Thursday, 31 March 2011

Socializmo rojus Kuboje

Pastaruoju metu visai neturiu laiko rašyti, todėl perpublikuosiu Sigito Babiliaus straipsnį, kurį radau Delfyje. Buvo ten ir daugiau puikių straipsnių ir įžvalgų Kubos tema. Tikiuosi gerbiamas autorius nesupyks, kad jo rašinys atsidūrė mano kukliame bei nežinomame bloge.
O ką gi aš tuo tarpu veikiu? Hm... Ruošiu savo daržą naujam sodinimui, kepu pyragus, vedžioju vaikus (ne savo) parke, ginčyjuosi Skype, stengiuosi suprasti savo protingąjį telefoną (kol kas atrodo, kad telefonas protingesnis už mane, bet neilgam), fotografuoju ir kas keisčiausia darbe iš tikrųjų tenka dirbti, nes artėja Londono knygų mugė (laisvo laiko, skiriamo savo reikmėms ar nuobodžiavimui akivaizdžiai sumažėjo). Tačiau mano memuarai apie nuotykius Kuboje jau įpusėti ir tikiuosi greit papuoš blogo sienas.

O tuo tarpu šiek tiek Kubos pono Sigito akimis (nuotraukos mano).


Galbūt turistą Kuboje užburia salsą, architektūra ir romantika. Taip, Kubos revoliucija turi marketinginio šarmo. Jauni barzdoti macho chaki spalvos uniformomis ir cigarais dantyse svajoję apie geresnį pasaulį nuverčia kraugerišką režimą… Tačiau šiandieną, kai Kuba švenčia ar pažymi revoliucijos 50 – metį, barabudos yra tik sukriošę seneliai, pasinėrę į senatvines ligas. Net revoliucijos vėliava perduota nešti „amžinai jaunam“ Che Guevarai, o Kuba tapo ne modernybės, o senų laikų simbolis, kurio gyventojai priversti gyventi idiotiškoje ir senienų kupinoje sistemoje. Tik Kuboje gali suvokti kas yra socializmas ir kokia negarbinga jo baigtis. Jei nori pamatyti Karibų rojų, belstis per Atlantą nėra prasmės. Socializme rojaus negali būti.



Žinoma, galima įsivaizduoti, kad dieną iš dienos turistams salsas grojantis trimitininkas yra laimingas (iš tikrųjų jis ir yra laimingas, nes nepaisant nuobodulio, per dieną uždirba tiek kiek valstybiniame darbe per mėnesį), tačiau čia kaip niekur kitur išryškėja planinės ekonomikos idiotizmas. Nepaisant, kad jau prieš 20 metų beveik visi Kubos fabrikai sugriuvo ir šalis šiaip jau nieko negamina, kiekvieną dieną minios kubiečių traukia į darbą. Kadangi SSSR automobilius čia paskutinį kartą siuntė spalio revoliucijos 70 – mečio proga (1987) , tai socialistiniai kledarai jau baigė supūti, liko tik priešrevoliuciniai Buickai. Jų mažai, o į darbą važiuoti reikia. Todėl nuo pat ryto kubiečiui tenka kombinuoti. Šį kartą kaip nuvykti į darbą. Gatvėse išsirikiuoja minios žmonių ir laukia… Kartais atvažiuoja kiniečių dovanotas autobusas, jų nėra daug, o be to valstybė taupo brangius degalus, kartais atrieda tas pats į „mikriuką“ perdarytas „Buickas“, kuriame išrikiuotos trejos sėdynių eilės po 3 vietas… Darbe kubiečiai nepersidirba. Siekdama realizuoti visuotinę teisę į darbą valstybė sukūrė pakankamai darbo vietų. Todėl ten kur lengvai galėtų apsisukti vienas, sukinėjasi keli.



Valstybiniame restorane vienas žmogus jus palydi prie staliuko, antras atneša meniu, trečias priima užsakymą, ketvirtas paima pinigus… Tiesa, nemažai fantazijos reikia, kad tų pinigų būtų kaip galima daugiau. Klasikiniai būdai gerai žinomi – žioplam turistui galima atriekti mažesnę viščiuko porciją, o likutį išnešti namo. Tą pačia kombinaciją galima atlikti su daržovėmis ar į mohitą pilamu romu. Jeigu norisi iš karto gauti grynųjų, teks labiau rizikuoti. Tarkime galima pasidaryti antrą meniu – jei ateina vietinis partijos šulas ar suteneris duodi jam oficialų, o jei išsižiojęs vakarietis – pakiši jam savadarbį. Jame patiekalai tie patys, tačiau kainos, kitos – užrašytos ranka. Žinoma, jei moki porą ispaniškų keiksmažodžių, gali pasikolioti su padavėju ar barmenu. Tačiau menkai padės. Skirtingai nei į vietinius orientuotose viešo maitinimo įstaigose, turistų kabakuose matomiausioje vietoje nėra užrašo su informacija, kas atsakingas už vartotojų teises. Neabejoju, kad kaip ir dera, pelnas iš turistų mulkinimo keliauja į viršų. Aukštai, aukštai…



Žinantys vietiniai draugai sakė, jog korupcija ir „valstybinio turto“ vagystės čia klesti. Sugriuvus Sovietų sąjungai, Kuboje faktiškai buvo atsisakyta siekio visus padaryti lygiais. Tačiau valstybė vis vieną kontroliuoja visus resursus. Jei tu esi suteneris, gatvės prekeivis ar rikšos pedalų minikas pas tave ateina piktas policininkas ir pasiima atkatą . Jei tu nori remontuoti savo namą (teoriškai visi namai yra valstybės) reikia gauti statybinių medžiagų ir tu turi vėl kombinuoti – rasti pažįstamą prarabą, sutarti, kad jis pavogtų iš valstybinės statybos maišą cemento ar plytų krūvą ir tyliai atvežtų tau. Kita vertus, valstybė turi sukūrus didelį saugumiečių aparatą, todėl visos smulkios kiekvieno kombinuotojo nuodėmės žinomos.


 Kaip ir Sovietų sąjungoje nuodėmės, kurios kyla iš noro gyventi geriau, yra fiksuojamos ir jei tu imi veikti ar burnoti prieš režimą, byla jau būna sukaupta. Daugelis tyliai renkasi geresni gyvenimą sau, nei kova už neaiškius idealus. Jeigu jūs dirbate valstybės tarnyboje ir nereikia sukti galvos kaip sukombinuoti nuo turisto, tai tikrai nežinosite kas yra stresas. Jūsų darbas bus popierių kilnojimas. Turbūt tik partija žino kokia jūsų darbo prasmė ir esmė, bet darbas yra darbas. Paprastai valdininko kontora yra vidutinio dydžio kambarys su atviromis durimis ir langais į gatvę. Viduje už klasikinio (pagal lietuvišką terminija – „valgomojo“) stalo sėdi žmogus baltai marškiniais. Šalia stalo – taburetė interesantams, o ant mėlynai baltai dažytų sienų keletas revoliucijos vadų portretų, pora šūkių bei „Murales“ pavadintoje lentoje paskutinių naujienų laikraščių iškarpų pavidalu. Tiesa sakant, popierių čia ne tiek ir daug…


Tiesa, kiekviename miesto kvartale (kuri sudaro ne tiek jau daug namų) yra „revoliucijos gynimo komitetai“, kurie taip pat įdarbina nemažai žmonių. Kubiečiai nelabai norėjo pasakoti kaip gi tie komitetai gina… Nėra abejonių, kad Kubos socializmą nuo žlugimo išgelbėjo turizmas. Sėkmingai plėtojamas Kubos prekės ženklas reiškia eurus ir dolerius režimui. O režimas kombinuoja lygiai taip pat kaip ir paprasti piliečiai. Tiesa sakant, niekas nežino kaip funkcionuoja ir iš ko gyvena ši šalis. Ekonominės statistikos čia nėra, eksporto ir importo rodikliai taip pat slepiami. Prieš kokius dešimt metų Fidelis suprato, kad neprotinga atsisakyti iš Floridos siunčiamų dolerių, todėl įvedė antrą paralelinę, „konvertuojamą“ valiutą ir leido keisti dolerius į ją. Nuo to laiko šalyje atsirado „valiutinių“ parduotuvių, kuriuose „utilizuojamos“ turtingesnių kubiečių iš giminių JAV arba iš turistų išpešami doleriai. Visa šio žaidimo su valiutomis esmė – keitimo kursai. Kai režimui ima trūkti pinigų – pakoreguojamas „konvertuojamo“ peso kursas. Kadangi valstybė yra vienintelis prekių iš užsienio importuotojas ir valiutinį parduotuvių savininkas, tai ten nustatomos prekių kainos taip pat papildo biudžetą. Turbūt todėl, Kuboje kavos puodelis kainuoja 2 eurus…



Kitas socializmo pasiekimas – tai maisto pakaitalai. Žmogus gauna įprastai vadinamą produktą, tačiau jis bus pagamintas iš kokio nors pigios žaliavos pakaitalo. Jei manote, kad Kuba yra cukraus rojus – klystate. Sklinda kalbos (nes informacija apie tai yra valstybės paslaptis), kad šalis šiuo metu cukrų importuoja. Tai gali būti tiesa, nes per paskutinius 10 metų daugiau kaip 150 cukraus fabrikų buvo uždaryta, o cukranendrių plantacijos sulaukėjo ir tapo panašios į lietuviškus paežerės švendrus. Tačiau valstybė įsipareigojus kiekvieną mėnesį leisti pigiai nusipirkti nustatytą kiekį cukraus. Problema išsprendžiama paprastai – žmonėms parduodamas rudasis cukrus – kiekis tas pats, tačiau saldumo dvigubai mažiau… Jeigu galvojate, kad kubiečiai tai kaip jus kadaise mėgaujasi „ledais Eskimo už 20 kapeikų“, stipriai klystate. Tikri ledai čia be proto brangūs – ne mažiau nei 6 LTL. Vietoje ledų, iš gatvėje stovinčių aparatų, į vaflinius indelius išdidžiai pilama kažkokia tai atšaldyta terliūzė – kremas. Valgydamas juos gali įsivaizduoti valgąs ledus. Nežinau, ką čia valgo pensininkai – gal gyvi cigarais ir romu, tačiau skirtingai nei tie keli, kurie skaito DELFI, jie galit tik pasvajoti apie pienelį ir varškytę. Pienas Kuboje – prabangos prekė. Tai prekė, kurią galima eksportuoti ir gauti režimui taip reikiamos „kietos“ valiutos. Šnekama, kad dabar Kuboje karvių yra kelis kartus mažiau nei prieš revoliucijos pergalę. Kažkada Fidelis sugalvojo, kad tradicinės karvės ėda per daug (nors važiuojant per Kubos provincija žolės trūkumo nesijaučia), todėl reikia sukurti karvę – ponį, kuris ėstų mažai, bet pieno duotų kaip didelė. Pamačius pieno kainą parduotuvėje – 7 LTL už litrą tampa aišku, kad eksperimentas nepavyko. Nepamirškite, kad čia senas žmogus gauna 35 LTL pensijos. Fideliui nepavyko sukurti socialistinės karvės, tačiau pavyko pakeisti gamtos dėsnius ir sukurti pieną. Jis gaminamas iš sojų, ir iškilmingai barškant samčiams ir bidonams pilstomas valstybinėse pieno išdavimo krautuvėse. Iš tiesų šie prekybos taškai yra krautuvės, nes juose nėra nei prekystalių nei vitrinų… Tikrasis pienas, kuris paprastai būna miltelių arba kondensato pavidalu skiriamas tik kūdikiams ir sunkiems ligoniams. Jeigu Kuboje gersite baltą kavą, tai būkite tikri, kad ji bus balinta būtent sojų pienu. Socialistinė pramonė taip pat siūlo jums paragauti jogurto. Įtariu, kad jis gaminamas maišant sojų pieną su krakmolu, nes skonis įtartinai panašus į vaikystėje graužtą kieto sovietinio kisieliaus plytą… Socializmas ir jo propaguojama lygybė užmuša gastronominius jausmus ir fantazijas (tikri proletarai yra lygūs ir maistu). Jeigu į Kubą vyksite tikėdamasis pamaloninti egzotiškais valgiais, o deganti nuo prieskonių gomurį skalauti tauriais gėrimais, jūs nusivilsite. Kubiečiai užmiršo kas tai yra maisto gaminimo kultūrą ir tenkinasi ryžiais, pupelių padažu ir keptais viščiukais. Vaisių ir daržovių Vilniuje jūs gausite daugiau. Tokia jau proletariato dalia – graužti dešrą… Nepatikėsite, bet užėjęs į parduotuvę Havanoje, pamatau stiklo vitrinoje suguldytus „šlapiankės“ pagalius. Tikros! Dešros - kojos storumo ir metro ilgumo. Dviejų rūšių – klasikiniame raudoname apvalkale ir pagerintame – juodame. O prie dešros kaip ir dera – eilė. Žmonės ima po kokius 5 cm ir vynioja laikraštį….



Kaip ir dera socializme, deficitas čia tokiam pat natūrali būsena kaip jums apsipirkimas „Maximoje“. Net gi to, kas turėtų nuo medžių kristi ir po kojomis voliotis. Tarkime kubietis už talonus per mėnesį gauną tik 4 pakelius tabako! Galbūt deficitas sugalvotas tam, kad socializme gyvenantys žmonės turėtų mažiau laiko galvoti ir būtų priversti nuolat kombinuoti. Tokia pirma mintis kyla kai nueini į Havanos turgų ir matai tik vietines bulves – šakniavaisius ir keletą pomidorų bei kitų daržovių. Jokių egzotinių vaisių, net gi paprastų bananų nėra. Nors iš tikrųjų, tai tik dar vienas įrodymas, kad socializmas žlugo. Kolūkiuose gyvenantys žmonės nenori dirbti, nes jiems moka grašius. Visą sovietų dovanota technika jau sugriuvus, normalių sėklų bei trąšų taip nėra, daug kur ariama jaučiais. Net gi tai kas užauginama, sunku nuvežti į miestus, nes nėra sandėlių bei mašinų. O ir nuvežus, didžią dalį turi atiduoti valstybei ir tik nedidelę dalį gali parduoti tik prieš kelis metus leistuose turguose – agropecuaria . Tiesa, net gi čia kainas nustato valstybė – prie įėjimo į turgų kabo apie tai skelbianti lenta. Žinoma kubiečiai kombinuoja – augina paršiukus savo namo kieme ar balkone, vagia kolūkio daržoves, bananus ar gėles, veža juos miestą ir parduoda prekiautojams. Pastarieji tiesiog prekiauja „taškuose“. Kubos miestų moterys blaškosi iš vieno „taško“ į kitą ir kemša į didžiulius krepšius reikiamas prekes. Nemažai prie savo namo durų neva dinderį mušančių žmonių yra prekiautojai. Juokingiausia, tai, kad spekuliuojama net oficialiu partijos ir vyriausybės dienraščiu „Granma“. Ryte, kioskuose jis kainuoja 20 nacionalinių centavų (1 centas), susirinkę senukai greitai paima visą tiražą ir gatvėse jau parduoda už 1 pesą, o turistams bando prakišti už 1 konvertuojamą (apie 3 LTL). Va taip vat - lygybę pakeitė kombinavimas…

2 comments:

  1. Tai o kur didieji pliusai Kubos??? :D Manodauguma pažistamu taip nori ten....gyventi, dėl gyvenimo tempo, bet turbūt nepagalvojo apie gyvenimo sąlygas:D

    ReplyDelete
  2. Pliusai, tai žmonių žmogiškumas, atsipalaidavimas, salsa, gyvenimo būdas, oras, gamta ir etc. Turint pinigų ir gyvenimo sąlygos būtų geros. :)

    ReplyDelete