Thursday, 14 July 2011

Kubos dienoraštis - Trinidadas

Vos ne apie kiekvieną Kubos vietą noriu sakyti - ojei čia man patiko labiausiai. Taigi be abejo Trinidadas man patiko labiausiai, nors žinomas ir Havana patiko labiausiai, taipogi Vinales patiko labiausiai. Bet dabar gi apie Trinidada, kuris man patiko labiausiai. Tai mažas miestelis. Be galo jaukus. Galima sakyt turistinis, bet dieną turistų ten beveik nėr, nes dažniausiai jie paplūdimy ar kokioj ekskursijoj. Pasimato tik vakare kuriam nors šokių klube atėję kokteilio išgerti. Tiesą sakant ekskursijų čia yra tik dvi rūšys – gamta, (t.y. kalnai ir kriokliai) arba beachas (salos ir paplūdimiai). Na dar galima buvusias cukraus plantacijas apžiūrėti.
Trinidadas, dažnai vadinamas Kubos miestu muziejumi, praeityje buvo svarbus kolonijinio gyvenimo centras. Tai vienas geriausiai išlikusių to laikotarpio architektūros kompleksų Amerikos žemyne. 1988 m. miestas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Antilų regione siautėjant piratams ir korsarams, Trinidadas ne kartą buvo tapęs jų taikiniu ir kovodamas su šia nelaime įrašė į savo istoriją šlovingus puslapius. Dabar miestas kruopščiai puoselėja kolonijinės eros paveldą. Pasivaikščiojimas po senamiesčio gatves ir aikštes, kur architektūra prabyla XVIII-XIX a. bei XX a. pradžioje - cukraus gamybos pakilimo metu - populiarių stilių kalba, prilygsta kelionei į salos praeitį.



Čia yra viskas: istorija ir architektūra mieste, kalnai ir nacionaliniai parkai iš vienos pusės, paplūdimiai - iš kitos. Pats Trinidadas mažas, spalvotas, akmenimis grįstomis gatvėmis, jomis bildėdami darda vežimai arba dviračiai-taxi. Parduotuvėlės, restoranai, viešbučiai įsikūrę namuose. Visų durys plačiai atvertos. Stiklų išvis nėra. Tik langinės, uždaromos nakčiai ir grotos. Namai vienaukščiai, kolonijinio stiliaus. Viename iš tokių mes ir gyvenome. Tiesa kas antras namas čia Casa Particular (nakvynės namai).




Jau autobusų stoty susigrūdus eilė žmonių besiūlančių nakvynę ar kokias ekskursijas vieni kitiems per galvas lipa. Ant lentelių prisiklijavę nuotraukas laukia šviežių atvykėlių. Kadangi buvome mūsiškę užsirezervavę, užsisakėme vairuotoja, kuris ir pavežė visus 15 metrų iki mūsų būsto (na gal daugiau, bet mašina pavažiavome gal apie minutę).



Miestelio ašis – centrinė aikštė ir katedra aplink kurią išsidėstę restoranai, galerijos, suvenyrų parduotuvėlės, barai ir visas kitas turistų masalas. Bet miestukas toks mažas, kad beveik viskas ir šiaip ten yra centre. Iš tiesų stebėtina, kad gatvėja ko nors paklausus, kur čia turizmo agentūra, žmonės ilgokai suka galvas ir parodo į skirtingas puses.
Netoliese yra garsi diskoteka oloje į kurią mes aš taip ir nenuėjau, nes po eskursijų būdavome itin pavargę, o šokiai pokiai prasideda ne ankščiau nei vienuoliktą vakaro. Už tai buvome Palenque bare-šokių klube, kur Eglutė susitiko pažįstamos pažįstamą ir perdavė šiam mobilų telefoną. Jis beje, oi kaip neįprasta, yra ne kas kitas, o šokių mokytojas. Tikriausiai pati populiariausia profesija ir geriausiais uždarbiavimo būdas Kuboje būti šokių mokytoju. Visi čia šoka taip puikiai, kad užsieniečiai tik žiūri akis išpūtę ir stebisi. Bet koks eilinis kaimo bernas gali laisvai tituluotis šokių mokytoju ir pamokyti šokt. Tiesą sakant nežinau kas ten dirba kokį oficialų darbą, nes kiekvienas yra arba taksistas (jei turi laimės būti paveldėjęs kokį nors kledarą), arba Casos nuomotojas (jei turi laimės būti paveldėjęs namą), arba šokių mokytojas (jei neturi laimės būti nieko paveldėjęs), arba dailininkas (jei kažką gali nuteplioti), arba restorano savininkas (per langelį parduodantis kokį sumuštinį).



Luisas labai pamėgo vietinį šachmatų klubą, kur vaikai jį mokė suktų ėjimų.



Dar aplankėme mokyklą, kuri atrodė gan skurdžiai. Ji įsikūrusi judrioje turistų gatvėje ir atvira visiems. Kas pinigų paaukoja, kas sąsvinių paaukoja ar pieštukų. Nelabai žinau, kaip vaikučiai ten mokosi. Bet jie tikriausiai pratę prie namų be ribų. Kaip tik mums beapžiūrinėjant klases priėjo minia turistų ir ėmė kišti flomasterius per lango groteles.





O va kaip mielai atrodo vaikų darželis.



Užsukome ir į keletą suvenyrų parduotuvių. Aš desperatiškai ieškojau kuo pakeisti pamestąjį paveikslą. Ir galiausiai radau ryškiai oranžinį su muzikantų grupe. Tai ivyko visai netikėtai. Man beeinant gatvele, kažkos dėdulė pamojo iš savo tarpdurio ir prisistatęs dailininku parodė visus penkis savo šedevrus. Kaina per pus pigesnė nei parduotuvėj. Taigi paėmiau vieną. Smagu turėti paveikslą su istorija. Dabar visiems, kas jį pamato pasakoju apie dėdulę.

Trinidadas pasirodė draugiškas ir jaukus. Atsipalaidavęs. Neskubantis. Dvelkiantis kolonijine dvasia. Viliojantis salsos vakarais ir omarais vakarienei. Mielai būtume užtrukę čia ir ilgiau.

















No comments:

Post a Comment