Thursday, 14 April 2011

Kubos dienoraštis - Havana, pirmoji diena



Oro uoste vos tik spėjus žingsnį pro atvykimo vartus, mus kaip mat pasigavo taksistas ir suderėjo kainą, tikrai nepasibrangino gerokai nulupti ką tik atvykusių turistų. Oro uostas visuomet yra pati geriausia vieta gaudyti šviežiems, dar nieko nesusivokiantiems žiopliams. Tą puikiai patvirtina ir Vilniaus taksistų patirtis.



 Šiuo atveju Kuba ne daug kuo skiriasi. Jei už kelionę nuo mūsų Casa iki autobusų stoties šalia oro uosto sumokėjome viso labo 8 CUC, tai iš oro uosto į mūsų Casa suplojome penkis kartus tiek. Taip taip visus 40 CUC. Ir dar tarpusavy kalbėjom: visai neprangu, tik 10 CUC žmogui. Beje lygiai tą pačią sumą aš sumokėjau nelegaliam taksistui atvykti iš Vinales į oro uostą (200 km), legalūs prašė 80 CUC. Ne veltui aš čia kalbu apie pinigus. Šlamantieji yra neišsemiama Kubos tema. Ta proga net atskirą skyrių dedikuosiu apžvalgai, kaip sukasi Kubiečiai ir prasimano pinigėlių. O be to nepamiršiu paminėti, kur ir kaip mes permokėdavome tuo suteikdami vietiniams begalybę džiaugsmo.



Taigi pradžiugęs taksistas sukėlė mūsų lagaminus bagažinėn ir nubirbė Havanos gatvėmis. Pirmiausi į akis krito tamsuma, mat pakelėse beveik nėra žibintų. Antriausia, akys ėme rasoti nuo dūmų ir po kelių minučių jau vos galėjau prakvėpuoti. Havanos oras tikriausiai vienas dūmingiausių, kuriuose teko garbė/nelaimė pabuvoti. Pradedant jau nuo mūsų pirmosios pažinties troškiame taxi automobilyje, kuriame dėl didesnio įspūdžio dar ir langai neatsidarė. Vėliau tikriausiai plaučiai priprato prie tiršto dujų kiekio ir kvėpavosi lengviau.



Mus pasitiko besišypsanti Casa Particular šeimininkė. Kuboje labai populiaru nuomotis kambarius pas žmones, jie pigesni nei viešbučiai, be to galima iš arti pamatyti kubietišką kasdienybę ir pabendrauti. Visos mūsų Casos buvo jaukios ir mielai senovinės. Ši Havanoje buvo pačiame senosios dalies centre, vadinamojoje Havana Vieja.
Deja penktą ryto pažadinę gaidžiai visai neatspindėjo milijoninio miesto dvasios. Kakariekavo blogiau už įkyriausią žadintuvą. Taigi atsibudus su gaidžiais, dar ir dėl to, kad Londone jau buvo visa dešimta ryto, šiek bei tiek prasivarčiau, bet apie septyniais pasidaviau ir nušokavau į dušą.



Pusryčiams gavome po didžiausią bliūdą vaisių (iš kurių skaniausias atradimas rausva saldi guyana) bei keptos kiaušinienės su kava ir šviežiomis sultimis.
Pirmąją dieną praleidome kaip tikri turistai su žemėlapiu bimbinėdami aplink. Forotgrafuodami kadilakus, namus bei nuolat pinigų reikalaujančius vietinius. Pastarieji ypač pagyvėdavo pastebėję į juos atsuktą fotoaparato objektyvą. Norėdama pagauti bent kiek natūralių kadrų (o ne man grūmojančių močiučių mosikavimą) tekdavo slėptis už kampo ar kaip nors kitaip gudriai fotografuoti. Jei jau labai įsigeisdavau ką nors įamžinti tai eidavau ir klausdavau pas dėdę ar galima jį nufotografuot? Kartais ir susimokėdavau, o ką daryt? Na tiesa sakant su dėdėm ir vaikinais problemų nekilo, patys mane kviestavosi fotografijoms ir šypsodavosi drįstu manyti nuoširdžia kubietiška šypsena. Žinoma didžiausia atrakcija apart žmonių, buvo fotografuoti senovines mašinas, arklius, motociklus ir kitas transporto priemones.



Apart pinigų, kita plati tema yra laiko samprata. Nuėjome į pinigų keityklėlę išsikeisti grynųjų. Ji vidury dienos uždaryta. Paklausėme apsauginio ar dirba? Sako taip žinoma, bet dabar pertrauka atsidarys ketvirtą. Na, tai ir trainiojomės aplinkui... Žinoma tik pusę penkių atsidarė durys ir išgužėjo laukan linksmos moteriškės, o dėdulė sėdo prie langelio. Ką jie ten veikė? Kavutę gėrė? Nesvarbu, kad eilė žmonių jau buvo nusidriekusi ir kojom trypčioja. Nuo ketvirtos laukia.



Papietavome mūsų kelionių knygos rekomenduotame restorane prie Kapitolijaus su turistinėmis kainomis ir stalais savaime suprantama nusėstais kitų turistų. Tikriausiai paprastas kubietis net sapnuote nesapnavo 7 CUC už picą. Tiesa kaimininėje aptriušusioje picerijoje netoli mūsų casos pica kainavo vos 15 pesų (t.y. mažiau nei 1 CUC).
Vėliau Paseo del prado apžiūrinėjome vietinį meną. Nusipirkau va šitą paveikslą ir vėliau sėkmingai jį palikau autobusų stoty.



Pasivaikščiojom po keletą plazzų. Visur sukiojosi spalvingai apsirėdžiusios moteriškės ir gidai stvarstantys už skvernų ir siūlantys ekskursiją karieta/Coco Taxi/suvenyrus/restoranus/atvirutes ar dar bele ką.



Gal ir neblogas uždarbiavimo planas, tačiau galima uždarbiauti linksmiau. Visaip kaip margai apsitaisius, šokant, dainuojant, mušant būgnus ir puikiai leidžiant laiką. Žmonės buriasi ratu ir ploja.



Viena pagrindinių Havanos vietų, kur savaitgalio vakarais verda bruzdesys ir visas gyvenimas yra Malecon. Kadangi gyvenome vos už kelių žingsių, tai ten lankydavomės ir rytais, ir vakarais, ir šiaip ši alėja buvo mūsų orientacinis taškas. Rytais ten galėdavai aptikti vieną kitą žveją arba vieną kitą porelę. Pasukus galvą į dešinę – stūksojo pilis į kurią praėjimo taip ir neradom, nors pasak kelionių knygos ten turėjo vesti kažkoks mistinis povandeninis tunelis.



Vakarais ant šitos krantinės talžomos bangų sugužėdavo tikriausiai 90 proc. Havaniečių. Taip sausakimša, kaip Londono metro per piko valandas. Tik žinoma ten nieks savo noru neliptų, jei galima būtų išvengti, skirtingai nuo Malekon į kurį žmonės traukia net ir iš atokesnių Havanos kampelių.



 Tiesa kubiečiams vis dar gili žiema, todėl maudosi tik vaikai arba koks pavienis itin užsigrūdinęs vyrukas. Žiemos metu jie verčiau sėdi ant borto ir siurbčioja romą.



Aplink vaikštinėja moteriškės vežinos parduotuvių karučiais prikrautais pop corno, kuris tikriausiai itin paklausi prekė, nes jos vis stoja ir traukia maišelius.



 Čia jaunimas susipažįsta. Romantiškai saulėlydį palydi porelės. Vos man porą žingsių žengus nuo mano draugų, kaip mat rasdavau visokių gerbėjų, kurie vis lįsdavo į mano kameros vaizdą ir siūlėsi nufotografuojami. Nufotografuodavau. Negi gaila. Be to už dyką.



Vakarop grįžę namo trumpam prigulėme pokaičio, mat vėliau ruošėmės eit šokti salsos mažumėlę pailsėję ir atsigavę. Tačiau kaip pradėjome pūsti į akį taip ir neatsibudome iki kito ryšio vėl gi pažadinti mielųjų gaidžių giesmininkų. Paslapčia tikėjausi, kad kokį vieną šeimininkai nugalabys mūsų vakarienei...

3 comments:

  1. Super pasakojimas, taip miela prisiminti musu paciu ispudzius is Kubos, net atsiverciau perziureti is naujo Kubos nuotrauku :) taip viskas miela ir pazistama is tavo posto! super!

    ReplyDelete
  2. Man tai patiko vaizdas pro kambario langą, į apgriuvusį antrą aukštą :)))Bet taip gražiai perteikei Kubos dvasią, gaila, kad siesta taip ilgai užtruko, būtum daugiau apie šokius papasakojus :)))

    ReplyDelete
  3. Kad ten viskas apgriuve... Nelabai koki kitoki vaizda ir turesi... Bet ir mano ispudziai tik patys silciausi apie sali. O apie linksmybes dar bus papasakota. :)

    ReplyDelete