Tuesday, 17 May 2011

The Regents Pizza Islington


Viskas dabar man aišku. Jei kada pirksiu butą, tai tik Highbury and Islington arba aplink Angel. Šitiek puikiausių vietų šitos apylinkės sukaupę. Be to į darbą visai netoli būtų. Na, žinoma tai nereiškia, kad aš ketinu tam pačiam darbe visą laiką ir dirbti. Taip pat nereiškia, kad ketinu pirkti tą butą. Bet jei ketinčiau, tai tikrai pirkčiau čia. Pinigai? Butų kainos? O kiek tas butas kainuoja?  
Kaip mano naujai atrastas mylimiausias rašytojas Muramakis sako - pasaulyje egzistuoja tik dvi kategorijos žmonių: vidutinybės realistai ir vidutinybės idealistai. O jūs tamsta esate vidutinybė atitrūkęs nuo realaus pasaulio. Įsidėmėkite tai. Nežinau, kaip tos dvi kategorijos žmonių susiformuoja, bet man kažkaip atrodo, kad realistams paprasčiau ir ramiau gyventi. Jie bent jau suvokia, kad yra vidutinybės. Tuo tarpu idealistai prisifantazuoja nebūtų dalykų. Ir tokie jie sau puikūs atrodo, tokie nerealūs. O jų siekiai bei svajos tokie originalūs ir žinoma unikalūs. Tiems realistams net į galvą nešautų apie kažką toookio dūmoti. Todėl ir sakau, kad jiems paprasta... O mums idealistams... Ech...
Bet esmė tame, kad aš norėjau papasakoti gi apie picą, kurią netikėtai šiandien ragavau. Su buvusia kolege susibėgom paplepėti. Vieną kitą bokaliuką alučio išlenkti. Nusivedė ji mane į tokią hipišką piceriją. The Regents ana vadinasi. Pavadinimą tik išėjus laukan pamačiau, nes ant meniu jis neužrašytas, niekur kitur irgi jokio ženklo nemačiau, o kolegė išvis galvojo, kad šita vieta vadinasi Green Crumble ar kažkaip panašiai. Picos labai skanios, yra net tokių įdomių variantų kaip antai buvių ir gorgonzolos pica. O alaus pusės pintos bokaliukai itin elegantiški, beveik kaip vyno taurės. Yra čia didžiulė krosnis, kur tos picutės pašaunamos ir visas pubas/restoranėlis maloniai kvepia bazilikais. Publika - linksmieji media atstovai, kurie tas pats kaip meninkai, tik ne su nuprotėjusiu išsišokėlių stiliumi (na, visokiom silkėm ant galvos ir panašiai). Tokie labiau eco friendly, dviratininkai su džinsiukais ir skybėlėm. Žinoma interjere absoliutus chaosas, niekas nesiderina. Bele kokių rūšių kėdės, stalai, sofos... Valgiaraštis užrašytas kreida ant lentos irgi bele kaip. Barmenė - jauna mergaičiukė su kuodu, perklausianti kas antro sakinio. Mano kolegė atkakliai bandė išklausti ar nėra picoje česnakų. O česnakinio aliejaus? O kaip dėl česnakinės druskos? Sutrikusi barmenė, užtikrino, kad nerasime picoje anei jokio česnako pėdsako, net per kilometrą jo neužuosime.
Žodiu viskas kaip turi būt, kad pasijusčiau kaip namie.
Nenuostabu, kad pokalbis rutuliojosi panašia kryptim... Man tai nesvarbu mašinos markė, kam čia mokėt milijonus pinigų už kokį BMW, gerai man ir kokia papigiai, svarbu, kad važiuotų. Dizainerių rūbai man irgi nereikalingi. Ir ko tie žmonės pasiema milijoną paskolų, kad kokią nesamonę nusipirktų, o po to išsimokėt negali? Niekaip nesuprantu - bylojau aš bekramsnodama traškią picą aplietą pipiriniu aliejumi.

3 comments:

  1. Kaip jaukiai skamba ta kavinuke:) Ir picos dabar uzsinorejau:(

    ReplyDelete
  2. Man Islingtonas irgi patinka.

    Eidavau ten i farmers market sekmadieniu rytais nuo Camden Town palei kanala.. ech..

    ReplyDelete
  3. Jetau mergaites, as kai tos picos pavalgiau, tai niekaip nebegaliu nustot apie ja galvoti. Tokia skani man pasirode su aluciu... Reikes butinai eiti dar. :)

    ReplyDelete