Friday, 29 July 2011

Ancon Beach - Iš Kubos dienoraščio

Kai mes apsisprendžiame dėl to, kiek laimės mums leista jausti, gyvenimas stebuklingu būdu ima pildyti mūsų norus. Tai kaip su pinigais: jei jūs leidžiate sau uždirbti du tūkstančius - jūs juos ir uždirbate. Jei leidžiate sau dešimt tūkstančių - uždirbate dešimt. O jei sau nieko neleidžiate... Atsakymas manau aiškus... Štai va tokia ta gyvenimo tiesa pasak O. Lapino.

Galbūt todėl, kad sau leidžiu turiu ir saulės, ir jūros, ir skrybėlę kubietišką. Dar šiek tiek šiltų istorijų, kai ta čionykštė vasara nelabai jau vasariška.

Kadangi Kuboj ko jau ko, bet karščio tai netrūko. O kai karšta, tai nelabai tiesą pasakiu norisi po gatves maklinėti, verčiau jau pliaže drybsoti. Mes gan greitai viską mieste apžiūrėjom ir apšniukštinėjom ir patraukėm prie jūros. Ancon pliažas apie penkiolika minučių kelio taxi nuo Trinidado, jei mašina naujesnė, gali būt ir mažiau. Vargais negalais prasibrovėme pro minią taksistų siūlančių mus pavėžėti ir grįžmone į mūsų Casitą persirenti ir paplūdimin susiruošti. Susirinkę visas šmutkes vėl patraukėm į taksistų erzelynę. Štai sustojo gatvėj kažkoks moskvičius ir klausia ar nereik mūsų pavežėt.
- Kad su moskvičium aš kažkaip nenoriu, - pareiškiau, - Iškleręs kažkoks, be oro kondicionieriaus. Pažiūrėkim kokių dar yra variantų. Valstybiniai taksi lupa solidžią 8 CUC sumelę už 15 minutėlių trukmės kelionę (apie 8 kilometrus). Savaime suprantama iš už kampo tyko neoficialūs taksistai ir su jais galima susiderėt iki 5 CUC ir net neabejoju dar pigiau, bet laiko gaila deryboms gaišti. Susidėrėjom greitai ir nesunkiai su vienu tokiu jaunuoliu ir liepė sekti įkandin, nuves link mašinos. O ji beje buvo kažkur gan atokiai pastatyta pasirodo. Kiek paėjėjus mums nusibodo ir nutarėm kitų variantų paieškot. Gi knibždėte knibžda.
Nusukom nuo kelio ir galvojom nepastebėti nusiplausim. Bet netoli tenuėjom, nes mūsų bičiukas jau išlindęs iš kito kampo pristatė savo draugelį ir jo moskvičium ir nutaisė sąmokslininkišką šypseną. Na gerai jau, tiek to važiuojam su moskvičium. Gal nesubyrės pakeliui. Dar sustojome degalinėj kuro užsipilti. Mes ir pagalvojom, kad tikriausiai jie pilasi tik tuomet kai klientų turi. Nubarškėjom su tuo moskvičium prie jūros, net neabejodami, kad kas nors sugrįš mūsų pasiimti. Nuo jūros važiuojant derėtis sekasi kur kas sunkiau, nes norinčių grįžti atgal vakare kur kas daugiau nei taksistų. Na, bet dar ne metas apie tai galvoti.
Geriau pasidžiaugti smėliuku, vandenuku, gultais (nemokamais, čia tai bent siurprizas) ir pietumis paplūdimyje. Jūros gėrybės, omarai, mojito… Čia tai vat atostogos… Ai ir dar ledai… Dėdulė iš už baro pasikvietė mane į virtuvę, kad pasižiūrėčiau ką jie turi šaldytuve, nes spalvota reklaminė ledų lenta su kainom, kabanti pašonėj buvo tik dekoracija… Kaip tik rodė futbolo varžybas. Barselona žaidė ar tik ne su anglais. Tai Luisas nuėjo sigti už anglus nes nemėgsta Barselonos.
Maloniai nustebino, kad pliažas ne itin gausiai nusėtas turistais, o kiek paėjėjus ir visai nei gyvos dvasios, nors šalimais yra didžiulis viešbutis. Galvojau bus blogiau. Bet nebuvo. Valio.
Nelabai žinau ką apie paplūdimį daugiau parašyti, nes pagrindinė pramoga žinoma gulinėti ir nieko neveikti. Nueiti pasimaudyti. Pasivaikščioti pakrante ir vėl gulinėti. Netoliese dėdė pardavinėjo didžiules kriaukles ir patarė mums per toli nenugrybauti, o tuo labiau su foto kamera. Bet nieko mums nenutiko. Pasidžiaugėm pliažo malonumais iki valios.










No comments:

Post a Comment