Monday, 4 July 2011

Kubos dienoraštis - Havana antroji diena

Kitą dieną tęsėme pažintinę – pramoginę programą, į kurią įėjo ir mūsų bendrakeleivio Luiso giminių lankymas. Buvome pakviesti į svečius pietų, kurių dėl vėlyvų pusryčių ir neaiškaus mūsų organizmo laikrodžio nebelabai galėjome valgyti. Tai bent vynelio atsigėrėme.


 

 Giminiečiai gyveno ne už jūrų marių, bet pėsčiom irgi nenueisi. Todėl nutarėme važiuoti taxi Kadilaku. Iki šiol vis pavydžiai nužvelgdavome vieną kitą panašų lekiantį pro šalį. Paaiškėjo, kad rasti tokį nėra itin lengva ir ant kiekvieno kampo anie nesimėto. Sukome ir sukome ratus aplink kapitolijų beieškodami svajonių mašinos be stogo ir jau beveik norėjome nuleisti rankas ir pasitenkinti kuklesniu variantu. Tačiau likimas mums buvo palankus, o mano regėjimas geras ir tolumoje pasimatė raudonuojantis bestogis Chevrolet.
Prisiartinę niekaip nesupratom, kuris čia dėdė pats svarbiausias ir su katruo čia vest derybas. Kalbiausias buvo storulis stovintis visai ne prie mūsų norimos mašinos, kuris pamojo vairuotojui išlįsti iš už kampo. Be to aplink šlaistėsi dar vienas bedantis veikėjas ir įnirtingai viskam pritarinėjo. Nelabai supratom kokia jo paskirtis, tačiau nepamiršo jis ir mūsų nuotraukoje įsiamžinti. 



Linksmai pasibuvę su giminiečiais grįžome atgal į miestą ir pagaliau pasijutome išalkę. Dabar gi jau mes nusprendėme pavalgyti ne pagal turistinio gido rekomendacijas, bet savarankiškai rasti kokią užslėptą užeigą. Tokiam kiek atokesniam skeverely pamatėm kavinukę, kur maistas buvo 1-3 CUC. Apakinti tokio pigumo ir supratingai viens kitam linkčiodami galvomis, nutaisę minas ‘taip ir žinojom’ greit užsiemėm vietas ir pasiprašėme menu. Po kokio pusvalandžio padavėja atnešusi menu priėjo paklausti ko norėsime ir mes sunkiai nusprendę tarp vištienos, pupų ar pupų su vištiena jau buvome beužsisaką. Tačiau kur čia bus taip viskas paprasta ir lengva. Padavėja pranešė džiugią žinią, kad virėjo pasirodo nėra, todėl nėra ir maisto. Nelabai aišku, kam ji išvis atnešė tą menu ir nieko nepasakė iš karto, šitaip iš mūsų atimdama brangų pusvalandį. Šį reiškinį pavadinome Slow Motion Cuban Brain (sulėtinto veikimo kubietiškos smegenys). 



Nieko kito nebeliko, kaip dūlinti maisto ieškoti iš naujo. Ir vėl deja atsdūrėme kažkokioje centrinėje aikštėje, kur apstu kavinukių beigi turistų. Galima sakyti nuėjome į pirmą pasitaikiusią. Geras ženklas buvo, kad ten valgė kubietiškos arba bent jau lotyniškos išvaizdos piliečiai ir kainos už maistą apie 3,5 CUC. Nors nieko ypatingo tas maistas, bet bent jau per daug nelupikavo.  



Vėliau tradiciškai pasivaikščiojom Malekon krantine, kur pasigavome Havanos tipišką tuk tuk taxi, vadinamą Coco Taxi.



Mums besėdant apspito vaikai ir su jais linksmai nusifotografavome. Taxi už 5 CUC žmogui mus valandą vežiojo po Havaną ir rodė visokius užkaborius. Iš pradžių Afro Cuban menų centra, tada Lenono skulptūrą labai gražiame rajone su prabangiais namais, pravežė pro didžiules kapines, kur kapai ne po žeme, o virš žemės betoniniuose antkapiuose (mes nutarėm, kad tokios laidojimo tradicijos tikriausiai kažkaip susiję su tikėjimu, kad kūno negalima kasti į žemę).



Dar buvome Plaza de Revolucion, kur puikuojasi Fidelio ir Che atšvaitai ant namų. Šioje aikštėje Fidelis rėžė savo prakalbas.


 
 
Tačiau visos linksmybės laukė vakare. Šį karta jau nebepramiegojome , o sočiai pavakarieniavę patraukėme į naktinę Havaną. Privalumas gyvenant centre tas, kad visur gali eiti pėsčiomis. Be to šilta, danguje žvaigždelės šviečia, pašokti kviečia. Neatsižvelgėme į tai, kad sekmadienio vakaras, kai beveik nevyksta joks veiksmas. Tiesą sakant aš jau buvau pamiršus kuri savaitės ir mėnesio diena dabar yra. Paulo (vaikino gyvenančio su mumis Casoję) parekomendavimu buvome susiruošę eiti į tokias žinomas vietas kaip Florida arba Floridita. Bet vos kažkieno gatvėje užklausus kelio, kur buvęs kur nebuvęs prisistatė vyrukas ir pasisiūlė mus nuvesti į tikrą diskotzieką, kur rekasi vietiniai, o ne šiaip kokie turistai. Žinoma Luisas bemat su juo užsiplepėjo, nes jis plepa su kiekvienu įkyruoliu. Ir netrukus jau sekėme įkandin naujojo pažįstamo tamsiomis Havanos gatvėmis. Kadangi mano nuomonės niekas neklausė (visgi buvome keturiese), man beliko tik tyliai sliūkinti ir tikėtis, kad neatsidursime kokiame tamsiame akligatvyje su betykančiais ano sėbrais.  
Gerokai pavaikščioje ratais galiausiai atsidūrėme prie rekomenduotojo klubo. Supliaukšėjęs rankomis su draugeliais apsauginiais mūsų agentas paskelbė mums kainą. Įėjimas – 10 dolerių žmogui. Štai tau ir vietinių klubas su Europietiškom kainom. Man suskubus prieštarauti ir bandyti atvesti Luisą į protą, kaina buvo nuleista merginoms 5 doleriai. Tarpusavyje greit įvykdėme mini apklausą, kurioje trys taip nugalėjo mano vieną silpną ne ir žengėme pro dideles duris į tamsą. Viduje pasitiko diskotziekos neonai ir kelios klubus bekraipančios mergaitės bei pakampėm besitrainiojantys berniukai. Mus galima buvo nagrinėti it ant operacino stalo, nes užrašas– taikinys turistai, švietė ryškiau už bet kokią neoninę lempą.



Barmenai taipogi nenusipigino ir už kokteilius paprašė 4 dolerių. Suprasčiau jei čia būtų koks prabangus šampano baras, bet dėl Dievo meilės gi čia vietinių diskoteka, kurie turi vos kelis pesus. Man nuo viso šito akiplėšiško lupikavimo galutinai subjuro nuotaika ir praradau net mažiausią norą toj diskotziekoj pasilikti beigi leisti savo pinigus. Gerai, kad ilgai ir neužsibuvome. Vėliau nuėjome į prabangiąją rekomenduotąją Floridą, kur įėjimas kainavo 5 dolerius ir priedo už tą sumą gavom du gėrimus. Sekmadienio vakara salė buvo apytuštė, nepaisant kelių svečių ir prostitučių rymančių prie baro. Dar buvo keli neaiškaus statuso vyrukai – kubiečiai, kurie tikriausiai taip pat prostitutai. Bet negaliu teigti, nes iš manęs pinigų nieks neprašė, ne taip kaip moteriškoji pusė bandė mūsų draugą sugundyti seksu.


O man Luisas greit pripiršo geltonai apsirėdžiusį tvirtai sudėtą juodaodį vyruką, kuris kaip mat pasiskelbė apie savo jausmus ir kaip baisingai manimi susižavėjo. Mes jį pakrikštyjome Mr. Yellow (Geltonasis), mat tikro vardo nesuprato net ir ispanakalbis native speaker. Kadangi šoko tik kelios poros ir taip puikiai, kad aš pabijojau net koją kelti į vidurį salės ir būti visų apžiūros objektų. Tačiau Mr. Yellow buvo atkaklus ir vos ne per prievartą nusitempė. Kaip ir reikėjo tikėtis nelabai aš spėjau paskui jį sukiotis į visas puses. Kiek vėliau radau dar ir kitą mokytoją, kuris apsiskelbė esąs tikras mokytojas ir pakvietė lankyti jo pamokas. Deja kitą dieną turėjome išvykti į Trinidadą, todėl pasiūlymas nuėjo vėjais. Kol šokau su naujuoju mokytoju, Mr. Yellow baisiai pavydėjo ir liūdėjo, kad esu nuviliota. Jau beišeinant dar ir savo numerį Luisui užrašė, kad man perduotų. Tikriausiai sudaužiau jam širdį, nes taip niekad ir nepaskambinau. Nors kažkodėl įtariu, jog pastarasis ilgai neliūdėjo ir kitą vakarą viliojo naują blondinę ar kokią pagyvenusią moteriškę, pasakodamas apie nuoširdžius jausmus ir mokydamas salsos judesių.  










No comments:

Post a Comment