Friday, 29 April 2011

Karališkos vestuvės

Kokia jaudinanti diena. Kokia jaudinanti ceremonija. Žiūrėjom su mergaitėm prilipę prie ekrano. Princo žodžiai, pamačius nuotaką vestuvine suknele - You look so beautiful. Kokia nuostabi taip ilgai laukta ir slėpta suknelė. Melancholiška atmosfera bažnyčioj. Minios žmonių gatvėje, plūstančių prie Bekingemo rūmų pamatyti jaunavedžių bučinį, net ne vieną, o du. Kai kurie net nakvojo lauke, kad užsiimtų geras vietas. Kaip viskas gražu... Tikra karališka pasaka. O kokie laimingi vaikučiai, dalyvavę ceremonijoje, važiavę karieta ir vėliau pasirodę balkone su karališkaja šeima. Manau ši diena karališkiems jaunavedžiams negalėjo būti labiau perfect.











Thursday, 28 April 2011

Itališkas restoranas Lena

Kažkada seniai seniai, aną savaite buvom su Katia itališkam Lena restorane. Iš tiesų tai buvo planas eiti į Jamie Oliver Fifteen, bet kad su rezervacijom ten ne taip paprasta. Maniau, kad užreservavau tai savaitei, o pasirodo jie man davė tik kitai. Berniukas prie durų, labai nudžiugo išgirdęs mano pavardę ir pasisakė esąs iš Latvijos. Mums su Katia gerokai gurgė pilvai, bet deja berniukas latvis galėjo pasiūlyt tik stalą valandai, tačiau tokiam super busy restorane per valandą net mūsų užsakymą vargu ar kas spėtų užsirašyti. Greitai išmaniųjų telefonų pagalba susiradome netoliese esančią Leną ir net sugebėjome užsirezervuoti per Top Table, kas davė pusės kainos nuolaidą. Niekad nebūtume atspėję, kad restoranas su tokiu pavadinimu galėtų būt itališkas, bet pasirodo visko pasitaiko tam Londone.  Visai maloni alternatyva gavosi ir puikiai pasisėdėjome. Išgėrėme butelaitį vyno, suvalgėm pastos beig ravioli. Po to vyno man kilo visokiausių genialių minčių (kurias Katia dar labiau paskatino ir sumotyvavo), bet gal apie tai nėra ko plėstis čia viešai. Moralas tik vienas, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą... Arba šiaip neišeitų.

Wednesday, 27 April 2011

Švento Mykolo Pilis

St. Michaels Mount arba Mykolo pilis yra prie Penzansos miestelio. Ypač dėkingoje vietoje, apsuptoje auksinių paplūdimių. Tai šilčiausia vieta Britanijoje, atsisukusi į pietus, visuomet saulėta. Artėjant prie Penzansos, aiškiai matyti miestą gaubianti spinduliuojanti aureolė, iškart apgaubia pietietiško stiliaus šiluma ir brizas. Čia niekada nebūna minusinės temperatūros, niekada neiškrenta sniegas. Čia gausiai žaliuoja palmės ir žydi įvairiaspalvės gėlės. Penzansa turi „piratų miesto titulą“, ir čia kas žingsnis įamžinti prisiminimai apie juos. Be viso šito čia dar yra ir pilis saloje, į kurią veda povandeninis kelias. Kai vanduo nuslūgsta, kelias išnyra į paviršių. Tačiau paprastai reikia plaukti valtele, mat atidengtas kelias būna tik kelias valandas. Kai karšta galbūt ir smagu bristi, bet pavasario vidury mes kažkaip nesusigundėme, nors begrįžtant iš pilies susidomėję stebėjome žmones atkakliai klampojančius šaltame vandenyje, siekiančiame iki vidurio šlaunų. Dar po valandėlės kelias jau buvo nusausėjęs. Pati pilis nėra labai didelė, tačiau pusę dienos yra ką veikti, kol viską apžiūri, visur palaipioji. Tada pagulinėji ant žolytės prieš saulutę žiūrėdamas į vandenyno mėlį... Tuo metu galvoji, kaip smagu buvo šioje pilyje kadais gyventi. Tiesiog medituoti verčianti aplinka atskirta nuo pasaulio. Beje, ir šiais laikais saloje gyvena apie trisdešimt nuolatinių gyventojų, valtininkai, sodininkai, aptarnaujantis personalas. Pilis taip pat buvo svarbi piligrimų šventovė. Netgi yra legenda, kad pats šventasis angelas Mykolas čia buvo apsireiškęs.









Exmoor Nacionalinis Parkas Devone

Ryte sočiai papusryčiavę ir užkandę kaimiškų Full English Breakfast, susiruošėme į mūsų išvyką. Planas buvo nueiti vieną iš vadinamųjų trails, vedančių link Watersmeet krioklio. Visą maršrutą sudarė apie dešimt kilometrų. Užsukę į turistų informaciją ir pasiemę žemėlapį pradėjome žygį. 


Kiek paėjėjus ir eilinėje sankirtoje atidžiai beanalizuojant žemėlapį sustojo geraširdis žmogelis.
- Tai pasimetėte vos tik pradėję?
Nuolankiai sulinksėjome galvomis ir droviai nusišypsojome. Sportiškas dėdė, avintis rimtais žygio batais, gyvenantis apylinkėse trišdešimt aštuonerius metus liepė sekti įkandin. Viską jis mums parodysiąs ir paaiškinsiąs, mat pats kaip tik keliauja ton pusėn. Pakeliui persimetėme žodeliu kitu. Papasakojo jis mums apie ispaniškų tapų barą ir pamiškėje vešinčias laukinių česnakų plantacijas. Vėliau paliko jis mumi likimo valiai, nes kelias jau buvo aiškut aiškutėlis.


Puškuodami ėmėme kilti kalvon, nuo kurios atsivėrė įstabi panorama, o plaukus kedeno gaivus brizas.


Tolesnį maršrutą galima pavadinti – nuo kalvelės ant kalvelės šokinėjam mes... Teko įveikti kelias kalvas, kol nusileidom slėnin. Ir tai mes buvom pasirinkę žemutinį maršrutą. Įdomu koks yra aukštutinis? Lenkėme gausias šeimynėles su krūvom vaikučių pabiručių ir keliais šunimis, jauni tėveliai keliavo su kuprinėmis ir kūdikiais ant pečių, pagyvenę alpinistai ramsčiojosi specialionis lazdomis.


Suprakaitavę ir gerokai pasportavę pasiekėme žygio tikslą, garmančią upę su mažu kriokliuku, o ant upės kranto lyg iš pasakos plaukus rymojo arbatinė apsupta dailaus sodelio. Man jau ėmė rodytis, kad tuoj pamatysiu triušį, Alisą ir kiaušingalvį... Bet gal jie buvo kokioj kitoj Alisiškoj arbatinėj, kurių Anglijoj daugybė?



Saulėkaitoje mėgavomės sriuba bei arbata ir ilsinome savo pavargusias kojas. Vėliau bandžiau pabraidžioti upėj, tačiau vanduo buvo toks ledinis, kad greit apsigalvojau. Kažkodėl mamai šalimais taip neatrodė ir ji linksmai murkdė vandenin pamėlynavusias mažylio pėdutes.



Tolesnis maršrutas vingiavo upės pakrante, kirtome tiltelius, šokinėjome ant akmenų ir džiaugėmės saulėta bei šilta balandžio diena.



Priėjome Lynton miestelį. Žmonės džiaugėsi pavasariška kaitra. Sodininkavo. Deginosi upės pakrantėje. Iš tiesų tai įdomu ir netikėta, mat miestelis tai prie jūros. Kodėl jie gulinėjo paupy? Gal nuo vėjo slėpėsi?


Labai mielos senovinės parduotuvėlės, siūlančios saldainių, spalvotų kriauklyčių, vėjo malūnėlių ir viosokių akiai malonių niekučių.



Miestelio atrakcija liftas-traukinys keliantis į kalvos viršų. Mūsų mašina kaip tik buvo aukštikalnėje, tačiau kalvų laipiojimo čempionai nei nemanė naudotis liftu. Verčiau nutarė dar vieną itin stačią viršukalnę pasiekti pėsčiomis ir sudeginti nereikalingas kalorijas. Štai ir vėl kopėme, kopėme, kopėme... Ir užkopėme. Valio.

Monday, 25 April 2011

Angliškas pajūrys Devone - Combe Martin

Kaip smagu turėti kelias dieneles atostogų ir lėkt su vėjeliu. Štai taip su mano ištikimais kelionių bendrakeleiviais atlėkėme į Devoną Anglijos pietuose. Kadangi pavasaris mus dosniai lepina saulėtomis dienomis,  smagiausia jas leisti gamtoje.
Iš pradžių apsistojome miestelyje prie jūros Combe Martin. Jis įsikūręs ant kalvos virš mažos įlankėlės. Kaip tik buvo atoslūgis, taigi jūra pasitraukusi į gilumą.



Visi poilsiauja anglišku stiliumi. Kas pube alutį gurkšnoja, kas ant šlapio smėlio palapinėj nosį į laptopą įkišęs, kol vaikai gaudo krabus, kas po vandenėlį braido, kriaukleles renka. Aplink zuja šunys purtydami šlapią kailį. Sūriai gaivus vėjelis bučiuoja veidą.




Mes savo ruožtu po penkių valandų mašinoje nutarėme pramankštinti kaulus ir užkopėme ant uolos. Iš pradžių takas vingiavo tarp aukštų krūmų ir nežinia kodėl buvo pavadintas vaizdingu keliu. Net neabejojome, kad už tų krūmų buvo nuostabus vaizdas, į kurį akies krašteliu galėjome žvilgterėti radę šiokią tokią properšą, tačiau paprastai nebuvo kada dairytis, nes reikėjo brautis pirmyn per aukštas žoles ir žiūrėt, kad kojos nesusipainiotų. Tačiau laimei, kiek paėjėję pagaliau radome apžvalgos aikštelę, kur buvo galima gėrėtis vaizdais iki soties. Viena iš uolų beje vadinosi pakaruoklis. Pakeliui juokavome, kad gal ten yra kartuvės ir mes pakarsime labiausiai besiskundžiantį bendrakeleivį.




Pačiame miestelyje netrūksta parduotuvių, kur galima įsigyti visokiausių pliažui reikalingų ir būtinų dalykų. Iš kurių kaip supratome didžiausią paklausą turi tinkleliai krabams gaudyti ir kroksai.





Vakarą užbaigėme vietiniame pube žaisdami biliardą, kuris patapo tapo mūsų visos kelionės kiekvieno vakaro pramoga. Jaučiuosi labai patobulėjusi.

Tuesday, 19 April 2011

Vintage

Kažkodėl mano blogas virsta madų show, atleiskit jau jūs man...Bet šiandien tokia graži, karšta, saulėta, miela pavasario diena. Ta proga per pietų pertrauką gulinėjau parkely  ir užsiiminėjau iphoniška fotografija. Smagus žaislas... O dabar jau viskas. einu dirbti. :)