Our days & Our nights

Pavasaris paėmė mane ant balto tilto
Apkabino iš už nugaros stipria ranka
Ir ėmė plėšti nuo prisirišimo prie kasdienybės
Užsimanė išmurkdyti mane savo vandenyse
Visgi gera, kai kas nors tavęs taip trokšta

Štai tokį Loretos Klebonaitės eilėraštį radau apie pavasarį prievartautoją. Kad pavasaris atėjo nesunku pastebėti išėjus į gatvę. Anglai jau vaikšto su marškinėliais ir tapkėm, nesvarbu, kad temperatūra gal tik koks 15 C. Jei saulėta, vadinasi šilta. Štai kokia saviįtaigos galia. Šeštadieni beje visai nebuvo karšta anei saulėta, nors aš it tikra anglė pasipuošiau gėlėta suknele. Gerai, jau jei būčiau tikra anglė nesimaučiau pėdkelnių ir nesivilkčiau striukės. Tačiau jokia saviįtaigos galia nepadėjo man nesušalti. Niekaip nesuprantu, kur čia ta anglų paslaptis.
Šį savaitgalį Londone lankėsi mano miela podruškė Asta, kuri sėkmingai nusikraustė gyvent į Hagą. Vos tik atvažiavus ji susidūrė su visais Londono transporto džiaugsmais. Pusę linijų neveikė, stotys uždarytos, atvažiuot iš Notting Hill iki Tower Bridge misija sunkiai įmanoma. Gerai, kad spėjo prieš penkias minutes restoranui uždarant virtuvę. Mes su kitom mergaitėm (o keistume neišpasakytas, atvykę tik pusvalandžiu vėliau nei turėjom) jos kantriai laukėm Cantina del Ponte. Tower Bridge man visai neištirta teritorija. Nežinau kada paskutinį kart ten buvau. Tikriausiai kai pati atvykau turistiniais tikslais. Likau labai maloniai nustebinta kavinukių ir restoranėlių gausos ir šiaip malonios aplinkos. Cantina del Ponte yra Itališkas restoranas, labai po pigiai siūlantis set lunch menu (du patiekalai 12 svarų, trys 15 ). Maistas žinoma ne kulinarinis šedevras, bet vistiek skanu. O aplinka pasiplepėjimui su mergaitėm labai tinka. Be to vaizdas į upę taip pat gražus.

Vėliau norėjome šiek tiek pasišopinti Oxford streete ir patekome į patį revoliucijos įkarštį. Negana to, kad Oxford street ir taip perpildyta, bet dabar tai buvo kažkos absoliutus chaosas. Žmonės ėjo su plakatais: Cut the Banker’s bonuses, not benefits. Mačiau net Che Guevaros plakatą. Įdomu, ką pastarasis turėjo reikšti? Įveskime komunizmą? Nežinau ką ponas Guevara pasakytų visiems pašalpų gavėjams tinginiams, kuriuos mes savo mokęsčiais išlaikome. Mane asmeniškai jie be galo nervina, o visa šita jų demonstracija dar ir apsipirkinėt ramiai neleido. O su savo lozungais, kad bankininkams reikia nukarpyt bonusus ir atiduot veltėdžiams gyvenantiems South Kensingtono council flats, tegu nejuokina žmonių. Juk ne kas kitas, o būtent milžiniški mokęsčiai, kurie tiems bonusams taikomi ir apmoka visų šitų siurbėlių egzistavimą. Atsiprašau, tokie revoliucininkai varguoliai prieš turtuolius mane pykdo. Norisi įspirt jiems į subinę ir patart susirast darbą pirmai pradžiai užuot blokavus gatves, okupavus parduotuves ir niokojus metro. Beje ano remontą dengs ne kas kitas, bet vėl tie patys mokęsčiai nulupti nuo dirbančiųjų. Central line beveik nebeveikė po viso šito maršo dėl excessive vandalism. Mano požiūrį remia Mėslitos vadovas, mano draugas Radekas, ponas Užkalnis bei daug kitų darbą ir gyvenimą turinčių žmonių. Policija beja atrodė gan baugiai. Rimtai pasiruošę duoti atsaką.


Su mūsų shopinimusi gavosi kažkoks pravalas, nes Asta nebesurado Habitat parduotuvės dėl kurios praktiškai čia atsibeldėm anei rado servetėlių žiedų Zara Home. Apie servetėlių žiedų nenaudingumą aš turiu savo nuomonę, lygiai taip pat kaip ir apie Miu Miu pinigines. Bet suprantu, kad yra žmonių, kuriems tokie dalykai reikšmingi ir verti paleisti vėjais krūvas pinigų. Galbūt žmonės turi savo nuomonę apie mano pinigų švaistymą šviežiai zuikio file ir pistacijų putėsiams. Tiek jau to. Pas kiekvieną savi tarakonai, kaip pasakytų pažįstamas Denisas.

Atsisveikinus su Asta vėl patraukiau atgal prie Tower Bridge, kur laukė Night Out su kitom mergaitėm ir kaip vėliau paaiškėjo brazilu Alessandro. Pasak Katios jis buvo parūpintas man, žinant mano aistrą pietiečiams. Deja giliam visų nusivylimui man jis anei truputėlio nepatiko nepaisant visiems akivaizdžių mano vyrų kriterijų: aukštas, tamsus ir negyvena Londone. Negi jūs čia rimtai? Negaliu patikėti… Liksmai sau išgėrę vieną kitą šlakelį vyno išsirengėm į China White klubą. Katia buvo parūpinusi ne tik Alessandro, bet dar ir promoterį Jorge, kuris uždėjo mus ant Guest Listo. To stebuklingo sąrašo prasmė man iki šiol yra kažkokia mistika, nes nesvarbu ar tu ant Guest listo ar ne, ir net jei pažįsti tokius ‘svarbius’ asmenis kaip Jorge vistiek stovi eilėj su kitais mirtingaisiais. Be jokių ceremonijų įleidžiami tik žmonės užsisakę staliukus ir norintys mokėti 500 svarų už butelį degtinės. Šiaip man apskritai tas klubų kultūros verslo modelis kažkokia mistika. Kas galėtų pagalvoti, kad yra garbės reikalas šitiek susimokėti už tą staliuką arba bent jau 15 svarų už kokteilį. Jau nekalbant apie 20 svarų įėjimo mokęstį. Bet to visuomet klube daugiau merginų. Taigi kuo daugiau trumpasijonių gražuolių, tuo daugiau pagrindiniai pajamų nešėjai išleis ant brangių kokteilių. Atrodo kažkoks akivaizdus manipuliavimas vyrų stimulais, negi ne?

Taigi pagaliau buvom įleisti vidun kartu su ne kuriais mažamečiais lankytojais (nuotrauka ne mano, skirta klubo faunai iliustruoti). Iš tiesų tai klubas man patiko. Interjeras, muzika, žmonės viskas labai gražu ir stilinga. Net ir tualetai. Kranai įtaisyti tokiuose tūbelėse virš kriauklių, o pati kriauklė ilgas lovys pilnas akmenų. Kai ima bėgti vanduo tas lovys atrodo kaip upelis. Pats klubas dekoruotas rytietišku stiliumi. Palubėj kabo skėtukai. Tik apsauga tai įsivaizdina nežinia ką – negalima stovėt koridoriuj, negalima stovėt lauke, negalima, negalima, negalima… Common, give us a break, gal mums kokį ratą aplink save nusibrėžt ir neit iš jo?
Kažkodėl mergaitėms klubas greit nusibodo ir ėmė zyzst, kad metas namo. Katia, prieš išeidanant dar išgėrusi shotą tekilos, pradėjo stabdyti rikšas ir prašyt nuvežti į Tower hill. Nuo vieno ją nutempėm bebandančią užsilipti ant dviračio rėmo, o vairuotojui siūlančią sėst keleivio vieton. Galiausiai sustojo padorus taksi į kurį atsisveikinusios su Alessandro mes visos ir sugužėjome. Taksistas pasitaikė kalbus. Sužinojome, kad jis vedęs 23 metus, gyvena Essex’e, turi du sūnus, jam patinka aukštakulniai, jo žmona nepavydi, kad jis naktimis vežioja merginas ir jis nepalaiko revoliucijos. Šaunus vyras tas taksistas. Davė Katiai savo kortelę, nes ji pareiškė, kad jis geriausias vairuotojas mieste ir nuo dabar važinės tik su juo. Tiesa, kitą rytą ji net žalio supratimo neturėjo kaip grįžo namo ir, kad taksisto vardas Dean’as.

Ryte (t.y. gerokai įdienojus) ėjom priešpiečiųį St. Catherines Docks esantį Zizzi. Tarp jachtų ir valčių bandėme atsigauti po vakarykšių pramogų. Šviečiant skaisčiai saulei gurkšnojome Café Latte ir kaišiojome Katios atminties spragas. Beje niekaip nesuprantu kaip reikia fotografuoti saulėkaitoje. Kažkokios nuotraukos keistos gaunasi.

Tai va toks nenuobodus savaitgalis pas mane pasitaikė.




Comments

  1. Jei dar neteko matyti filmo apie purvinaji Londona, tai rekomenduoju, bent jau jo pradzia. Ispudingas, tam tikra prasme "Shank".

    ReplyDelete
  2. Pasigedau tavo nuotraukų, daug idomiau skaitosi kai mataisi jose. Rimtai :)

    ReplyDelete
  3. Taigi esu pirmoj. :) Is night out tai nedejau... :)

    ReplyDelete
  4. Tai čia ta pati Katia iš tavo kelionių po Kosta Riką? Ar aš jau visiška sklerotikė? O anglėm padeda nesušalti ar tik ne lašiniai? :))))

    ReplyDelete
  5. Taip ta pati Katiusa. :) Bet ne visos 100 proc storos. Bet visos issirenge, nepriklausomai nuo sudejimo. :)

    ReplyDelete

Post a Comment

POPULIARIAUSI