Tuesday, 3 May 2011

Dartmoor nacionalinis parkas Devone

Besileidžianti saulė užlieja laukus geltonai oranžine spalva. Kalvos užsikloja paslapties antklodę. Medžiai šnabžda paslaptis. Ar žinote, kad šiuo keliu kažkada jojo riteris pas savo mylimąją? Ją mylėjo ir piemuo ganantis avis. Akmenys mena daug legendų. Gal taip ir buvo, gal ir ne? Viešbutėlio savininkas sakė, kad pačiame uolos viršuje laukia siurprizas, tačiau aš taip bijau aukščio... O greičio nebijau. Nei truputėlio. Be galo mėgstu greitai lėkti mašina siaurutėliais kaimo keliukais, primenančiais labirintus iš pamišusio kompiuterinio žaidimo. Ant kelio vis išbėga kokia avis, ar netgi karvė, o už kampo sužybsi kitos mašinos žibintai. Angliškas kaimas toks gražus. Lyg iš pasakos. Lyg iš princesės ir kiauliaganio kasdienybės.
Skersai Devono pietvakarių Anglijoje, tarp Plimuto ir Ekseterio miestų išsidriekęs Dartmūras yra ir žavus, ir istoriškai reikšmingas. 4700 ha negyvenamų tyrlaukių - viržiais apaugusios dykynės, skurdžios pelkės ir mylių mylios granito – tai vieta, į kurią turi atvykti, kad pajustum nepalenkiamą Gamtos tvirtybę.
Jo centre plyti Dartmūro miškas, kur galite sutikti garsiuosius laukinius ponius, pamatyti senovines vėjų nugairintas plokščias granitines kalvų viršūnes ir, jei pataikysite atvykti tinkamu oru, galėsite stebėti, kaip leidžiasi rūkas, pripildydamas šią negyvenamą vietovę niūraus ir magiško žavesio.
Dartmūre kadaise buvo įsikūrusios bronzos amžiaus žmonių gyvenvietės ir jų rankų darbo gaminių galima aptikti visame plote, ypač rytinėje dalyje prie Grimspaundo. Daug naujesnis žmogaus rankų kūrinys yra Dartmūro kalėjimas Prinstone; iš pradžių jis buvo skirtas karo belaisviams, patekusiems į nelaisvę karų su Napoleonu metu. Netoliese esančiame Vistmanso miške nesunku įsivaizduoti druidų susibūrimus, kurie, kaip manoma, vykdavę tarp senų, gumbuotų medžių.
Geriausiai Dartmūro dvasią su persmelkiančiu negailestingumu perteikė seras Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) savo apysakoje „Baskervilių šuo“. Iš jos puslapių į skaitytoją padvelkia baisių pasakų ir paslaptingų legendų, supančių Mūrą, dvasia. „Toks didelis ir toks paslaptingas“, - taip autorius apibūdino Dartmūrą. Pro mišką bėgančios sraunios upės, po Finglio tiltu besitaškantys upėtakiai, vieniši pelėsakaliai ir suopiai, tarsi pamišę sukantys ratus virš jūsų galvos - visa tai atsveria niūrią kalėjimo kaimynystę, o Hai Vilhėjaus aukštumų vaizdai nuteikia maloniai ir raminančiai. Tik retkarčiais šiurpuliu prabėga mintis, jog, per giliai nuklydę, galite čia pasilikti amžinai.












No comments:

Post a Comment