Sunday, 31 July 2011

Apie pardavimus ir kiaules

Pastaruoju metu kažkas man pasidarė ir baisingai susidomėjau patarimais, kaip tapti geresniu pardavėju, daryti poveikį, išmokti derėtis ir panašiai. Gal oras veikia, gal darboholizmas, o gal šiaip nuolatinis poreikis kuo nors domėtis. Taigi naujausias mano užsidegimas yra pardavimai. Kas be ko jie itin susiję pirmiausia su psichologijos išmanymu, antriausia su pozityvumu, entuziasmu ir aistra, beigi galiausiai - su emocijų sužadinimu pirkėjui. Kai žmonės perka knygą, jie perka ne popierių ir dažus. Jie perka idėją, tai, kas turėtų pateisinti jų lūkesčius, atsakyti į klausimus ar tiesiog banaliai suteikti džiaugsmo. Aišku man dar kaip iki mėnulio toli tapti tokiai, kaip ne kurios iš mano kolegių-maniakių, pasiryžusių net ant galvos atsistot, kad kas nors ką nors iš jų nupirktų. Štai kaip tik viena, mane nelaimei neva apmoko ir dalinasi savo triukais. Bet vos pamatė mano emaile atsakymą iš labai svarbaus leidėjo dėl susitikimo, vos neapalto ir ėmė kratytis lyg elektos purtoma. Mat jai jis taip ir neatsakė. Visą situaciją paaštrinti kaip tik užsuko jos asistentė, kuriai buvo kuo griežčiau pasakyta kontaktuot tą klientą, nes kaip čia jis man atsakė pirmiau nei jai. Net nereikia sakyt, jog panašūs kolegių-maniakių išpuoliai man labai juokingi, todėl aš inirtingai kramčiau pieštuko galą, kad tik nesijuokčiau. Na, o vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių yra mano laikina vadovė Karine, kuri turbūt ir sniegą eskimui sugebėtų parduoti. Ji tokia entuziastinga dėl kiekvieno niekniekio, lyg vaikas aptikęs kokį įdomų vabalą. Nekreipti dėmesio tiesiog neįmanoma. Ir dar kai ji turi geriausius ginklus juoko terapijai. Dirba mūsų kontoroj gal jau tryliką metų. Patikėkit kiek nesąmoningų knygų buvo per tą laiką išleista. Pavyzdžiui viena apie rankdarbius kiaulių tema (vadinasi - Pigs, Piglets and Porkers), pilnutėlė kiaulių, kiauliukų ir kiaulaičių, su patarimais kaip pasigaminti rėmelį kiaulės nuotraukai įrėminti, arba chalatėlį su rausvais kiaulaičiais, pagalvės užvalkalą, megztinį... Dar turim vieną inkilų tema, kuri pasirodo hitas Number one Vokietijoj. Inkilų dizainas tai ką jūs manot nuo meksikietiškos koplyčios, baltųjų rūmų iki dangoraižio. Pasirodo šiais laikais paukščiai bet kokiuose inkiluose negyvena.
Taigi išsitraukiam karts nuo karto tokią knygelę ir pusvalandis juoko garantuotas. Štai kaip geriausia malšinti stresą. Ir vėl sugrįžta užsidegimas, puiki nuotaika ir darbo rezultatai gerėja. Na štai, įkvėpimo pagauta peržiūrėjau krūvą fimukų online su patarimais kaip parduoti sėkmingiau. Ir visų jų pagrindinė mintis - būk pozityvus, tikėk tuo ką darai. Skeisk šilumą, skleisk džiaugsmą ir žmonės norės būti šalia tavęs, tave mėgs, rezultate pirks būtent iš tavęs. Prieš atsirasdama dabartiniame darbe kračiausi pardavimų kaip nežinia ko. O va darbar štai pašom, net laisvalaikiu jais domiuosi. Žinoma laimės nei parduosi, nei nusipirksi, gali tik truputėlį jos susikurti. Ypač jei po ranka yra knygų apie kiaules.

Friday, 29 July 2011

Ancon Beach - Iš Kubos dienoraščio

Kai mes apsisprendžiame dėl to, kiek laimės mums leista jausti, gyvenimas stebuklingu būdu ima pildyti mūsų norus. Tai kaip su pinigais: jei jūs leidžiate sau uždirbti du tūkstančius - jūs juos ir uždirbate. Jei leidžiate sau dešimt tūkstančių - uždirbate dešimt. O jei sau nieko neleidžiate... Atsakymas manau aiškus... Štai va tokia ta gyvenimo tiesa pasak O. Lapino.

Galbūt todėl, kad sau leidžiu turiu ir saulės, ir jūros, ir skrybėlę kubietišką. Dar šiek tiek šiltų istorijų, kai ta čionykštė vasara nelabai jau vasariška.

Kadangi Kuboj ko jau ko, bet karščio tai netrūko. O kai karšta, tai nelabai tiesą pasakiu norisi po gatves maklinėti, verčiau jau pliaže drybsoti. Mes gan greitai viską mieste apžiūrėjom ir apšniukštinėjom ir patraukėm prie jūros. Ancon pliažas apie penkiolika minučių kelio taxi nuo Trinidado, jei mašina naujesnė, gali būt ir mažiau. Vargais negalais prasibrovėme pro minią taksistų siūlančių mus pavėžėti ir grįžmone į mūsų Casitą persirenti ir paplūdimin susiruošti. Susirinkę visas šmutkes vėl patraukėm į taksistų erzelynę. Štai sustojo gatvėj kažkoks moskvičius ir klausia ar nereik mūsų pavežėt.
- Kad su moskvičium aš kažkaip nenoriu, - pareiškiau, - Iškleręs kažkoks, be oro kondicionieriaus. Pažiūrėkim kokių dar yra variantų. Valstybiniai taksi lupa solidžią 8 CUC sumelę už 15 minutėlių trukmės kelionę (apie 8 kilometrus). Savaime suprantama iš už kampo tyko neoficialūs taksistai ir su jais galima susiderėt iki 5 CUC ir net neabejoju dar pigiau, bet laiko gaila deryboms gaišti. Susidėrėjom greitai ir nesunkiai su vienu tokiu jaunuoliu ir liepė sekti įkandin, nuves link mašinos. O ji beje buvo kažkur gan atokiai pastatyta pasirodo. Kiek paėjėjus mums nusibodo ir nutarėm kitų variantų paieškot. Gi knibždėte knibžda.
Nusukom nuo kelio ir galvojom nepastebėti nusiplausim. Bet netoli tenuėjom, nes mūsų bičiukas jau išlindęs iš kito kampo pristatė savo draugelį ir jo moskvičium ir nutaisė sąmokslininkišką šypseną. Na gerai jau, tiek to važiuojam su moskvičium. Gal nesubyrės pakeliui. Dar sustojome degalinėj kuro užsipilti. Mes ir pagalvojom, kad tikriausiai jie pilasi tik tuomet kai klientų turi. Nubarškėjom su tuo moskvičium prie jūros, net neabejodami, kad kas nors sugrįš mūsų pasiimti. Nuo jūros važiuojant derėtis sekasi kur kas sunkiau, nes norinčių grįžti atgal vakare kur kas daugiau nei taksistų. Na, bet dar ne metas apie tai galvoti.
Geriau pasidžiaugti smėliuku, vandenuku, gultais (nemokamais, čia tai bent siurprizas) ir pietumis paplūdimyje. Jūros gėrybės, omarai, mojito… Čia tai vat atostogos… Ai ir dar ledai… Dėdulė iš už baro pasikvietė mane į virtuvę, kad pasižiūrėčiau ką jie turi šaldytuve, nes spalvota reklaminė ledų lenta su kainom, kabanti pašonėj buvo tik dekoracija… Kaip tik rodė futbolo varžybas. Barselona žaidė ar tik ne su anglais. Tai Luisas nuėjo sigti už anglus nes nemėgsta Barselonos.
Maloniai nustebino, kad pliažas ne itin gausiai nusėtas turistais, o kiek paėjėjus ir visai nei gyvos dvasios, nors šalimais yra didžiulis viešbutis. Galvojau bus blogiau. Bet nebuvo. Valio.
Nelabai žinau ką apie paplūdimį daugiau parašyti, nes pagrindinė pramoga žinoma gulinėti ir nieko neveikti. Nueiti pasimaudyti. Pasivaikščioti pakrante ir vėl gulinėti. Netoliese dėdė pardavinėjo didžiules kriaukles ir patarė mums per toli nenugrybauti, o tuo labiau su foto kamera. Bet nieko mums nenutiko. Pasidžiaugėm pliažo malonumais iki valios.










Sunday, 24 July 2011

Salsa

Atrodo, kad vasara po truputėlį sugrįžta. Ir tai be jokių abejonių kelia ūpą. Nors, kol saulutė buvo pasislėpus, šilumos įsikraudavau šokdama. Čia niekam ne paslaptis, kad esu didelė Lotynų Amerikos fanė. Man patinka viskas: muzika, kultūra, atsipalaidavęs požiūris, maistas, kalba. Pastaruoju metu savarankiškai mokausi ispanų ir lankau salsos bei bachatos pamokas. Štai ir šeštadienį su draugais buvome klube The Cuban. Tiek prisišokom, kad išėję žliaugėm prakaitu. Nelabai jie ten vėsiną tą salę tiesą sakant. Nors pora pietiečių buvo net megztiniais apsimuturioję. Tikrai man niekas nepakelia nuotaikos labiau nei šokiai pagal saulėtų šalių muziką. Gal jie kaip nors ją įkrauna saulės energija. Na ir dar buvom tokį gražuolį su drauge nusižiūrėję. Tipišką latino playboy su aptempta maike ir žele nuglostytais plaukais. Gal ne pas visus juos šokiai įaugę kraujin, nes vaikšto gi į pamokas su mumis. Aną dieną va susipažinau dar is su tokiu Juan Carlos iš Venesuelos, kuris pasigyrė, kad promotina visokius salsos renginius. Štai dabar ir siunčia man reklamas visur kviesdamas. Nors kai kurie šokėjai tai tokių judesiukų parodė, kad man vos rankų neišsukiojo, kol aš susigaudydavau į kurią pusę čia man suktis. Žodžiu linksma man gyvent, nepaisant to lietaus aną savaitę. O šita ateinanti lyg ir žada būt kiek saulėtesnė. Žodžiu visai gerai. Ko dar norėt?

Thursday, 21 July 2011

Tai čia vasara vadinasi?


Aš taip sau ėmiau ir susigalvojau, kad tikriausiai darbymetis baigsis kai prasidės vasara. Atkakliai vis dar tikiu, kad ji prasidės, nors jau liepos pabaiga. Mat jeigu netikėčiau, tai beliktų tik apsiverkt. Lyja ir lyja... Kiek galima? Rimtai. Toks jausmas, kad vasara nustojo egzistuoti. Ir dar kažkas sako, kad orai žmonių neveikia. Šitiek surūgusių fizionomijų vienoj vietoj dar reikia paieškoti... O ir aš pati kas antrą minutę pasirengusi tam tikriems žmonėms paleist knygą į galvą. Štai jei būtų puikus oras, nueičiau į parką, pamedituočiau ir nenervintų jie manęs daugiau.  Savaitgalį beje buvau įsijungusi M-1, kur lietuvaičiai kaip tik dalijosi įspūdžiais, kas ką nuveikė beigi pasimėgavo šauniais orais. Na savaime suprantama, vieni prie ežero, kiti prie jūros, treti sodyboj, kas savam kieme ant dekiuko... O čia? Vaikštau su guminiais botais ir nesiskiriu su skėčiu. Smagumėlis, ką? Kaip gi mano gražiosios suknelės? Kaip gi mano bateliai? Kaip gi piknikai ant pievutės? Kaip vynelis lauke? Taip nesąžininga... Nesąžininga sakau. Už tai kaip kūrybingumas lietingom dienom auga it ant mielių. Vis dėl to meninkai juk turi semtis melancholijos iš kažkur.
Dar salsa ir šokiai padeda šiek tiek. Spalvotos pėdkelnės. Žalioji arbata. Svajonės ir optimizmo rezervas, susikaupęs nuo laimingų dienų. Todėl ačiū Dievui kol kas nevirtau vienu iš tų pilkų veidų susiliejančių su metro sienom. Vieną dieną garbės žodis užsirioglinsiu ant ko nors, nes nebeatskirsiu nuo vientisos nuobodybės.

Friday, 15 July 2011

Skrybėlės

Čia užfiksuotos mūsų laimingos minutės.
Nes mes mergaitės ir mums galima džiaugtis naujais bateliais, lakuotais nagais, SPA procedūrom ir lengvais pietumis kavinėj.
Mums galima mėgautis itališkais ledais ir važinėti motociklais.
Galima matuotis Gucci akinius nuo saulės ir pirkti Australiškus kremus su kivio ekstraktais. Na dar šampūnus su E aliejais.  
Tik nereikia klausti kiek jie kainuoja.
Gerti sangria mums galima. O tuo labiau matuotis skrybėles ir kvailioti.
Tai mūsų mažytės pramogos.
Nes juk Girls have to be girly!

Thursday, 14 July 2011

Kubos dienoraštis - Trinidadas

Vos ne apie kiekvieną Kubos vietą noriu sakyti - ojei čia man patiko labiausiai. Taigi be abejo Trinidadas man patiko labiausiai, nors žinomas ir Havana patiko labiausiai, taipogi Vinales patiko labiausiai. Bet dabar gi apie Trinidada, kuris man patiko labiausiai. Tai mažas miestelis. Be galo jaukus. Galima sakyt turistinis, bet dieną turistų ten beveik nėr, nes dažniausiai jie paplūdimy ar kokioj ekskursijoj. Pasimato tik vakare kuriam nors šokių klube atėję kokteilio išgerti. Tiesą sakant ekskursijų čia yra tik dvi rūšys – gamta, (t.y. kalnai ir kriokliai) arba beachas (salos ir paplūdimiai). Na dar galima buvusias cukraus plantacijas apžiūrėti.
Trinidadas, dažnai vadinamas Kubos miestu muziejumi, praeityje buvo svarbus kolonijinio gyvenimo centras. Tai vienas geriausiai išlikusių to laikotarpio architektūros kompleksų Amerikos žemyne. 1988 m. miestas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Antilų regione siautėjant piratams ir korsarams, Trinidadas ne kartą buvo tapęs jų taikiniu ir kovodamas su šia nelaime įrašė į savo istoriją šlovingus puslapius. Dabar miestas kruopščiai puoselėja kolonijinės eros paveldą. Pasivaikščiojimas po senamiesčio gatves ir aikštes, kur architektūra prabyla XVIII-XIX a. bei XX a. pradžioje - cukraus gamybos pakilimo metu - populiarių stilių kalba, prilygsta kelionei į salos praeitį.



Čia yra viskas: istorija ir architektūra mieste, kalnai ir nacionaliniai parkai iš vienos pusės, paplūdimiai - iš kitos. Pats Trinidadas mažas, spalvotas, akmenimis grįstomis gatvėmis, jomis bildėdami darda vežimai arba dviračiai-taxi. Parduotuvėlės, restoranai, viešbučiai įsikūrę namuose. Visų durys plačiai atvertos. Stiklų išvis nėra. Tik langinės, uždaromos nakčiai ir grotos. Namai vienaukščiai, kolonijinio stiliaus. Viename iš tokių mes ir gyvenome. Tiesa kas antras namas čia Casa Particular (nakvynės namai).




Jau autobusų stoty susigrūdus eilė žmonių besiūlančių nakvynę ar kokias ekskursijas vieni kitiems per galvas lipa. Ant lentelių prisiklijavę nuotraukas laukia šviežių atvykėlių. Kadangi buvome mūsiškę užsirezervavę, užsisakėme vairuotoja, kuris ir pavežė visus 15 metrų iki mūsų būsto (na gal daugiau, bet mašina pavažiavome gal apie minutę).



Miestelio ašis – centrinė aikštė ir katedra aplink kurią išsidėstę restoranai, galerijos, suvenyrų parduotuvėlės, barai ir visas kitas turistų masalas. Bet miestukas toks mažas, kad beveik viskas ir šiaip ten yra centre. Iš tiesų stebėtina, kad gatvėja ko nors paklausus, kur čia turizmo agentūra, žmonės ilgokai suka galvas ir parodo į skirtingas puses.
Netoliese yra garsi diskoteka oloje į kurią mes aš taip ir nenuėjau, nes po eskursijų būdavome itin pavargę, o šokiai pokiai prasideda ne ankščiau nei vienuoliktą vakaro. Už tai buvome Palenque bare-šokių klube, kur Eglutė susitiko pažįstamos pažįstamą ir perdavė šiam mobilų telefoną. Jis beje, oi kaip neįprasta, yra ne kas kitas, o šokių mokytojas. Tikriausiai pati populiariausia profesija ir geriausiais uždarbiavimo būdas Kuboje būti šokių mokytoju. Visi čia šoka taip puikiai, kad užsieniečiai tik žiūri akis išpūtę ir stebisi. Bet koks eilinis kaimo bernas gali laisvai tituluotis šokių mokytoju ir pamokyti šokt. Tiesą sakant nežinau kas ten dirba kokį oficialų darbą, nes kiekvienas yra arba taksistas (jei turi laimės būti paveldėjęs kokį nors kledarą), arba Casos nuomotojas (jei turi laimės būti paveldėjęs namą), arba šokių mokytojas (jei neturi laimės būti nieko paveldėjęs), arba dailininkas (jei kažką gali nuteplioti), arba restorano savininkas (per langelį parduodantis kokį sumuštinį).



Luisas labai pamėgo vietinį šachmatų klubą, kur vaikai jį mokė suktų ėjimų.



Dar aplankėme mokyklą, kuri atrodė gan skurdžiai. Ji įsikūrusi judrioje turistų gatvėje ir atvira visiems. Kas pinigų paaukoja, kas sąsvinių paaukoja ar pieštukų. Nelabai žinau, kaip vaikučiai ten mokosi. Bet jie tikriausiai pratę prie namų be ribų. Kaip tik mums beapžiūrinėjant klases priėjo minia turistų ir ėmė kišti flomasterius per lango groteles.





O va kaip mielai atrodo vaikų darželis.



Užsukome ir į keletą suvenyrų parduotuvių. Aš desperatiškai ieškojau kuo pakeisti pamestąjį paveikslą. Ir galiausiai radau ryškiai oranžinį su muzikantų grupe. Tai ivyko visai netikėtai. Man beeinant gatvele, kažkos dėdulė pamojo iš savo tarpdurio ir prisistatęs dailininku parodė visus penkis savo šedevrus. Kaina per pus pigesnė nei parduotuvėj. Taigi paėmiau vieną. Smagu turėti paveikslą su istorija. Dabar visiems, kas jį pamato pasakoju apie dėdulę.

Trinidadas pasirodė draugiškas ir jaukus. Atsipalaidavęs. Neskubantis. Dvelkiantis kolonijine dvasia. Viliojantis salsos vakarais ir omarais vakarienei. Mielai būtume užtrukę čia ir ilgiau.

















Tuesday, 12 July 2011

Iliustruotas Didžiosios Britanijos naktinis gyvenimas

Liepos mėnesį Londone vyksta Street Photography festivalis. Tai kaip gi aš jau čia nepasidomėsiu išsamiau? Labai mėgstu gatvės fotografiją. Įvairiausiais netikėtais momentais sustabdytas gyvenimas nepalyginamai įdomesnis nei statiškos pozuojančios nuotraukos, kur sustoja visi eilute ir šypsosi dirbtinėm šypsenom. Žinoma, kas nors dar ir užsimerkia netinkamu metu blykstės apakintas.
Taip man bežiūrinėjant aptikau Maciejų Dakowicz (http://www.maciejdakowicz.com/). Jo naktinio Cardiffo vaizdai privertė nusikvatoti. Nors Cardiffas, esantis Velse, oficialiai ne Anglija, tačiau puikiai iliustruoja angliško naktinio gyvenimo džiaugsmus kokią trečią ryto. Siaubas, kai pagalvoji, kur ritasi vakarų civilizuota visuomenė.