Wednesday, 28 September 2011

Rugsėjis man daug labiau patinka už vasarą

Argi ne keista, kad ruduo daug saulėtesnis ir mielesnis už šilumos karalienę? Man tiek žiema, tiek vasara šioje saloje yra vienodai nuobodžios. Jei kas ir įneša kokio šarmo, tai pavasaris bei ruduo. Ypač ruduo. Kaip tikra moteris renkuosi sezonus vyriškais vardais. Rugsėjis tiesiog nuostabus! Šviečia saulė, po kojom šiugžda geltoni labai, voliojasi kaštonai. Nors kartais apsimuturiuoju šaliką, vistiek einu į parką skaityti knygos ir basom kojom minu žolę. Vitaminas D gaminasi. Žmonės juokiasi daug daugiau nei paprastai.
Galiu dėvėti naujus botus ir matuotis pirštinaites, nors akis dengia saulės akiniai. Ant stalo kvepia karštas šokoladas. Meniu papildo naujas derlius – oranžiniai moliūgai, kukurūzų burbuolės ir netgi žirnių ankštys. Nors saulėta, bet ne vasara. Pasaulis atrodo beprotiškai jaukus. Ypač, kai žiūriu Breakfast at Tiffanies gurkšnodama arbatą su medumi.
Beje skaitau Joudi Picoult 19 Minučių. Negaliu atsitraukti. Įstrigo tokia mintis: laimės formulė tai realybė padalinta iš lūkęsčių. Kuo jie mažesni ir labiau atitinka realybę, tuo gyvenimas laimingesnis. Jei formulę apversim, tuomet tai bus vilties lygtis – lūkęsčiai padalinti iš realybės. O ar galima dalinti iš nulio? Jei išvis nėra jokių lūkęsčių? Tuomet gyvenimas netenka prasmės, lieka tik paprastas egzistavimas.
Dievaži, bet kaip aš myliu rudenį. O jūs?

Monday, 26 September 2011

Mano istorija

Kai pradėjau rašyti blogą buvo užėjęs kažkoks begalinis noras skleisti savo pseudožurnalistinius sugebėjimus. Mat kaip tik buvau prisiminusi, kad mokykloj visuomet mane gyrė už puikius rašinėlius. Net neketinau čia dalintis savo jausmais ir aktualijom, maniau sau, taktiškai parašysiu kokią apžvalgą apie restoraną ar pateiksiu turistams naudingą informaciją apie šalį. Bet kuo toliau tuo labiau ėmiau pastebėti, kad man taip neišeina. Viskas lieka paliesta mano jausmo plaukiančio per subjektyvų pasaulio suvokimą. Taigi blogas pavirto... Net nežinau kuo. Informaciniu dienoraščiu? Gyvenimo dienų registru? Pirkinių sąrašu? Užaugintų ir numarintų augalų metraščiu? Filmų apžvalga? Kelionių nuotraukų galerija? Restoranų įvertinimu stiliumi oi kaip skaniai pavalgėm ir smagiai pasėdėjom?  Nebežinau kam rašau, daugiau sau ar kitiems... Turbūt priklauso nuo to ką noriu pasakyti.  Viena ko nedarau, nelieju čia savo neigiamų emocijų. Man geriausias komplimentas yra komentarai, kad mano blogas šiltas ir pakelia nuotaiką. Vadinasi galiu paskleisti truputėlį savo šilumos.
Ir štai vieną gražią dieną sulaukiau klausimo: Gal galėtum pasidalinti kaip pasiekei  to ką turi? Ilgai atidėliojau atsakymo rašymą, nes tiesą sakant nežinojau nuo ko pradėti. Ar surašyti CV tvarka visus savo darbus? Kodėl išvažiavau į Londoną?  Ar papasakoti apie vidinį nusiteikimą? Savo siekius ir svajones? Ir kai jau pradėsiu pasakoti savo gyvenimo istoriją, staiga paaiškės kokia aš sena... Cha cha.
Pasakosiu nuoširdžiai. Apie viską po truputį. Ir nors suprantu, kad galbūt tikitės nuoseklios faktų ir patarimų sekos, ką daryti, kad...  Galiu nuvilti step-by-step formulės nėra.
Galbūt čia galėčiau sugalvoti tik vieną patarimą. Norint ko nors pasiekti - visų pirmą reikia žinoti, ko sieki ir ką nori veikti, pagalvoti apie įsivaizduojamą kelią, kurį turi nueiti ir tada mažais žingsneliais keliauti. Visa kita sėkmė ir atsitiktinumai. Arba tokie kaip aš galėtų pasakyti – gyvenimo pagalba tiems kas stengiasi. Reikia atsisakyti visų negaliu, nepasitikiu, neįmanoma. Tiesą sakant aš išvis netikiu žodžiu neįmanona. Jei žmonės sugeba įvykdyti net mokslo dėsniams prieštaraujančius dalykus (budistų vienuoliai ilgą laiką išbūna meditacinėje būsenoje be miego, valgio ir vandens, Bethovenas būdamas kurčias sukūrė dievišką muziką, kažkur gyvena berniukas-magnetas, galintis ant krūtinės išlaikyti keptuves), tai kaip sveikas, protingas nieko nestokojantis žmogus gali sakyti, kad jam kažkas yra neįmanoma?
Galiu trumpai pateikti savo CV. Išsilavinimas – Verslo Administravimo Bakalauras (VU) ir Tarptautinis verslas (London Metropolitan University). Darbo istorija - kol mokiausi dirbau part time restorane, part time vertėja (kalėjimuose, psichiatrinėse ligoninėse, pas advokatus, socialinėse įstaigose). Patikėkit, kokių tik lietuvaičių neprisižiūrėjau ir istorijų neprisiklausiau. Galėčiau atskirą knygą parašyti. Vėliau tapau projektų koordinarore pas tokį lietuvį įdarbinimo agentūroj už padavėjos atlyginimą. Jis žinoma džiaugėsi pigia darbo jėga, o aš po metų lažo neapsikenčiau ir pareiškiau, kad išeinu bei susiradau darbą Media Consulting labai mažoj kompanijoj asistente. Anie gi ne šiaip man interviu surengė, bet buvo paruošę kažkokį kūrybinį testą – žaidimą. Paliko mane kambary su tuo testu vieną, o aš atsimenu sėdėjau pusiau juokdamasi ir galvojau, ką aš čia darau? Tiek laiko gaišti ir vistiek turbūt nepriims… Na ką, pasirodo verta buvo. Priemė. Ten beveik nieko nereikėjo daryt ir jie tai supratę po pusės metų padarė mane part time, bet kadangi man ten visai patiko tai likau ir dar dirbau vertėja karts nuo karto. Kol galiausiai prasidėjo krizė ir jie buvo priversti mane atleisti. Tada per kažkokį laimingą atsitiktinumą, nuėjus tik į vieną vienintelį interviu radau darbą šitoj leidykloj, kur dirbu jau trejus metus. Uždavė jie man padaryti prezentaciją sekančiam kartui apie Lietuvos rinką, co-editions, royalties ir pan. O Bliamba galvojau, ką aš jiems tuo klausimu pasakysiu? Dvi dienas kankinausi su ta prezentacija, ir sukurpiau kažką, kas paaiškėjo, kad buvo geriausia iš visų matytų. Štai taip ir tapau Foreign Rights Manager (lietuviškai tikriausiai autorinių teisių vadybininkė).
Pinigai niekada nebuvo mano variklis. Tikriausiai aš toks žmogus, kuris sugeba gyventi su tiek, kiek jis turi. Man svarbiausia, kad darbas teiktų džiaugsmą, būtų įdomus, motyvuitų ir streso ne per daug būtų. O dabartinis man netgi labai patinka. Visų pirmą dievinu knygas, antra – nekorporacinę aplinką, o trečia – tenka keliauti, netgi namo pargrįžti kartais galiu. Visų pasaulio pinigų juk neuždirbsiu. Kartais kai pasiklausau, kaip žmonės skundžiasi, kad  nieko negali sau leisti, nors uždirba vos ne dvigubai daugiau už mane, išsinuomoja brangius butus ir net neturi laiko jais džiaugtis, nes visą laiką sėdi darbe, kurio nekenčia, tai argi ne beprotybė?
Aš noriu gyventi dabar. Ne tada kai pasensiu, turėsiu daugiau laiko, daugiau pinigų, vaikų, laimėsiu loteriją, švies saulė, nebus spuogų… Žinoma tada irgi norėsiu gyventi, bet juk iš tiesų viskas kas mums priklauso yra ši akimirka. Praeities jau nebėra, o ateitis dar neatėjo. Todėl viską, ką galima padaryti ir ką norisi daryti, reikia daryti dabar. Aš stengiuosi.
Ir pabaigai labai noriu paprašyti negalvoti, kad britai yra rasistai, nacionalistai ir visokie kokie ir todėl mūsų lietuvaičių niekas nenori. Yra visokių. Dauguma direktorių net ne britai, dauguma kompanijų – tarptautinės, dauguma mano pažįstamų uždirba darbus, kurie jiems patinka ir kuriuos jie nori dirbti, o ne tuos, kurie skirti tik pinigams kalti. Ir uždirba.
Žmonės dažniausiai turi tiek kiek leidžia sau turėti. Pavyzdžiui prieš paskutinį algos pakėlimą, kai pasakiau draugei, kiek noriu gauti, ji tarė: eik tu, pas mus va įmonėj netgi kažkoks didis buhalteris (ar koks ten finansų vadovas) tiek uždirbo tik po 10 metų. O mano atlygimas patikėkit tikrai nėra kažkoks super didelis ir žinoma gavau tiek kiek paprašiau. Dabar vėlgi šio to tikiuosi, o iš aplink visi jau kužda, na tu čia ir užsibrėžei, tau jau ir taip neseniai alga pakėlė ir dar tu kažko pageidauji? Aišku, kad pageidauju. O kodėl turėčiau nepageidauti? Net nesileidžiu į jokias demotyvuojančias kalbas. Jei tik sėdėsi kaip pelė po šluota ir nesitikėsi nieko geriau, tai iš kur tas geriau atsiras man pasakykit? O jei čia to negausiu, tai ieškosiu, kur geriau.
Negaliu patikėti, kad savo traktatą baigiu tokia banalybe – norėk ir turėsi. Bet ką jau padarysi, aš tuo tikiu. Iš visos širdies tikiu. Grįsdama praktika tikiu. Gal ir ne viską turiu ko noriu, bet esu be galo dėkinga už viską. O jei netikėčiau, kad vieną dieną turėsiu, ko trūksta reikia nusišaut jau dabar, argi ne? Kas netikit tokia paprasta filosofija, kviečiu susidaryti sąrašą dalykų, kurie iš pradžių atrodė neįmanomi, o pasiekus tapo  tokie paprastučiai ir savaime suprantami, tarsi kitaip ir negalėjo būti. Tai gali būti užsienio kalba, neįkandama formulė, staiga išsisprendusios problemos, išlaikytas egzaminas, nuostabi kelionė, mylimas žmogus po daugybės ašarų naktų…  Tegu meta į mane akmenį tas pas kurį nebus bent jau vieno punktelio. Tokiu atveju manau esate prakeiktas ir prašau laikytis nuo šio blogo kuo toliau. Dar optimizmu užsikrėsite, neduok Dieve.

Wednesday, 21 September 2011

Santini

Buvo toks laikas, kai truputį iš arčiau apžiūrėjau brangiąją Londono pusę. Padariau išvadas, kad nesvarbu kiek turi pinigų, skonio, proto ir etiketo niekas neįdiegs. Žmonės arba yra aristokratai iš prigimties arba ne. Keista matyti prabangiame restorane treningais ir sportbačiais apsitaisiusius vakarieniautojus. Jie beje su padavėja šnekėjo taip garsiai, kad buvo sunku nenugirsti iš kur anie atvykę. Pasirodo iš Kipro. Aš kadangi restoranuose kasdien nevakarieniauju, man smagu pasipuošti, kaip sakoma make an effort. Bet liaudies išmintis moko, kad nereikia teisti žmonių pagal savo kurpalį, gal tie treningai vis dėl to buvo Gucci ir labai stilingi?
Kur gi aš čia džiaugiausi ta puikiąja vakariene? Ogi restorante Santini.
Įkurtas 1984 – aisiais jis netrukus patapo įvairių žvaigždučių mėgstama vietele. Tomas Cruzas, ponai Klintonai, Sinatra, Margaret Thatcher ir netgi pati princesė Diana čia nevengė užsukti.
Tokia garsi vieta tiesiog negali nuviti, todėl mano lūkęsčiai buvo iki lubų. Turiu pasakyti, kad  jie išsipildė. Atmosfera puiki, maistas nuostabus, aptarnavimas paslaugus ir draugiškas, kaip pas turtingą dėdulę italą. Kainos žinoma irgi atatinkamos. O jau produktų kokybė... Alyvuogių aliejuje pamirkyta duona tiesiog tirpo burnoje, man jau vien jos būtų užtekę, bet dar laukė Omaro spagetti su šviežiais pomidoriukais bei salotos su melionais, braškėmis, mozzarella, migdolais ir balzaminiu actu. Kad jau viskas taip skanu, paėmėm dar ir desertą. Ne ką kitą, o Zabajonę. Labai juokingai man tas pavadinimas skamba, bet kaip pavadinsi, nepagadinsi. Ji gaminama iš kiaušinio trynių, cukraus ir Marsala vyno.  Tokia lengva košytė patiekta su itališku sausainuku. Šiaip jau jie teigia, kad per 24 valandas gali pagaminti bet kokį Itališką patiekalą ir nebūtinai jis privalo būti paminėtas meniu. Tai tikriausiai taikoma nuolatiniams klientams, kurie meniu jau išragavę nuo pradžios iki pabaigos. Gal kai man bus 50 aš irgi tapsiu pastovia Santini valgytoja, jei Dieve gink neužsidarys iki to laiko.  


Sunday, 18 September 2011

Legally Blonde

Senokai jau buvom susibėgę su mergaitėm, bet štai buvo gera proga prisiminti seną 'vakarienė + miuziklas' tradiciją. O be to ir Madokos gimtadienis kaip tik išpuolė. Ką galėčiau pasakyt apie miuziklą? LABAI ROŽINIS. Na, bet blondinės juk turi būti ryškios. Kokia kita spalva taip puikiai derės su plaukais? Linksmas, nenustebinęs jokiais efektais šou. Visai tinkamas mergaičių vakarui ir lengvai vakaro pramogai.



Saturday, 17 September 2011

Kubos dienoraštis - Cayo Blanco


Pradėkime nuo to, kad Trinidado miestelyje sugebėjome aptikti net dvi agentūras - Havana tour ir Cuba tour. Iš pradžių nuėjome į Havaną tour, kur mums pasiūlė plaukti į Cayo Blanco už 45 CUC, o vėliau į Cuba tour, kur už ta pačią pramogą paprašė 53 CUC.
- Tai, kaip čia taip?, - nusistebėjom mes, - Anoj gi pigiau.
- Na, tai, - sako, - jei be nuvežimo iki prieplaukos tai ir pas mus 45 CUC.
Mes pažadėjome pagalvoti ir ateiti kitą dieną. Kitą dieną atėjus į Cubą tour mums moteriškė pranešė, kad kelionė kainuoja 58 CUC.
- Taigi vakar mums sakė 53 CUC.
- Tikrai?, - nustebo ji, - gal pakeitė kainas, o aš nieko nežinau. Einu paklausiu kolegos.
Po minutėlės grįžo (nors mes galėjome prisiekti, kad negirdėjome jokio kolegos balso užkulisiuose) ir pranešė džiugią žinią, kad taip tikrai 53 CUC.
Kadangi jie dar turėjo ir ekskursiją į Iguanų salą, mes paklausėme gal galima plaukti į šitą.
- Bet tai ką jūs, - pasakė moteriškė, - Iguanų sala daug toliau ir be to ten nėra atviro baro. Cayo Blanco turi nenuginčyjamą privalumą, nelimituotai galima vaišintis gėrimais.



Gal toks triukas ir būtų suveikęs su rusų turistais, bet mums tas atviras baras atviroj jūroj atrodė nei šilta, nei šalta, todėl tik galvom pakraipėm.
- Tai gal vistiek galima geriau į tą Iguanų salą?
Moteriškė pareiškė, kad jai reikia paskabinti ir nuėjo prie telefono, kabančio ant sienos, na tokio, kur reikia mesti monetas. Vėlgi neišgirdome anei garso, tačiau agentūros darbuotoja liūdnai pranešė, kad deja vietų nėra.
Mes žinoma ne iš kelmo spirti ir pasakę, kad mums reikia pasitarti su draugais nuėjome pas konkurentus, kurie siūlė tą išvyką už 45 CUC. Deja, konkurentai biznio nepasidarė, nes vietoj to, kad užsidaytų penktą valandą, kaip kad skelbė, užsidarė bala žino kada ir pusę penkių mes galėjome nebent tik į  duris paspoksoti.



Ką gi „pasitarę su draugais“ parsliūkinome atgal pas telepatiškai su nematomais kolegomis bendraujančią moteriškę ir atsidusę užsirašėme į vienintelį variantą Cayo Blanco, vienintelėje dirbančioje agentūroje.
- Mes patys nuvažiuosim į prieplauką. Kelintą išplaukia valtis?, - tvirtai pasakėme paskaičiavę, kad su taksi nuvažiuosime dvigubai pigiau ir bent čia neleisime, kad mus maustytų.
Moteriškė pakeverzojo skaičių 9 and popierėlio.
- Bet tik būkite ankščiau, - įspėjo.
Vos mums grįžus Casos šeimininkas užjaučiančiu balsu ėmė suokti, kad taip anksti 8-tą ryto nerasim jokio taksi, bet štai jis galėtų susitarti su savo draugu, kad mus pavežėtų. Mes mandagiau atsisakėm ir žinoma kitą rytą taksi radom vos iškišę nosį pro duris. Taigi prieplaukoje buvom 8.30, kur mums buvo pranešta gera žinia, kad valtis vis dėlto išplaukia 9.30. Kadangi mes kažkokiu būdu jau buvome įsilieją į tą keistąjį Cuban slow brain motion, ramiai sau prigulėm ant gultų po palme ir ėmėm kantriai laukti beigi stebėti būriais autobusais atvažiuojančius kelionės draugus.



Susirinkus visiems savanoriams plaukiantiems į Cayo Blanco (o gal net ir į Iguanų salą, kuri mums atrodė it tolima svajonė) ir paskirsčius laivus beigi katamaranus, visi viens po kito sugužėjo ant denio ir užsiemė patogią vietą kepti saulėje. Moteriškės ir merginos mikliai persiorganizavo maudymosi kostiumėlius, surišdamos šleikutes per nugarą, kad neliktų baltų žymių. Mes su Azu įsitaisėme pačiame didžiulio katamarano priekyje, kai tuo tarpu Eglutė su Luisu slėpėsi šešėlyje (arčiau prie to išgirtojo baro). Laivas džiugiai čiuožė ir lingavo per bangas, kas labai maloniai migdė ir relaxavo. Aš įsitaisiusi ant tinklo deginausi saulutėje. Visai nebuvo karšta, nes pūtė gaivus jūros brizas. Kai kiek atsibodo, perlipau į patį priekį ir nukoriau kojas žemyn. Visur kur užmatė akys buvo tik dangus ir jūra. Mano naujai įsigyta kubietiška skrybėlė už 3 dolerius buvo itin naudingas ir pigus pirkinys, be to visokeriopai saugojo nuo saulės, kartu su 20UV losjonu. Nesuprantu kaip iki šiol galėjau gyvent be skrybėlės.



Laive skambėjo linksma kubietiška muzikikikė, o visų keleivių nuotaika buvo super gera. Kelionė truko valandą, kuriai nepastebimai prabėgus priplaukėme salos krantus. Poilsiautojus kenčiančius nuo jūros ligos ar šiaip nemokančius plaukti išleido krantan, o likusius nuvežė į koralų rifą snorklinimui. Man snorklinimas labai patinka ir vandeny jaučiuosi it žuvis, todėl buvo smagu kaip visada. Tik bėda, kad jūros vanduo ima veidą graužti, todėl šia pramoga ilgai nepasimėgausi. Aišku povandeninį pasaulį ne taip lengva nufotografuoti, nors žinoma kai kas įsigudrina. Bet aš kažkaip net nematau prasmės. Vistiek neperteiksi to džiaugsmo žvelgiant kas gi vyksta po žydromis bangomis ir koks gyvenimas ten verda. Štai it drugeliai nuplasnoja būrys mėlynų ir geltonų žuvyčių. Štai kažkokia didžiulė menkė išplėtus akis žiūri. O koralai tikri meno kūriniai, preciziškai sulipdyti. Atrodo juos ranka pasieksi, bet negali. Pati pasijutau didžiule žuvimi linksmai nardančia per bangas.



Grįžusi atgal į denį stebėjau kaip viena moteriškė įtikinėjo nemokančią plaukti mergaičiukę lįsti į vandenį pažiūrėti žuvų, nes tokios progos praleisti negalima nei už ką. Ši visa perbalusi ir drebanti spraudėsi į gelbėjimosi liemenę ir dėjosi akvalangą. Vos įlindusi vandenin supanikavo ir grįžo atgal. Aš įsivaizduoju kaip turėtų jaustis nemokantis plaukti žmogus vidury atviros jūros einantis snorklinti. Tikriausiai ne ką geriau nei kankinamas jūros ligos besilinguojantis valtyje Luisas. Įsivaizduoju jei man kas pasiūlytu mėgautis peizažu atsistojus and uolos atbrailos… Brrr...



Aš tuo tarpu labai džiaugiausi, kad moku plaukti ir kad jūros liga manęs neištiko beigi užsiplepėjau su prancūzu. Įdomu nuo ko priklauso ta jūros liga? Kodėl vieniems bloga, o kitiems ne? Taigi tas prancūzas keliavo su dvylikos žmonių kompanija ir galima sakyti visas mūsų laivas buvo vien prancūzai. Su jais keliavo ir kubietis gidas vardu Vladimir, kuris buvo be abejo ne tik gidas, bet dar ir šokių mokytojas. Kaip gi kitaip? Taigi Vladimiras Rodrigez (ar kazkaip panašiai) papasakojo man apie gražias Kubos vietas ir savo puikų kalbų mokėjimą. Beje Kuboje man patiko, kad niekas nevartydavo akių paminėjus Lietuvą. Jei ir nežinodavo, tai bent nesakydavo kokių nesamonių, kaip, kad amerikiečiai mėgsta: Oh I know I know, it is the same as Romania.



Pagaliau visi prisinardė iki soties ir buvo išleisti saloj. Ten aptikome įdomybių. Pirmiausia medinį namelį – valgyklą – barą, kur ne už ilgo laukė priešpiečiai. Antriausia daug krabų - sraigių nešiojančių sausainius. Visas dvi namines iguanas. Palmių su kokosais.




 Ir kas bent jau man pasirodė smagiausia – jūros žvaigždžių. Nežinau ko aš išsilydžiau tas žvaigždes pamačius, bet man jos jau tokios mielos, kad žodžių trūksta. Ėmiausi aš jas visaip kilnoti, bet tuoj kažkokie sėbrai pagrūmojo, kad ištrauktos iš vandens anos nusibaigia, tai greit padėjau atgal. Dar girdėjome gandų, kad čia yra jūros ežių, bet buvome laimės kūdikiai ir nei vieno nematėme, anei neužmynėme.



Kelionė padovanojo ne tik atvirą barą, bet ir švedišką stalą. Pasirinkimo tiesa daug nebuvo. Pjaustyti ananasai, pomidorai, paella su vandens gyviais, (gal net tais pačiais krabais kurių minios aplink ropinėjo) ir dar šis bei tas. Užgėrėme viską Cuba libre. Dar paplepėjome su tarp aibės prancūzų įsimaišiusia škotų porele, kurie po salą keliavo mašina ir buvo gerokai įraudę. Kiek mačiau taip ir neišlindo iš šešėlio.



Kad ir koks smagus buvo baltas smėliukas ir žydras vandenukas, deja nuostabieji paplūdimiai buvo itin seklūs. Aš taikiau šitokią maudymosi strategiją. Stengiausi įžiūrėti tamsesnius plotus ir ropoti iki jų remdamasi rankomis į dugną. Gerokai nuropojus tolumon jau galėdavau plaukti, o pasiekus tamsųjį plotą vandens jau iki pažastų. Be to nebuvo bangų, kas labiau priminė ežerą, o ne jūrą. Saulė plieskė iš visų jėgų, todėl iš vandens visai nebuvo noro lipti. Tik kremą tepiausi be atvangos. Azas užsiemė fotografavimu, Luisas galvos krapštymu, o ką Eglutė veikė nežinau.

 

Pasidžiaugę šiuo vargšams kubiečiams neprieinamu rojumi (apart poros žvejų horizonte) vėl sugužėjome į laivą ir patraukėme atgalios. Šį kartą jau ir aš slėpiausi šešėlyje, nes saulės man buvo šiai dienai per akis. Nešė laivas per bangas. Saulės atšvaitai žybčiojo vandenyje. Raminamai liūliavo, čiūčiavo… Taip gera... Kodėl reikia grįžti, ką? Na, bet tos jūros žvaigždės tai nuostabios, ne kitaip.

Thursday, 15 September 2011

Linksmasis Palermas

Iš Palermo tikriausiai turiu mažiausiai nuotraukų per visą savo kelionių istoriją ir netrukus suprasite kodėl. Linksmas miestas tas Palermas. Bent jau man. Čia nuostabi draugė gyvena, ir ne bet kur, o pačiame centre, veiksmo sūkury, vadinamojoje La Bucheria. Taigi štai pradėkime nuo pradžių. Atvykstu į stotį. Laukiu draugės, kad mane pasiimtų. Ji vis siunčia žinutes – tuoj būsiu, už dešimt minučių, aš jau pakeliui ir t.t. Taip prastovėjau ten gal valandą. Per tą laiką spėjau išsiimti pinigų, paspoksoti į autobusus, netgi susipažinti su jaunuoliu, kuris klausė ar man nereikia pagalbos. Gi aiškiai ne vietinė atrodžiau. Kol štai motoroleriu tiesiai iš darbo pagaliau atbirbia mano draugė, apsitaisiusi elegantiška suknele.
-Na, - sako, - sėskis ir krauk ant kelių lagaminą.
-Ką? – pučiu akis, - o tai kur man laikytis, jei laikysiu lagaminą?
-Cha cha, -  juokiasi ji, - laikytis nereikia.
Nelabai man patinka ši idėja ant motorolerio užsivertus ant savęs lagaminą kratytis
-Gal aš pėstute kaip nors?
-Kokia pėstute? Karšta gi. Lipk greitai, sakau.
Dar kiek padvejojusi galiausiai užsiropščiu su visu lagaminu ant motorolerio. Kažkoks paslaugus dėdulė pasišauna padėti.
-Beje, šalmo tai neturiu, bet čia netoli, - spėja pasakyt draugė ir nuspaudžia gazą.
-Eee, tik greitai nelėk, nes man su tuo lagaminu sunku balansuoti.
-Ne, žinoma ne, - rėkia ji per petį viena ranka vairuodama ir nei kiek nežiūrėdama į kelią.
Beje ji visada taip vairuoja. Mosikuoja rankomis, tarška,nardo tarp mašinų. O kartais įsikiša telefoną į šalmą, sukurdama Free hands system.  
Va taip mano kelionė prasidėjo. O toliau rutina buvo maždaug tokia – dieną paplūdimys, apie septintą vakaro valandėlė pogulio, apie dešimtą vakarienė, naktį vakarėlis, miegoti trečią ryto, kitą dieną keliamės apie dvyliktą ir vėl tas pats.
Penktadienį vyko Black & White party. Draugės kolega šventė trisdešimtą gimtadienį. Merginos turėjo apsirengt juodai, o vaikinai – baltai. Atvykus eilė priminė įėjimą į klubą, o sąrašus tikrinantys apsauginiai dar labiau pagyvino įspūdį.
-Ar visi šie žmonės jubiliato draugai? – stebėjausi aš.
-Žinoma. Palerme tai įprasta. Visi yra visų draugai.
Atšvęsti garbios sukakties susirinko gal kokie 200 žmonių. Vakarėlis vyko viloje, grojo DJ, visi pakšėjo į skruostus, liejosi šampanas, šokiai pokiai ir panašiai. Aš po savo 6 am skydžio jaučiausi kiek pavargus, todėl į vakaro galą rymojau ant kelmelio, kol visi aplink mane čiauškėjo itališkai.
Kitą dieną leidome paplūdimyje tarp uolų, o vakare – kitas vakarėlis lauko kavinėje prie seno teatro. Aikštėje tryško fontanas aplink kurį susispietė staliukai. Mano pagrindinis pašnekovas buvo architektas Alessio, kuris pasakojo apie gyvenimą Kinijoje ir ekologinę Dubajaus salų katastrofą. Čia beje sutikau ir labai gražų vyrą, pagamintą Italijoje. Jis man pažėrė krūvą komplimentų ir teigė, kad Lietuvaitės pačios nuostabiausios. Nežinau ar iš tiesų jis gražus, o gal tik mėnulio pilnaties nušviestas toks pasirodė. Koks glaų gale skirtumas? Ir kam rūpi, kad jis beveik nešnekėjo angliškai? Šokom su draugais ir naujais pažįstamais visą naktį, gėrėm braškines Capiroscas, šampaną ir valgėm kroketus.
Ryte dar kaip reikiant nepramerkus akių mano bičiulė Flora jau ragino mane keltis ir lėkt į šventę laive. Greik susikuitėm ir nurūkom. Suplaukė keli laiveliai ir siūbavo, lingavo nuo muzikos ir šokių. O kad dar linksmiau būtų visi ėmė svaidytis picomis, miltais, šlapiais rankšluoščiais, čipsais, laistytis vandeniu, šokinėt vandenin... Dar pamačiau naują išradimą – Aqua Scooter, kuris atrodo kaip gelbėtojų plūdė, tik su motoru. Įsitveri į ją ir plauki. Galima susikibti vorele ir plaukt traukinuku. Argi nesmagu?
 Vakaras buvo vainikuotas bare šampano tostu švenčiant dar vieną gimtadienį.
Ai ir dar ragavau pačios skaniausios kardžuvės skverelyje prie Floros buto, iškeptos ant grilio ir aplietos citrina... Mmmm
Tai kokios dar nuotraukos? Dabar suprantate?
 Kelias vis dėl to išpešiau savo mobiliuoju.












Thursday, 8 September 2011

James Bond viešbutis


Per savo trumpą gyvenimėlį jau spėjau šio to prisižiūrėti, bet dar niekada nesilankiau pas James Bondą. Na tai jau, laba diena, kaip čia taip. Štai penkių žvaigždučių viešbutis Barselonoj kaip tik gali kompensuoti šį stygių. Ką mažiausiai galėjau nupiešti savo vizijose apie Gaudi miestą, tai Alma viešbutį, tokį slaptą, kad durų net taksistas nepastebėjo. Galiausiai jas radęs ir mus išleidęs, nurūko sau, o mes gi įžengėm į tamsų vestibiulį. Lagaminai apsukriai buvo paimti vyruko atrodančio kaip vienas iš Men in Black. Jis beje mums parodė dešinėje esančią registratūrą, kurios be abejo nepastebėjome. Kaip čia pastebėsi, jei primena slaptųjų agentų ofisą su lempomis apšviečiančiomis tik mažą plotelį virš stalo. Iš anksto galiu pasakyti, kad visas personalas yra daugiau nei nuostabus, labiai draugiškas ir norintis padėti. Visi atsigimę į Gudrutį, o ne į jo pusbrolį James Bondą. Manau jei būtų atvirkščiai nelabai kas norėtų pas juos užsukti. Bet gi prašom laikytis rimties. Vos mums prisėdus ant sofos agentas 001 pasiūlė šampano, vandens ir gėrimų. Mandagiai atsisakėm. Tiesą sakant aš tuo tarpu negalėjau atitraukti akių nuo vienintelio baltos meškos paveikslo, kabančio ant pilkos sienos. Na, o dabar mums reikės jūsų pirštų anstpaudų – tarė agentas 002. Šiame viešbutyje dėl saugumo nėra raktų. Durys atsidaro, pridėjus pirštą prie specialaus skanerio. Va šitaip mūsų pirštų atspaudų nuotraukos atsidūrė viešbučio Alma archyve. Čia ne juokas koks, FTP žinos kur kreiptis. Vėliau agentas 001 palydėjo į kambarį, tuo tarpu agentas 003 rūpinosi mūsų lagaminais. Oda išmuštu liftu pakilome į antrą aukštą ir pasukome tamsiu koridoriumu. Kelią nušvietė tik kambarių numerių švieselės. Mūsiškis buvo 208. 


Mielasis agentas mums viską maloningai aprodė, įskaitant slaptą tualetą, kurio durys jei ne rankena niekuo neiskirtų nuo sienos. Na, o vonios ir dušo kambarys savaime suprantama buvo išvis be durų. Ką jau bekalbėti apie didžiulį odinį fotelį, plokščią televizorių, aklinai užsidarančias medines žaliuzes ir raudoną telefoną. 



Iš pradžių visa tai pribloškė, tačiau be jokios abejonės viešbutis yra išskirtinis. Nieko panašaus ankščiau neteko matyti. Atsitiktinai čia atsidūrėm, nes galima sakyti apsistojom pirmam pasitaikiusiam. Tačiau viešnagė Barselonoje jau nuo pat pradžių tapo nuotykiu. Už mėnesio čia bus ir baseinas(kol kas jis vis dar buvo įrenginėjamas, mat Alma atsidarė tik šių metų gegužę). Patikėkit, jei plieskiant 35 C karščiui aš numojau ranka į baseiną, viešbutis tikrai turi būti SUPER. Dar čia buvo mažas sodelis, kuriame labai malonu pusryčiauti ir skaityti laikraščius. Nors oficialiai pusryčiai baigiasi 11 valandą, jokių problemų nėra ateiti 12-tą ir gauti porciją vaisių, šviežių sulčių, kavos, kruasanų, jogurto, duonos, sūrio... Kaip gerai toj Ispanijoj. Net agentų viešbutis nesilaiko griežtų taisyklių. O kaip gi apsieisi be aukštos Bondo merginos blondinės, padavėjos iš Slovakijos? 



Kai pasiteiravome vieno iš agentų apie lygintuvą, buvo atsakyta – Ne, deja jo kambaryje nėra dėl saugumo. Duokite rūbus mums ir mes išlyginsime. Tikrai vos tvardžiau juoką. Tai kaip čia taip, o su kuo tada kankinti rusų šnipus?
Šis įdomus viešbutis pačiame centre. Pora minučių pėsčiomis nuo žymiosios La Pedrera, gal kokios penkios taxi nuo Las Ramblas ir kitų įdomybių.
Beje mano viešnagė Barselonoje taip pat baigėsi Bondiškai. Pakeliui į oro uostą sugebėjau palikti savo telefoną Taxi. Va kokia aš šaunuolė. Greit paskambinom į viešbutį, jie susisiekė su Taxi kompanija ir kupina adrenalino laukiau suspės jį man atvežti iki skrydžio ar ne. Tik tak, tik tak. Keletas lentos patikrinimų. Mano skrydis jau boarding... Taxi vis dar nėra. Bet vis dėl to spėjo. Likus kelioms minutėms bėgau pro muitinę. Žinoma kažkas ėmė pypsėti, mane reikėjo apieškoti... Šiaip ar taip skrydis vis dėl to buvo atidėtas, o lėktuvas dar stovėjo kokį pusvalandį, negaudamas leidimo pakilti. Gal slaptieji agentai ir čia pasidarbavo?

Wednesday, 7 September 2011

Cukriniai Gaudi pastatai ir nesaldus gyvenimas

Jis arba įkvepia arba ne. Kaip ir arbata su pienu arba ančiuviai. Mane Gaudi įkvepia. Manyčiau taipogi ir nemažą skaičių užsienio turistų, atvykstančių į Barceloną pirmiausia dėl Sagrada Familia. Sunku būti kitokiu, ypač kai tavo kūriniais žavimasi tik po mirties. Vis dėlto įtariu, kad Barseloniečiai buvo labai atviri naujovėms, jei jau čia atsirado tokie šedevrai kaip Park Guell, La Pedrera, Casa Batllo, Casa Vincens ir kiti. Sakoma, kad Gaudi maždaug šimtmečiu aplenkė savo laiką, todėl tik nedidelė jo amžininkų dalis pripažino tai, kuo dabar Barselona taip žavi.



Aš norėčiau pristatyti La Pedrera (arba dar vadinamą Casa Mila), kuri tiesiog užplūsta turistų, nepaisant 14 Eurų mokęsčio už įėjimą. Kad jau ji buvo vos už kelių žingsnių nuo mūsų viešbučio, tai negi neaplankysi? 



Tai žymiausias Gaudi sukurtas butų komplekasas. Net ne namas, o skulptūra. Iš išorės atrodo it koks pulsuojantis organizmas, kai kam jis primenanti bangą, kitiems medį. Iš tiesų gali priminti bet ką, kas tik kirba vaizduotėje. Kaip turėtų jaustis čia gyvenantis žmogus? Tarsi kokios Medūzos pilve tikriausiai. Viduje galima apžiūrėti vieną iš butų, kuris suprojektuotas taip, kad šviesa galėtų laisvai skverbtis ir užpildyti erdvę. Įmantriai raižyti balkonai virš judrios gatvės kviečia išeiti laukan.


Stogas papuoštas neįprastais kaminais bei vandens saugyklomis (už vieno jų mini kopiją suvenyrų parduotuvėje amerikietė nepagailėjo net 100 Eurų). O tvorelės tokios žemos, kad viena tokia kinkų drebintoja tik slankiojo aplink tuos kaminus ir bijojo net artintis prie krašto. 


Iš kitos pusės turėklų net nebuvo, todėl turistų saugumui pastatytos metalinės tvoros, kurios tiesą sakant darko vaizdą, bet ką darysi. Saugumas svarbiausia. Priedo dar ant kiekvienų laiptų priklijuota lentelė – būkite atsargūs ir žiūrėkite, kur statot koją. Tie laiptai visaip kaip raizgosi, kad išties galima lengvai nusiridenti besigrožint įspūdinga Barselonos panorama.


Palėpėje, kuri buvo skirta skalbiniams ir rakandų laikymui, dabar įrengta paroda pasakojanti apie Gaudi gyvenimą. O gyvenimas, kaip pasirodo nebuvo rožėmis klotas.


Gaudi buvo kilęs iš neturtingos vario kalvių šeimos, o vaikystėje labai kentėjo nuo įvarių reumatinių ligų dėl ko dažnai likdavo vienas ir leisdavo laiką gamtoje. Savo pastatuose jis siekė atvaizduoti gamtos lankstumą, atkartoti formas. "Mums reikia atsigręžti į gamtą. Tik ten rasime tobulybę", - sakė Gaudi. Kaip ir daugelio meno genijų, Gaudi aplinkoje buvo žmogus, kuris visomis prasmėmis rėmė ir palaikė jo kūrybą. Būtent grafas Eusebio Güellis, vienas ryškiausių to meto visuomenės ir kultūrinio Barselonos gyvenimo veikėjų, buvo Guel parko sumanytojas ir mecenatas. Nors ir tapo labai žinomas beige pripažintas, paskutiniais metais Gaudi gyveno gana vargingai, užsidaręs Sagrada Familia kriptoje. Paskutinius savo gyvenimo metus tik jai ir skyrė. Kai 1926 metais jį partrenkė tramvajus niekas neapsiemė nuvežti jo ligoninėn mat atrodė itin apskuręs. O kai galiausiai kažkas nuvežė, didysis architektas buvo paguldytas kartu su vargšais, nes niekas jo nepažino. Pagaliau jį radę draugai orėjo perkelti geresnėn ligoninėn, tačiau Gaudi atsisakė, pasakęs kad jo vieta prie vargšų, o po trijų dienų mirė.


Barselona yra Gaudí miestas - jo ranka pastebima visur: tiek gatvių žibintuose, tiek turistų apgultuose Modernista namuose, tiek nuvinguriuojančiuose Park Güell suoliukuose ar besistiebiančiuose į šlapio smėlio pilį panašios Sagrada Familia bokštuose. Negaliu juo nesižavėti.


Kiti žymūs Gaudi kūriniai (kai kuriuos iš jų aplankiau pirmos kelionės į Barseloną metu).
  • Casa Vincens (1883-1888)
  • Sagrada Familia (1883 – 1926, planuojam pabaigti 2030)
  • Palau Guell (1886-1890)
  • Casa Calvet (1898-1900)
  • Park Guell (1900 – 1914)
  • Casa Batllo (1904-1906)
  • Colonia Guell Bažnyčia (1908-1915)

Por El Camino - Alem De Estrada - Beyond the Road

Šią savaitę Londone vyksta Braziliškų filmų festivalis. Ta proga pasižiūrėjau bendrą Brazilų ir Urugvajaus kūrybos vaisių Beyond the Road. Labai patiko, gražiai nufilmuotas, nuostabūs vaizdai, puikiai žiūrisi. 
Pasakoja apie kelionę per Urugvajaus provincijas į kalnų vietovę Rocha. Susitinka vaikinas iš Argentinos ir mergaitė iš Belgijos. Jis, buvęs banko brokeris, po tėvų mirties paveldėjęs žemę. Ji - jaunutė šokėja - padavėja, nenorinti gyventi pagal sistemos taisykles, todėl blaškosi po Lotynų Ameriką. Abu keliauja su skirtingais tikslais, nakvoja tai pas vienus pažįstamus, tai pas kitus, bendrauja su kaimo žmonėmis...Na, ir savaime suprantama įsimyli. 
Laimei filmas anglų kalba, su ispanų/prancūzų priemaišomis. Šviesus ir lengvas. Rekomenduoju visiems neabejingiems Lotynų Amerikai ir prijaučiantiems hipiams.