuotaika buvo super gera. Kelionė truko valandą, kuriai nepastebimai prabėgus priplaukėme salos krantus. Poilsiautojus kenčiančius nuo jūros ligos ar šiaip nemokančius plaukti išleido krantan, o likusius nuvežė į koralų rifą snorklinimui. Man snorklinimas labai patinka ir vandeny jaučiuosi it žuvis, todėl buvo smagu kaip visada. Tik bėda, kad jūros vanduo ima veidą graužti, todėl šia pramoga ilgai nepasimėgausi. Aišku povandeninį pasaulį ne taip lengva nufotografuoti, nors žinoma kai kas įsigudrina. Bet aš kažkaip net nematau prasmės. Vistiek neperteiksi to džiaugsmo žvelgiant kas gi vyksta po žydromis bangomis ir koks gyvenimas ten verda. Štai it drugeliai nuplasnoja būrys mėlynų ir geltonų žuvyčių. Štai kažkokia didžiulė menkė išplėtus akis žiūri. O koralai tikri meno kūriniai, preciziškai sulipdyti. Atrodo juos ranka pasieksi, bet negali. Pati pasijutau didžiule žuvimi linksmai nardančia per bangas.



Grįžusi atgal į denį stebėjau kaip viena moteriškė įtikinėjo nemokančią plaukti mergaičiukę lįsti į vandenį pažiūrėti žuvų, nes tokios progos praleisti negalima nei už ką. Ši visa perbalusi ir drebanti spraudėsi į gelbėjimosi liemenę ir dėjosi akvalangą. Vos įlindusi vandenin supanikavo ir grįžo atgal. Aš įsivaizduoju kaip turėtų jaustis nemokantis plaukti žmogus vidury atviros jūros einantis snorklinti. Tikriausiai ne ką geriau nei kankinamas jūros ligos besilinguojantis valtyje Luisas. Įsivaizduoju jei man kas pasiūlytu mėgautis peizažu atsistojus and uolos atbrailos… Brrr...



Aš tuo tarpu labai džiaugiausi, kad moku plaukti ir kad jūros liga manęs neištiko beigi užsiplepėjau su prancūzu. Įdomu nuo ko priklauso ta jūros liga? Kodėl vieniems bloga, o kitiems ne? Taigi tas prancūzas keliavo su dvylikos žmonių kompanija ir galima sakyti visas mūsų laivas buvo vien prancūzai. Su jais keliavo ir kubietis gidas vardu Vladimir, kuris buvo be abejo ne tik gidas, bet dar ir šokių mokytojas. Kaip gi kitaip? Taigi Vladimiras Rodrigez (ar kazkaip panašiai) papasakojo man apie gražias Kubos vietas ir savo puikų kalbų mokėjimą. Beje Kuboje man patiko, kad niekas nevartydavo akių paminėjus Lietuvą. Jei ir nežinodavo, tai bent nesakydavo kokių nesamonių, kaip, kad amerikiečiai mėgsta: Oh I know I know, it is the same as Romania.



Pagaliau visi prisinardė iki soties ir buvo išleisti saloj. Ten aptikome įdomybių. Pirmiausia medinį namelį – valgyklą – barą, kur ne už ilgo laukė priešpiečiai. Antriausia daug krabų - sraigių nešiojančių sausainius. Visas dvi namines iguanas. Palmių su kokosais.




 Ir kas bent jau man pasirodė smagiausia – jūros žvaigždžių. Nežinau ko aš išsilydžiau tas žvaigždes pamačius, bet man jos jau tokios mielos, kad žodžių trūksta. Ėmiausi aš jas visaip kilnoti, bet tuoj kažkokie sėbrai pagrūmojo, kad ištrauktos iš vandens anos nusibaigia, tai greit padėjau atgal. Dar girdėjome gandų, kad čia yra jūros ežių, bet buvome laimės kūdikiai ir nei vieno nematėme, anei neužmynėme.



Kelionė padovanojo ne tik atvirą barą, bet ir švedišką stalą. Pasirinkimo tiesa daug nebuvo. Pjaustyti ananasai, pomidorai, paella su vandens gyviais, (gal net tais pačiais krabais kurių minios aplink ropinėjo) ir dar šis bei tas. Užgėrėme viską Cuba libre. Dar paplepėjome su tarp aibės prancūzų įsimaišiusia škotų porele, kurie po salą keliavo mašina ir buvo gerokai įraudę. Kiek mačiau taip ir neišlindo iš šešėlio.



Kad ir koks smagus buvo baltas smėliukas ir žydras vandenukas, deja nuostabieji paplūdimiai buvo itin seklūs. Aš taikiau šitokią maudymosi strategiją. Stengiausi įžiūrėti tamsesnius plotus ir ropoti iki jų remdamasi rankomis į dugną. Gerokai nuropojus tolumon jau galėdavau plaukti, o pasiekus tamsųjį plotą vandens jau iki pažastų. Be to nebuvo bangų, kas labiau priminė ežerą, o ne jūrą. Saulė plieskė iš visų jėgų, todėl iš vandens visai nebuvo noro lipti. Tik kremą tepiausi be atvangos. Azas užsiemė fotografavimu, Luisas galvos krapštymu, o ką Eglutė veikė nežinau.

 

Pasidžiaugę šiuo vargšams kubiečiams neprieinamu rojumi (apart poros žvejų horizonte) vėl sugužėjome į laivą ir patraukėme atgalios. Šį kartą jau ir aš slėpiausi šešėlyje, nes saulės man buvo šiai dienai per akis. Nešė laivas per bangas. Saulės atšvaitai žybčiojo vandenyje. Raminamai liūliavo, čiūčiavo… Taip gera... Kodėl reikia grįžti, ką? Na, bet tos jūros žvaigždės tai nuostabios, ne kitaip.

3 comments:

  1. Super kelione! Kaip noreciau dabar saulutej issitiesti, kojas i vandeni imerkti ir megautis visom tom grozybem, kurias aprasei...

    ReplyDelete
  2. Mane tai nostalgija kankina, tai va memuarus rasau. :) Bus daugiau.

    ReplyDelete
  3. Ojoj, uzsisvajojusi jau pati pasijutau besisupanti tame katamarane. Kaip man reikia atostoguuu...
    Rasyk, rasyk, tuos memuarus. Greiciau :)

    ReplyDelete