Tuesday, 1 March 2011

Dulkėti Costa Ricos keliai – VI dalis (2008-ieji)

Montezumoje nėra gigantiškų viešbučių. Nėra grietinėlės ir milijonierių. Iš hipiškų kasyčių neatskirsi kas turtuolis, o kas ne. Čia renkasi banglentininkai, filosofai ir atsipūtę (o gal pripūtę?) keliautojai. Gera. Labai gera. Ne, ne šiaip gera. Tiesiog nerealu. Nebežinome, kada paskutinį kart normaliai po šiltu vandeniu plovėme galvą. Plaukai jau seniai virto dredais. Nugara tapo raudona ir tuoj ims luptis. Už tai siela be galo laiminga ir skrieja ant bangų.



Montezumoje niekas mašinomis nevažinėja. Visi laksto keturračiais. Ant galvos užsirišę skareles vaizduoja stiliovus baikerius. Tai negi mes būsime prastesnės.- Prašom mums keturratį pusei dienos.- Viskas paprasta. Čia gazo mygtukas, čia stabdžiai, - paaiškino dėdulė, motorolerių nuomotojas. – Šalmų reikia?- Neee, - vienu balsu atsakėme mes. Kokių dar šalmų? Taip karšta. Be to visai nepavojingas ir negreitas atrodo tas keturratis. Kas blogiausio gali atsitikti? Įriedėsime į krūmus? Dėl visa ko iš pradžių pasipraktikavome kiemelyje. Tikrai visai nesudėtinga. Kaip koks dviratis, tik su motoru. Leidomės į kelią. Woohoo.



Pakeliui sustojome prie telefono. Nelabai turėjom kam skambinti, tai paskambinom viena kitai. Telefonas vidur džiunglių... Dyvų dyvai... Įdomu jis su kortele veikia? Ar kapeikas reik mest?



Na, o dabar wooohoo. Ir drrrr drrr drrr... Ir brum brum brum į kalną. Važiuojam.  Kelelis dulka. Kiti vairuotojai mojuoja. Gražus tuščias pliažas. Sustojam. Nusimaudom. Pasideginam.



Važiuojam toliau. Gražios džiunglės. Sustojam. Pailsim. Čia pamatysi įvairiausių paukščių, varlių, vorų, driežų, iguanų, įspūdingų augalų, gėlių, medžių... Apsižvalgom. Vaje, kiek daug visko... Net galva sukasi. Dardam toliau.



Kaip gera neturėt jokio maršruto, anei jokių planų. Pasijaučiam, lyg vietinės su savo lėta ir nerūpestinga gyvensena. Kiekviena diena tokia pat ir negali būt geriau ar blogiau.  Drrrr drrr drrr... Kai pasitaiko kokia stati įkalnė, perduodu vairą Katiai. Kai kelelis lygus ir galima spausti į valias – vairas man. Brum brum brum... Blogai padarėm, kad tik pusei dienos išsinuomavom šį džiaugsmą. Buvome net interneto kavinukę susiradę. Skambinome per Skype dėdulei, bet šis griežtai įsakė grįžti laiku. Jau kiti norintys laukia. Atgal rūkome, it kokios rūkyklos... Dulkės tik kilo į viršų. Mes saulutėje čirškėjome. Karštas vėjas plakė veidus. Net nepastebėjome, kaip privažiavome savo kaimelį.



Nuskubėjome atsigaivinti vandenyno bangose, nors jau buvome maudęsi gal tūkstantį kartų. Apžvelgėme vietinę pakrantę. Radome daug kokosų, įdomią akmenų konstrukciją beigi susimąsčiusį šunį.



Vakare tradiciškai laukė kokteiliai pliaže po žvaigždėtu dangum. Man pasivaideno, kad įkando kažkoks gyvis ir ėmiau klykti bei ieškoti randų, tačiau nieko neradau. O naktį, lauke po mūsų nameliu, girdėjosi kažkokie neaiškūs garsai. It kokios laukinės kiaulės ar šerno kriuksėjimas? Įdomu ar Costa Ricoj yra šernų? O gal ten buvo kokia nors didelė varlė? Toj Montezumoj visko gali būti.





2 comments:

  1. Tu toj viršutinėj nuotraukoj man priminei sceną iš ''Gelbėtojų''( buvo toks serialas, gal prisimeni?), tik man atrodo tu daug protingesnė už tas aktores. Kokoso plaukus reklamai galima naudoti, kaip kailis. O gal kokosams kaip ir žmonėms įvairiai būna, vieni plaukuotesni, kiti praplikę :)))

    ReplyDelete
  2. Visko gali but su tais kokosais. Turbut nuo testosterono prikauso. :) Taip ir isivaizuoju, kaip ant samo motociklo dardu per akmenis visa kratydamasi kokoso skestancio gelbet. :)

    ReplyDelete