Saturday, 25 June 2011

Dangiški migdolai Budapešte

Yra tokių turtuolių, kurie amžinai jaučiasi vargšai ir nieko sau neleidžia, nors seniai galėtų pasistatyti auksinius rūmus privačioj saloj. Taipogi yra vargšų, kurie jaučiasi turtuoliais ir niekada neturi pinigų, bet turi Miu Miu rankinuką. Ir dar yra tokių už kuriuos moka darbas... Aha... Tai jie tada valgo! Ir valgo ne bet kur, o ten, kur galima pavalgyti to, ko nesugebėtų pasigaminti namie net per eilę metų. Valgo ten, kur maistas sukelia tokį džiausmą ir pasitenkinimą, kad neįmanoma suvokti, kaip iki šiol pasaulyje gali egzistuoti ir išsilaikyti niekuo neįpatingo, ar neduok Dieve pasibaisėtino maisto įstaigos. Kokia prasmė valgyti kitur, jei namie gali pasigaminti daug skaniau?
Ar čia jau kokia diagnozė, jei nusipirkus TOP 10 Budapest gidą pirmiausia žiūriu į restoranų skyrių? Ir dievaži nesu aš kokia neprivalgius, kaip kad gali pasirodyti.

Taigi apie tai, kaip, kur ir ką valgiau.

Intercontinental Hotel
Užėjau todėl, kad jie turi gražią terasą palei upę. Aptarnavimas aukščiausio lygio. Tik vis madam ar jums dar ko nors nereikia? Tiesa pamiršo mano salotas, kurių ir nelabai ir būčiau pasigedus, bet labai atsiprašinėjo ir atnešė už dyką. Maistas ne pigus, bet labai skanus. Tirpsta burnoje. Anties krūtinėlė medaus padaže su kaštonas, braškiniai ledai su braškių sufle and maskarponės pagrindo ir tos pamirštos grybų salotos.



Gerbeaud Cukraszda
Labai turistinių gidų išgirta įžimybių įžimybė. Busvusi madinga elito susitikinų vieta nuo 1870 - ųjų. Yra čia ne tik pyragų, pyragėlių, pyragaičių, bet ir sumuštinukų ar lengvų pusryčių su kavute. Tiesa tas pagrindinis Gerbeaud pyragaitis pavaizduotas nuotraukoje buvo klaikiai saldus, net nepabaigiau. Na o macarons, kaip ir visur. Labai jie gražūs man ir mergaitiški. Ypač rausvi. Nors tikriausiai labiau tinka kaip dekoracijos, o ne kaip desertas.


Robinsono restoranas
Įsikūręs ežero (nors man labiau ten prūdą savo dydžiu priminė) salelėje taipogi labai rekomenduojamas vosokių knygų ir internetinių puslapių. Maistu nenusivyliau, o karštą vasaros vakarą, kas gali būti maloniau, nei mėgautis gaiviu oru, gėrėtis vaizdu ir ragauti šviežią maistą. Jie turėjo visą menu dedikuotą šparagams, kurių kaip tik sezonas. Arnoldas Schwarzeneggeris, Davidas Copperfiedas and Lionelis Richis tik kelios žvaigždės iš netrumpo sąrašo apsilankę čionai. Kainos beje nepasakyčiau, kad jau tokios ir aukštos.


Iš tiesų dar liko tiek nepamatytų ir neišragautų vietų. Būtinai reiks į Budapeštą dar sugrįžti. Ir nueiti į Hilton restoraną, President Hotel terasą, Costes restoraną bei dar daug kitų.

Tuesday, 21 June 2011

Budapeštas pagal turistinę knygelę

Nusipirkau pirmąją turistų knygelę savo gyvenime. Top 10 of Budapest ji vadinasi. Kažkaip pagalvojau, kad tokiam mieste be kokio informacijos leidinio neapsieisiu. Savyje talpinantis romėniškus griuvėsius, turkiškas pirtis, neogotinkinį parlamentą, platųjį Dunojų, triukšmingus barus, naktinius klubus, kazino, art nouveau kavines su spalvingais pyragaičiais ir auksu žibančią, marmurinėm kolonom boluojančią ir aukštom lubom svaiginančią prabangą, Budapeštas nusipelno būti pavadintas vienu gražiausiu miestu Europoje, gal net pasaulyje. Mano širdyje laimi tik Barselona ir San Franciskas. Trečią vietą atiduodu Budapeštui. O ir taksistai daugiausiai iš manęs sugebėjo nulupti vos santykiu 2:1. Kuklūs žmogeliai.
Ant kalvų susispietę Buda ir Obuda beigi lygusis Peštas, atskirti Dunojaus, tikras atvykėlių džiaugsmas. Pastarąjį kartą čia buvau trumpam užsukusi žiemą ir nei velnio nepamačiau. Dabar gi kvėpavau 34 laipsnių karščiu ir pagal knygelę bandžiau susekti visas įdomybes. Kadangi lankiausi darbo reikalais ir turėjau tik vieną laisvą popietę, tai ne tiek iš tų grožybių ir tepamačiau, bet kas ypač džiugina širdį, aplankiau net keletą to TOP 10 leidinio išgirtų restoranų. Na reikia gi pasiskirstyti prioritetus, ką?
Ir dar Budapešte yra tokia pati nuostabiausia vieta, nusileidus laiptukais prie upės, kur visas pasaulis lekia kažkur viršuj, o prieš akis tik žaižaruojantis miestas, laivai ir tiltai. Beveik tokia pati puiki vieta, kaip ir mano mylimiausia Londone. Tai va, dabar turiu kitą Budapešte. Jei tik kokios porelės jos neužims. Bet joms atrodo įdomiau sėdėt ant prieplaukos, nukorus kojas. 

Apie maistą dar parašysiu. Nuotraukos darytos telefonu. Ką čia ir lyginti su mano super duper foto aparatu...


Sunday, 19 June 2011

Lenkija (Poland pa polski)

Nuoširdžiai maniau, kad apie darbo kelionę Lenkijon tai jau tikrai neturėsiu ką pasakoti, bet štai pasirodo ir ten galima nuotykių patirti. Pavyzdžiui važiavau sau prabangiai pirmąja traukinio klase iš Varšuvos į Čestohovą ir mane užkalbino jaunuolis, kuris prisistatė didžios lenkų žvaigždės Dodos vadybininku. Be visa ko dar ir pats yra muzikantas, didžėjus ir kaip supratau žolės mėgėjas. Užkalbino mane paprastai, pasiteiravo ar aš ne modelis. Kai atsakiau, kad aš jau per sena, nes reikėjo pradėt nuo šešiolikos, jis paklausė, tai kiek man metų? 18? Ach kaip malonu, nors nesu įsitikinusi, kad anas nebuvo žolės apsirūkęs. Aš savo ruožtu norėjau paklaust: O jūs, sakykit animaciniuose filmukuose nesifilmavot? Dar man paporino, kad niekuomet neskraido, nes bijo, todėl važiuoja tik ten, kur galima nukakti mašina, bet antai reikės skristi į US greitai, tai nebėr ką daryt. Tiesą sakant nežinau ar jis tikrai tos Dodos prodiuseris, bet vistiek įdomi pažintis.
O Čestohovoj gyvena mano draugė Agnieszka. Minėtasis prodiuseris labai pasitarnavo, nes patarė kur man reikia išlipti. Stotelių traukiny, žinoma, niekas neskelbia, o tamsu lauke nors į akį durk. Kur gi čia pamatysi kokį ženklą? Taigi Agnieszka mane pasitiko su savo vaikinu Lukašu. Iškart paskelbė, kad ryt jau party suorganizuotas, linksmybės laukia. Vat ir nesuprantu ar čia visiems tokia šventė, kad aš apsilankau? Vis į visokius balius mane tempia, neva vietinio naktinio gyvenimo pažiūrėti. Ar čia aš tokia tūsovna visiems atrodau? Neįtikino Agnieszkos mano argumentai, kad aš gal verčiau namie pasėdėsiu ir darbo raportus parašysiu, o jūs vaikai linksminkitės sau. Sudalyvau lenkiškoj tūsovkėj su buteliu degtinės ir pica vidury nakties. Vėlgi radau gerbėją Mareką, kuris man ėmėsi dedikuoti rusiškas dienas apie karą beigi granatas ir pažadėjo važiuot į Litwą pas mane.  Na lai važiuoja. Negi gaila. Tik tiek, kad aš tai Londone gyvenu.
Na ir dieną šį bei tą nuveikėme. Iš pradžių padarėm šopingą. Savo laimei įsigijau nuostabiai patogius aukštakulnius itališkus batus ir ružavą suknelę. O kiek dar suknelių išsimatavau... Dabar tai jau tikrai kaip modelis atrodysiu. Agnieszka beje nuostabi draugė išėjus į parduotuves. Kol aš matavausi, ji man ir dydžių tinkamų ieškojo, ir kitų variantų prisiūlė, ir užtrauktukus nugaroje užseginėjo.  Ne ką blogiau nei koks asmeninis stilistas. Vėliau pavargę nuo tų matavimosi įspūdžių ir tiesą sakant antrą valandą užsidarius parduotuvėms, nuėjom pavalgyti lenkiškų koldūnų su barščiais. Vėliau su piligrimais apėjome Jasna Gora bažnyčią ir prisižiūrėjom visokiausių atrakcijų, įskaitant pučiamųjų orkestrą. Atsikvėpėme parkelyje prieš fontaną. Ir susiruošėm į ankščiau minėtąjį party.
Tiesa, dar gi ir Varšuvoj darbo reikalais buvau. Gyvenau Holliday Inn, kuris be konkurencijos laimi viešbučio su blogiausiu vaizdu konkursą. Atitraukus užuolaidas, akis malonino nuostabus pradėto statyti daugiaukščio grožis, per kurį ne tik kad nieko nesimatė, bet dar ir saulės a nei kiek vidun nepateko. Kad jau nepasisekė su vaizdu, pasisekė su padavėju restorane. Taip juokingai ir maloniai jis mane vadino Madam, kad nuoširdžiai pasigedau kokio pudelio ir skrybėlės.
Iš pradžių stebėjausi, kaip iki šiol dar nei vienas taksistas iš manęs dvigubos kainos nenulupo? Tačiau kai jau galvojau, kad gal Lenkija sąžiningesnė nei Lietuva, vis dėlto sumokėjau net keturgubą kainą. Tada ir kilo mintis surengti nesąžiningiausių taksistų varžytuves. Ypač nepasitikiu tokiais kurie be perstojo plepa ir apsimeta mano draugeliais. Ne išimtis buvo ir pastarasis. Taigi registruoju pirmąjį apiplėšimą. Nulupta kaina santykiu 1:4.
Kaip jau supratote, buvau keistai ir neįprastai populiari Lenkijos vyrų tarpe. Gal net labiau nei kokių italų. Ir kas galėjo pagalvot?
Besileidžiant Londone ilgą laiką pro debesis nesimatė žemės, kol likus gal minutei iki nusileidimo kažkas trumpam švystelėjo ir lėktuvas dunkstelėjo į nusileidimo taką. Lietus pliaupė kaip iš kibiro, o kolegos keleiviai, tempdami lagaminus and sugedusio eskalatoriaus žvaliai sušuko: Wellcome to UK, where nothing works. Taip, visur gerai, bet Londone geriausia.

Mieli skaitytojai, dedikuoju jums Dodos dainą. Nieko neprimena? :)

Wednesday, 15 June 2011

Nori taupyti nervų ląsteles – nevėluok į oro uostą

Prieš skrendant į Vengriją darbe vyko rimtas ir svarbus susitikimas. Tad vis dar nuo informacijos ūžiančia galva išlėkiau į oro uostą kaip akis išdegusi. Vos ne vos įsigrūdau į traukinį, kuris buvo pilnesnis nei pilnas ir keleiviams nuolat kliūnant už mano lagamino pasiekiau Gatwick oro uostą, iki skrydžio likus mažiau nei valandai. Žinoma skristi turėjau iš kito terminalo, tai kol transporto sulaukiau ir pagaliau pasiekiau check in desk buvo likę gal 45 minutės. Valio, vis dėlto nepavėlavau ir mane užregistravo. Nuėjau Departures vartų ieškoti. Ir tada pamačiau.... Didžiulę, nesibaigiančią eilę. Didesnę nei Primarke. Didesnę nei prie ledų Paryžiuj. Pačią ilgiausią eilę pasaulyje iki skrydžio likus 40 minučių. Na žinoma iškart patraukiau ieškot kokio dėdės apsaugininko ir rodyt savo bilieto, nes mano įlaipinimas prasideda už dešimties minučių gi. Dėdė net antakio nekilstelėjo ir pasakė: Panelę, jums dar marios laiko palyginus su kai kuriais toje eilėje, prašom stokit į galą. Na į galą tai į galą. Atsidusau ir atsistojau. Nei šauksi čia, nei plauksi. Taigi stovėjau toj eilėj ir jauste jaučiau kaip žūva mano nervų ląstelės. Iki skrydžio likus dvidešimt minučių priėjau prie tokio berniuko ir pasiklausiau ar negalima kaip nors man į priekį patekti? Jis vėl nuėjo pas tą dėdę klaust patarimo. Bet visko mačiusio apsaugininko tokiais niekais nesugraudinsi. Ne aš viena šitokia nelaimėlė buvau. Tuo pačiu metu turėjo kilti gal koks dešimt lėktuvų. Man ir vėl buvo pasakyta kantriai stovėt eilėj. Aš jau seniai pamečiau žuvusių ląstelių skaičių ir pradėjau vėdintis savuoju bilietu, it žuvis gaudydama orą. Kol staiga pro šalį ėjusi tetulė-apsaugininkė kad sušuko: Vajėzau, parodykit bilietą, jūs gi į Vengriją skrendat. Eikit kuo greičiau į eilės priekį. Taip sėkmingai nukirtau didžiulį gabalą kelio.
Bekraunant tašę ant stalo patikrai, kažkoks Italas pasiteiravo:
- Gal žinot kas čia vyksta, kad toks kamštis?
- Ne, nežnau, - atsakiau, - O kada jūsų skrydis?
- 6.30
Bet, kad dabar jau 7.10, - pasibaisėjau.
Viskas gerai. Jie mūsų laukia, - nusišypsojo anas.
Užmečiau akį į jo bilietą. Easyjet. Įdomu ar tikrai jie jo laukė? Į Easyjet visai nepanašu. Tikiuosi, kad vargšelis išskrido. Išskridau ir aš. Uždusus ir suprakaitavus paskutinę minutę pasiekiau lėktuvą ir lengviau atsikvėpiau išsidrėbus kėdėj. Vėlavimas kartais gali baigtis liūdnai, bet gerai, kai nesibaigia.

Tuesday, 14 June 2011

Business woman džiaugiasi vasara

Kai gyveni taip, kaip aš dabar gyvenu, tai būna štai šitaip:
1. Grįžtu namo iš Lenkijos ir randu ant lovos pūpsančią krūvą skalbinių, kuriuos reikia išlyginti. Taip aš juos palikau ten prieš išvažiuodama, bet dabar turiu pilną lagaminą naujų drapanų, taipogi virsiančiių skalbiniais, kuriuos vėl paliksiu ant lovos kartu su ankstesniais. Nelygintus!
2. Taipogi randu lietaus sulytus čiobrelius vazonuose ir man atrodo, kad žemė dengiasi kažkokias žalėsiais. Krapai lyg ir atrodo vis dar neblogai. Šiaip ar taip keli čiobreliai vis dar atkakliai bando išaugti.
3. Sužinau, kad kambariokės spėjo sudalyvauti karalienės gimtadienyje, nuogalių dviratininkų važiuotynėse ir kekšių parade.
4. Kažkas po baliaus miegojo mano lovoje ir paliko mano švarius skalbinius ant grindų. Taip, tuos pačius, kuriuos reikia lyginti.
5. Skrisdama su Rynair inirtingai bandau atspausdinti savo kelionės ataskaitą, nes per tas dvi dienas, kol būsiu Londone neturėsiu laiko tokiais niekais užsiimti. Keleiviai šnairuoja, žinoma. O man pačiai taip juokinga. Verslinikė Ryanaire. Bet kad kitos kompanijos kažkodėl neskrenda normaliu laiku, tada kai man reikia.
6.Rytoj prieš darbą privalau rasti suknelę būsimam penktadienio vakarui. Darbe teks meluot, kad einu pas gydytoją. Nėra ką daryt, nes tai vienintelė diena, kai galiu ieškot tos suknelės. Net nenoriu galvot, koks bus oras tą penktadienį.
7. O kai mano lėktuvas naktį nusileidžia svetimoj šaly, viskas būna jau uždaryta ir einu miegot gurgiančiu pilvu svajodama apie karštus sumuštinius.

Teoriškai mano gyvenimas ir karjera tokia, kokios norėjau. O praktiškai, tai ką aš žinau? Nebeturiu laiko rašyti, fotografuoti, kepti sausainius ir lyginti drabužius. Gal pasisamdyti ką nors, kas už mane visa tai darytų? Reiks užsirašyt pas kokią patyrusią verslininkę konsultacijai, kad pamokytų gyventi. Nes kirba nuojauta, kad kažkas čia ne taip.

Tik nesupraskit manęs klaidingai, aš myliu savo darbą. Dėl to šitaip ir gyvenu.

Monday, 6 June 2011

Oh Ibiza!

Ko tik mes nematėm toj Ibizoj... Ir gražiausių pliažų, ir nuogalių, ir girtuoklių, ir jūros gėrybių, ir labai šiltos saulės, ir žydros jūros, ir pelenų krentančių iš dangaus, ir senovinių miestų... Visą tai mes matėm, nematėm tik to, ko visi važiuoja ir kuo ji garsi... Taip taip, būtent naktinių klubų mes ir nematėm. Tiesa vakarą bandėm nueiti ir tikrai buvom labai nusiteikę. Galbūt dėl to, kad buvom itin nusiteikę taip ir nedaėjom. Nes buvo linksma visur: namie, prie baseino, mašinoj, prie lauko staliukų, o jau kai atėjo reikalas eit į klubą tas linksmumo perteklius pasireiškė įvairiais simptomais. Patys gi žinot kaip būna. Vieniems labiau tie simptomai reiškėsi, kitiems mažiau... Bet iki klubo nedaėjom. Štai va kaip neatleistina. Na bet reikės važiuot dar, o ką daryt?
Na, o apart to, kad nepatytėm pagrindinės atrakcijos džiaugsmų, labai šauniai pailsėjom. Prisiturškėm šiltoj jūroj. Truputį įdegėm. Surengėm naktines maudynes baseine. Palenktyniavom su mašinom. Suskaičiavom lėktuvus gesinančius gaisrą. Pasiklausėm hipių, mušančių būgnus saulėlydžio fone. Prisiragavom kokteilių su romu ir coca cola. Vos nesprogom nuo paellos. Išvaikėm driežiukus iš akmeninės sienos. Prisiraškėm keistų, į abrikosus panašių vaisių, augančių prie namo. Užkopėm akmeninėm gatvelėm ant kalno apžvelgti miesto. Draugiškai dalinomės vieną dušą. Žiūrėjom muzikos topus naktimis ir atmintinai išmokom visus hitus. Valgėm daug alyvuogių ir vyšnių. Trumpai tariant ATOSTOGAVOM.
Ech mano draugai, kurie neskaitot šito blogo, kaip aš jus myliu. :)

Cala D'Hort





Agua Blancas

Cala Benirras hipių koncertas


Cala Llonga


Sostinė Eivissa






Cala Comte ir Sunset Ashram


Friday, 3 June 2011

Kaip aš stebinu kolegas

Dirbti tarptautiniam kolektyve yra be galo įdomu. Dažniausiai tos visos įdomybės ima ir sužėri susidūrus virtuvėje, beverdant kava ir bebarstant parmezaną ant salotų. Maniškiai ypatumai tai jau tikrai nelieka nepastebėti. Iš pradžių visi pūtė akis, kad aš šildausi pieną sausiems pusryčiams ir valgau juos šiltus, mat man nepatinka traškūs, o labiau sulipę į košę. Vėliau visi stebėjosi mano palaidų, ne pakelinių arbatų a la Presto/Skonis ir kvapas įvairove, su įtarimą keliančiais plaukiojančiais vaisiais. Na o mano žolelinę arbatą, kažkas tiesiai šviesiai pavadino mini prūdu. Ir vis protino mane – taigi gerk iš pakelių, daug patogiau, civilizuotai. Na nepripažįstu aš tų pakelių ir nepasitikiu jais, kažkokia sintetinė ir neskani arbata iš jų gaunasi. Kai žolės plaukioja puodelį, va čia tai aiškus reikalas. Taip pat kaip Ibizoj prancūzė draugė bandė įtikinti, koks geras negįžtantis pienas, kurio nereikia laikyti šaltytuve. Man beimant normalų pieną, ji kaip mat truktelėjo už alkūnės– ką tu darai, šitas gi brangesnis, o ir suges po dienos. Na gal todėl, kad jis šviežesnis ir sveikesnis, ką?
O štai dabar tai jau pasiekiau vakariečių stebinimo viršūnę. Įsigijau žaliosios arbatos pudros, Matcha vadinamos. Tos, kur naudojama arbatos gėrimo ceremonijoje. Joje apstu antioksidantų, vitaminų ir kitų gėrybių, suteikiančių energijos ir polėkio. Ne taip, kaip pakelyje ar žolėse, kurias vėliau išmeti, suvartojamas visas reikalas su vandeniu ir niekas nepražūva. Turbūt jau nereikia net sakyti, kiek panašaus pobūdžio šūksnių išgirdau, vos kam įžengus į virtuvę ir pamačius mano skaistaus žalumo kupiną puodelį – Oh My God, what da hell is that? Tikrai galėčiau dirbti žaliosios arbatos atstove spaudai, nes ne vienam kolegai išbėriau detalų paaiškinimą, koks gi velnias yra tam mano puodely. Arbata beje keistoko skonio, bet pripratus visai nieko. Jau vos pradėjusi gerti jaučiuosi sveikesnė. Saviįtaiga gal? Ir dar su ta matcha galima įvairiausių desertų prigaminti. Reikės kada gal pabandyti ir atsinešt kokį žalią tortą į darbą.