Friday, 3 June 2011

Kaip aš stebinu kolegas

Dirbti tarptautiniam kolektyve yra be galo įdomu. Dažniausiai tos visos įdomybės ima ir sužėri susidūrus virtuvėje, beverdant kava ir bebarstant parmezaną ant salotų. Maniškiai ypatumai tai jau tikrai nelieka nepastebėti. Iš pradžių visi pūtė akis, kad aš šildausi pieną sausiems pusryčiams ir valgau juos šiltus, mat man nepatinka traškūs, o labiau sulipę į košę. Vėliau visi stebėjosi mano palaidų, ne pakelinių arbatų a la Presto/Skonis ir kvapas įvairove, su įtarimą keliančiais plaukiojančiais vaisiais. Na o mano žolelinę arbatą, kažkas tiesiai šviesiai pavadino mini prūdu. Ir vis protino mane – taigi gerk iš pakelių, daug patogiau, civilizuotai. Na nepripažįstu aš tų pakelių ir nepasitikiu jais, kažkokia sintetinė ir neskani arbata iš jų gaunasi. Kai žolės plaukioja puodelį, va čia tai aiškus reikalas. Taip pat kaip Ibizoj prancūzė draugė bandė įtikinti, koks geras negįžtantis pienas, kurio nereikia laikyti šaltytuve. Man beimant normalų pieną, ji kaip mat truktelėjo už alkūnės– ką tu darai, šitas gi brangesnis, o ir suges po dienos. Na gal todėl, kad jis šviežesnis ir sveikesnis, ką?
O štai dabar tai jau pasiekiau vakariečių stebinimo viršūnę. Įsigijau žaliosios arbatos pudros, Matcha vadinamos. Tos, kur naudojama arbatos gėrimo ceremonijoje. Joje apstu antioksidantų, vitaminų ir kitų gėrybių, suteikiančių energijos ir polėkio. Ne taip, kaip pakelyje ar žolėse, kurias vėliau išmeti, suvartojamas visas reikalas su vandeniu ir niekas nepražūva. Turbūt jau nereikia net sakyti, kiek panašaus pobūdžio šūksnių išgirdau, vos kam įžengus į virtuvę ir pamačius mano skaistaus žalumo kupiną puodelį – Oh My God, what da hell is that? Tikrai galėčiau dirbti žaliosios arbatos atstove spaudai, nes ne vienam kolegai išbėriau detalų paaiškinimą, koks gi velnias yra tam mano puodely. Arbata beje keistoko skonio, bet pripratus visai nieko. Jau vos pradėjusi gerti jaučiuosi sveikesnė. Saviįtaiga gal? Ir dar su ta matcha galima įvairiausių desertų prigaminti. Reikės kada gal pabandyti ir atsinešt kokį žalią tortą į darbą.

8 comments:

  1. Cha cha!! Ot kaip juokiausi!! Turejau analogiska situacija su arbata;DD Kaip keletas angliu atejo i svecius ir neturejau angliskos arbatos, tik savo atsivestines "Skonis ir kvapas" tai akis ispute ziurejo i vaisiu gabaliukus plaukiojancius ir klause, ar juos galima valgyt;DD Vienai visai patiko, kita itikejusi, kad mano arbata visgi nenuodinga, puse puodelio isragavo ir vsio;D

    ReplyDelete
  2. oij, smagus postas! pas mane panasiai, kuriozu su maistu buvo ir ne vienas,su arbata taip pat, tik zalia pripazistu, ir netgi kolegas airius truputi "atverciau" i zalia arbata :) o grikiai, tai isvis :D sveikumo virsune :):)

    ReplyDelete
  3. Oi ir mano arbata ne kartą ir ne du prūdu išvadinta! Bet kai supilu į arbatinuką, paslepiu žolynus, tada geria ir klausinėja iš kur čia tas gėris.

    O aš taigi dar ir kavą nefiltruotą geriu. Stebuklų stebuklas!

    ReplyDelete
  4. Na kaip matau, lietuvaites irgi sugeba vakariecius savo egzotika stebinti... :)

    ReplyDelete
  5. Labai prajuokino. Tu visai necivilizuota :))))Jetau, aš net nežinočiau kaip tokiu atveju reaguoti :DDD

    ReplyDelete
  6. Tikrai smagus post'as. Toks jaukiai mergaitiškas. Aš, beje, irgi nelabai mėgstu sintetinės pakelinės arbatos. Neskani ji man ir tiek. Trūksta jai natūralumo. :)

    ReplyDelete
  7. Oi, pavargau Londone ieškodama sveriamos arbatos, pakelinių nemėgstu, na, nebent tuo atveju, kai noriu juodos, su pienu ir kad nieks neplaukiotų puodely daugiau :))

    ReplyDelete
  8. Jurgita, as tai kol kas tik Covent Garden'e maciau. :)

    ReplyDelete